“Anos Kareninos” nesuvaldomos ašaros

Levo Tolstojaus romano motyvais pastatytame šokio spektaklyje pagrindinius vaidmenis atlieka Beata Molytė (Ana Karenina), Klaipėdos muzikinio teatro solistė, ir Gintaras Visockis (Vronskis), Kauno muzikinio teatro solistas, šiemet gavęs “Fortūnos” diplomą. Kaip sako baleto artistė Beata Molytė, jiedu su Gintaru Visockiu yra “daugiabriauniai artistai”, tad ir jų duetas - itin vykęs, žiūrovams paliekantis neišdildomą ispūdį bei scenoje sukuriantis ypatingą jausmą.

Emocijų kupinas spektaklis pasakoja apie visiems gerai žinomą meilės istoriją, kuriai nelemta išsipildyti. Tų laikų visuomenės pasmerkimas, “pjaustantis” skaudžiau už bet kokį metalą, pražudo ir Aną.

Savo pačios skaudžią gyvenimo tragediją patyrusi artistė Beata Molytė sako scenoje kaskart iš naujo išgyvenanti pagrindinės herojės jausmus. Žiūrovai pasakoja finalinėje scenoje regintys tikras Beatos - Anos ašaras…

Choreografės Anželikos Cholinos pasakojimas muzikos bei judesių pagalba nepalieka abejingo nei vieno – net neskaitę kūrinio, šokyje be žodžių pajaučia ir begalinę meilę, ir šilumą, ir abejingumą, ir didžiulį skausmą bei neviltį. Scenografo Marijaus Jacovskio sukurtas stogo virš galvos simbolis, kėdžių dunksėjimas vietoj traukinio bei kitos detalės padeda suprasti artistų kuriamus paveikslus bei spektaklio istoriją ir prasmę. Kostiumų dailininko Juozo Statkevičiaus kostiumai keičiami net keletą kartų, estetiškai perteikdami romano epochą.

“Ana Karenina” laikomas vienu geriausių Anželikos Cholinos kūrinių, gavęs ir nominuotas daugybei apdovanojimų tiek Lietuvoje, tiek užsienyje.

Choreografė Anželika Cholina. P. Gasiūno nuotr.

Būti pasaulio žmogumi – išsipildžiusi choreografės Anželikos Cholinos svajonė. Šiuo metu daugiausiai laiko praleidžianti Maskvoje, A|Ch šokio teatro įkūrėja mėgaujasi galimybe dirbti su tokiais kultūros pasaulio grandais kaip režisierius Rimas Tuminas ir talentingiausiais Maskvos aktoriais – visų ant rankos pirštų nesuskaičiuosi. Anželikos Cholinos spektaklis „Ana Karenina“ įvertintas keturiose prestižinio Rusijos teatrinio apdovanojimo „Auksinė kaukė“ nominacijose, choreografei įteikta Olego Jankovskio premija, Lietuvoje – Riterio kryžius už nuopelnus kultūrai, „Kristoforas“ už geriausią choreografiją ir du „Auksiniai scenos kryžiai“. Anželika Cholina pasakoja apie tai, kodėl Lietuvoje tiek daug talentingų žmonių, kad spektaklyje kuriamas idealus pasaulis ir apie naujausius savo darbus.

Netrukus Maskvos J. Vachtangovo teatro žiūrovai išvys jau trečią jūsų spektaklį. Kaip atsitiko, kad pradėjote dirbti Maskvoje?

Man atrodo, kad iš jos niekada ir nebuvau išvykusi: visas gyvenimas kažkaip susijęs su tuo miestu. Tėvas Maskvoje mokėsi Architektūros institute, aš pati mokiausi GITIS'e (Rusijos teatro meno universitetas – aut.). Lemtingiausi turbūt buvo 2008 m., kai su seserimi Greta į Maskvą nuvažiavome be jokio plano – tiesiog pasižiūrėti, kaip per laiką pasikeitė miestas. Užsukome pas ką tik J. Vachtangovo teatrui pradėjusį vadovauti Rimą Tuminą ir, žinoma, pokalbis pakrypo apie darbus. Seniai svajojau į Maskvą atvežti A|Ch teatrą, norėjau savo dėstytojams GITIS'e išreikšti dėkingumą. Paklausiau Rimo Tumino, ar galėčiau savo šokio spektaklį atvežti į J. Vachtangovo teatrą. Maestro atsakė teigiamai, tik prieš tai liepė spektaklį pastatyti jo teatre. Iškart sutikau, nors vėliau, žinoma, sukaustė ir baimė. Laikui bėgant supratau, kad tai natūralus posūkis mano gyvenime – plečiasi erdvė ir reikia šį iššūkį priimti. Taip 2008 m. J. Vachtangovo teatre atsirado spektaklis „Moterų krantas'“, 2012 m. „Ana Karenina“. Šiais metais, subūrusi Maskvoje nepriklausomą artistų trupę, pastačiau „Carmen“ ir štai lapkričio pradžioje J. Vachtangovo teatre dar viena mano premjera – „Otelas“.

