Apie margučius ir (ne)pamirštas tradicijas

Ar tiesa, kad tradiciniais būdais kiaušinius numarginti yra daug sunkiau, negu dažyti parduotuvėse įsigytais dažais?

Tikriausiai į šį klausimą kiekvienas žmogus turi savo atsakymą. Pirmiausia turime sau atsakyti, ką mums reiškia Velykos ir jų laukimas. Tradicinėje kultūroje pasiruošimas buvo neatsiejamas nuo pačios šventės. Tiek prieš kalendorines, tiek prieš šeimos šventes reikėjo daug ką nuveikti - pasirengti ir dvasiškai, ir buitį susitvarkyti, ir šventės atributais pasirūpinti. Jei apie artėjančią šventę pagalvojama tik jos išvakarėse, o tradicijos suvokiamos kaip atgyvena, tada iš tiesų margučių marginimas tradiciniais būdais atrodo sunkus, neįmanomas ar beprasmis. Juk dabar parduotuvės pilnos įvairiausių dažų, lakų, lipdukų, net numargintų margučių. Greita, lengva ir gražu... Juk galime ir neįdėdami didelio darbo ant Velykų stalo turėti spalvingiausių margučių.

Tačiau daugeliui šventinis stalas tuo ir ypatingas, kad jį ruošiant įdėta daug triūso. Manau, kad perdėtai ir skrupulingai stengtis margučius marginti etnografinėje literatūroje aprašytais metodais irgi neverta. Kiekvienas žmogus turėtų pirmiausia žinoti, kokie margučių marginimo būdai buvo praktikuojami tėvų, senelių, prosenelių. Juk vienur mėgo skutinėti, kitur kiaušinį išrašydavo vašku. Kiekviena šeimininkė turėjo savų receptų, kaip pasiruošti gamtinius dažus. Gražiausia, kai šeimoje tęsiama tradicija.

Iš kur ir kada Lietuvoje atsirado tradicija marginti margučius?

Galima manyti, kad ši tradicija yra atėjusi dar iš pagonybės laikų. Tai patvirtina archeologiniai radiniai: Gedimino kalno piliavietėje aptiktas XIII a. akmeninis margutis bei molinio margučio skeveldros, Dainų slėnyje rastas kaulinis margutis ir kt. Margučius, kaip pagonybės liekaną, savo raštuose mini Martynas Mažvydas, Mikalojus Daukša. Gilioje senovėje žmonės tikėjo magine margučio galia, laikė jį gyvybės, vaisingumo, derlingumo simboliu. Kiaušinius margino tikėdamiesi apsisaugoti nuo blogio jėgų, ligų, nelaimių. Tikėta, kad marginto kiaušinio galia dar labiau sustiprėja.

Kokie yra tradiciniai kiaušinių marginimo būdai?

Pats seniausias kiaušinių puošimo būdas - dažymas viena spalva. Tokie kiaušiniai vadinami dažytiniais. Vėliau imta skutinėti, marginti vašku. Bėgant laikui, natūralius kiaušinių dažus, gaunamus iš augalų, pakeitė sintetiniai. XX a. pradžioje visoje Lietuvoje paplito anilino dažai, kuriuos naudojant pavykdavo išgauti ryškių spalvų. Iki tol augalinėmis priemonėmis margintų margučių spalvos daugiausia buvo pastelinės. Šiandien parduotuvėse siūloma įsigyti kiaušinių dekoravimui skirtų lipdukų, lakų, dažančių markerių, kiaušiniai "dekupažuojami", apklijuojami siūlais ir kitaip puošiami, tačiau tai neturi nieko bendra su lietuviškąja tradicija.

