„Atminimo laužai" - ne gedulas, o viltis

Prie Savivaldybės susirinko nemažai žmonių. Skambant kariljono varpams Vytauto Didžiojo gimnazijos moksleiviai klausė: "Ar tu žinai, kas įrašė Laisvės vardą?" Uostamiesčio meras Vytautas Grubliauskas pridūrė: "Ar tu meni, kas tau yra ta naktis, ką tau reiškia "Atminimo laužai""?

Kai skambant kariljono varpams iškilmingai buvo tariamos tų keturiolikos žuvusiųjų už Lietuvos laisvę vardai ir pavardės, kaip ir 1991 metų sausio 13-osios naktį suspaudė širdį. Šalia manęs stovėjusios moters veidu sruvo ašaros.

Ponia Laima iš Gargždų, šiuo metu jau klaipėdietė, kasmet ateina prie "Atminimo laužų". "Žinoma, jaučiu pareigą. Juk Lietuva laisva. Kažkas už tai padėjo galvas, kažkas gynė mus. Juolab kad aš 1991-ųjų sausio 13 d. buvau Vilniuje, dabar ateinu čia", - sakė moteris.

"Jeigu tokią dieną, tokioje vietoje nesijaudini, turi savęs paklausti, kas tau yra Lietuva, kas tau yra Klaipėda", - VE.lt sakė Klaipėdos meras.

Pasak jo, toks renginys yra gera proga susikaupti, susimąstyti ir žiūrėti į priekį. V. Grubliauskas įsitikinęs, kad "Atminimo laužai" neturi būti į gedulą ar neviltį stumiantis ženklas. "Tai vilties ir tikėjimo savo valstybe ženklas. Simboliška, kad Sausio 13-osios išvakarėse vėl gyvenimas Lietuvoje sukasi apie Lietuvos radiją ir televiziją. Šiandien nebepuola tankai, esame saugūs, tačiau  pradedame ieškoti to, ko, ko gero, nėra. Turime nepamiršti, kad kiekviena uola, ant kurios stovi nepriklausomybė, yra gana trapus dalykas ypač šiuolaikiniame pasaulyje. Kėsinimasis į žodžio laisvę arba bandymas uzurpuoti kurį nors informacijos šaltinį mane mintimis grąžina į tą gūdžią naktį prieš beveik tris dešimtmečius. "Atminties laužai" turi priminti, kad turime nepasiduoti madingiems laikmečio vėjams ir įvairiems "ieškojimams", - sakė V. Grubliauskas.

1991-ųjų sausio 13-osios naktį smarkiai karščiavo jo dukra, tad tik labai trumpam buvo atvykęs prie Savivaldybės. "Tačiau tas žmonių susitelkimas tada, tas ryžtas jų akyse nepaisant to, kad sklido gandas, esą tankai jau važiuoja, tas tuo metu patirtas jausmas iki šiol gyvas mano atmintyje. Tikėjimas Lietuvos valstybe tada buvo stipresnis už nepramušamus sovietų tankus. Ir šiandien prie Savivaldybės matau daug žmonių, kurie anuo metu taip pat buvo čia. Manau, daugelis galvoja, kad būtent tas tikėjimas žmonių akyse tada buvo stipresnis už tą imperialistinį monstrą. To negalime pamiršti. Tam ir skirti "Atminimo laužai".

"Aš atėjau pabūti lauke. Man tėtis papasakojo apie Sausio 13-ąją, nežinojau, kad čia taip bus. Dabar žinau, kodėl šiandien čia dega laužas. Devynerius metus mes gyvenome Londone, o dabar pirmi metai jau esame Lietuvoje. Čia smagiau, Londone mažai kur išeidavome", - sakė 10 metų Gabrielius, gimęs Lietuvoje.

Gabrielius atėjo su jaunesniu broliuku Benu, gimusiu Lietuvoje, ir dar mažesne sesute Gabija, kuri gimė Anglijoje, bei močiute Ale, 1991 metų sausio 13-ąją buvusia Panevėžyje. Ponia Alė sakė esanti labai laiminga, kad sūnaus šeima pagaliau pernai nuo rugsėjo grįžo į Lietuvą. "Aš visada svajojau apie tai. Tuos devynerius metus vis važiuodavau pas juos vildamasi, kad grįš. Manau, Lietuvoje gyventi smagiau", - sakė moteris.  

Penktadienį Klaipėdos universiteto Menų akademijos koncertų salėje vyko šiai dienai skirtas vakaras-koncertas „Pasidainavimai su Veronika. Signatarų keliais“ , o Klaipėdos valstybinės kolegijos kiemelyje - renginys jaunimui „Prie laisvės laužo“.