Populiariausios Lietuvoje tradicinės technikos - ornamentavimas vašku, skutinėjimas bei dažymas svogūnų lukštuose, naudojant įvairias žoleles, kruopas, grūdus. Vašku išmarginti kiaušiniai verdami ar mirkomi dažuose. Ten, kur buvo komponuotas vaško ornamentas, kiaušinio lukštas nenusidažo. Mirkant kiaušinį įvairių spalvų dažuose, vis pamarginant vašku, galima išgauti kelių spalvų ornamentą. Svarbu naudoti tikrą bičių vašką, kad gerai pasidengtų raštas. Skutinėjimui kiaušiniai nudažomi kuo tamsesnėmis spalvomis, o tada aštriu peiliuku, stiklo šuke sukuriami ornamentai. Komponuojant raštus laikomasi saiko, simetrijos. Nepabandžiusiam tiek skutinėjimas, tiek marginimas vašku atrodo labai sunkios technikos. O kiek pramokus - vienas malonumas ar net terapija.

Kaip keičiasi margučių mados?

Margučių marginimo mada, kaip ir pridera, keliauja ratu. Augalinius dažus pakeitę sintetiniai šiandien jau praranda populiarumą. Žmonės stengiasi gyventi sveikiau, naudoti kuo natūralesnį maistą, kuo mažiau chemijos. Tad atkreipiamas dėmesys į natūralius kiaušinių marginimo būdus. Tuo puikiai naudojasi ir prekybininkai, prieš šv. Velykas siūlantys įsigyti svogūnų lukštų, vaško ar juodalksnio žievių nuoviro.

Kiekvienas etnografinis regionas nuo seno turėjo tam tikras margučių marginimo madas. Pavyzdžiui, Mažojoje Lietuvoje vyravo tamsios margučių spalvos - juoda, ruda. Klaipėdiečiai itin mėgdavo ant margučio vašku išrašyti metus, linkėjimus, vardą to, kam dovanos margutį. XIX a. Mažojoje Lietuvoje lietuvininkai turėjo savitą marginimo būdą: nudažę kiaušinį vientisa spalva, jį išmargindavo vašku, o vėliau rūgštimi nuėsdindavo dugno spalvą. Nutirpus vaškui, ant balto kiaušinio pagrindo likdavo raštas.

Kiekviena tradicinė šventė turi apeiginę ir pramoginę dalį, Velykos - ne išimtis.

Iki šiol populiarus kiaušinių ridenimas. Seniau tikėta, kad riedantis apeiginis kiaušinis, susilietęs su žeme, pažadina ją ir suteikia gyvybinių galių. Rungtyniavimo momentas labai ryškus Velykų ciklo papročiuose. Stengtasi kuo gražiau nusimarginti margučius, Velykų rytą kuo pirmesniam grįžti iš bažnyčios, išsirinkti daužavimui patį tvirčiausią kiaušinį, daugiausia kiaušinių prisirinkti ridenant, nugalėti kitose rungtyse. O tradicinių rungčių su margučiais vaikai ir jaunimas žinojo daugybę: kiaušiniai buvo lazdomis ridenami į duobutes, nešami šaukštais - kas greičiau, kas nesudaužys. Margučius mesdavo per namą ar pirtį. Jei nesuduždavo, buvo tikima, kad metusiajam metai bus itin sėkmingi. Merginos, laukiančios piršlių, ant stalo sukdavo kiaušinį. Kai jis sustodavo, žiūrėdavo, į kurią pusę nukreiptas smaigalys - iš tos pusės tikėdavosi sulaukti piršlių. Per Velykas svarbu daug suptis. Tikėta, kad tai lemia gerą linų derlių, sveikatą ir sėkmę.

Kokia yra susidaužimo kiaušiniais prasmė?

Kiaušinių daužavimą etnologai sieja su senoviniu mitu apie Kosminį kiaušinį ir Kosminę gyvatę. Mitas paremtas tikėjimu, jog pramušus margutį, iš jo simboliškai išleidžiama gyvybės ir vaisingumo davėja Gyvatė. Daužaujant margučius tarsi padedame žemei išlaisvinti gyvybines galias. Tas, kuris išsirenka stipriausią kiaušinį, gali tikėtis geros sveikatos ir stiprybės visus metus. Tikėta, kad užklupus nelaimei ar pasiklydus miške reikia prisiminti, su kuo pirmu mušei kiaušinį per Velykų pusryčius - ir greitai slegianti negerovė baigsis.