Vis dėlto, aktorius iš Maskvos atsivežėte repetuoti į Palangą.

Tokias išvykas planuoju kiekvieną vasarą, man patinka, kad galiu aktorius nustebinti, sukurti tokią erdvę, kurioje jie galėtų ir dirbti, ir ilsėtis. „Otelą“ repetuoju su tikrai labai ryškiomis scenos žvaigždėmis: Grigorijumi Antipenko, Viktoru Dobronravovu, Olga Lerman, Pavelu Techeda-Kardenu. Teatro sezono metu jiems sunku susirinkti kartu repetuoti – spektakliai, filmavimai, o per dvi savaites Palangoje galiu pastatyti esmines scenas. Nuolat būdami kartu, daug kalbamės apie spektaklį: puikus laikas, nes aktoriai priklauso tik man. Be to, aktoriai džiugina palangiškius kiekviename žingsnyje dalindami autografus.

Rudenį gastrolių į Lietuvą atvykstančio J. Vachtangovo teatro spektaklio „Eugenijus Oneginas“ choreografiją statėte jūs. Ar ne sunku dirbti su Rimu Tuminu?

Dirbti su tikru scenos Meistru visada įdomu, be to tai – neįkainojama patirtis. Būdama J. Vachtangovo teatre, ateidavau pažiūrėti jo repeticijų, kartais šį tą patardavau, o dirbti statant „Eugenijų Oneginą“ buvau pakviesta oficialiai. Maestro klausiau, kam jis mane kviečia, nes pats puikiausiai pastato bet kokį sceninį judesį. Jis neprisirišęs prie metodikų, taisyklių, todėl sukuria dar įdomiau, originaliau. Klausinėjau tol, kol gavau atsakymą: „Aš užduodu mintį, o tu ją išvystai ir užbaigi“. Spektaklyje vaidina sudėtingos, ryškios asmenybės ir dirbti su jais, sudominti, įveikti juos – didžiausia užduotis ir, žinoma, malonumas. Teatre ir man, ir Maestro rūpi žmonės, istorijos apie juos. Net jeigu gyvenime esi ne pats geriausias žmogus, statydamas spektaklį gali atgailauti ir ten sukurti patį tikriausią ir idealiausią pasaulį, idealią meilę, parodyti žmonėms jų klaidas ir nuodėmes.

Ar, būnant Maskvoje, nekamuoja tėvynės ilgesys?

Svarbiausia Lietuvoje neužsibūti per ilgai, nes tada labai sunku išvažiuoti: pasineri į tą ramybę, nuostabią gamtą (šypsosi). Vien ko vertas Lietuvos pajūris – čia ne Karibai, kur visą laiką toks pat mėlynas dangus, čia niekada nebūna taip pat. Be galo žavu. Žurnalistai Maskvoje klausia, kaip tokia maža šalis išaugina tiek daug aukščiausio lygio meistrų. Manau, kad žinau atsakymą: Lietuvoje mes dar turime laiko pabūti ramūs. Vis dažniau tas nuolatinis bėgimas, deja į niekur, mus apgauna.

Esate pakviesta statyti spektaklius Izraelyje, Kijeve, Minske, taip pat ne viename Maskvos teatre. Kas bus su A|Ch teatru Lietuvoje?

Mano A|Ch teatras bus tol, kol būsiu aš. Iškarto po gastrolių su “Ana Karenina” Rusijoje, jau spalio 1-ąją “Ana Kareniną” rodysime Lietuvos nacionaliniame dramos teatre, tai beje bus vienintelis spektaklis Vilniuje. Iki metų galo, taip pat aplankysime Kauną, Panevėžį, Alytų ir, be abejo, Klaipėdą. Uostamiestis mums išskirtinai brangus, nes tai mūsų unikaliosios solistės Beatos Molytės, atliekančios Anos Kareninos vaidmenį, miestas. Spektaklyje vaidina aukščiausio lygio artistai iš Nacionalinio operos ir baleto teatro ir Vilniaus mažojo teatro aktoriai. Lietuvoje dar tikrai pastatysiu spektaklių ir tikiuosi, kad tai padaryti bus lengviau nei iki šiol. Juk sakoma, kad savam krašte pranašu nebūsi... Gal įrodžiusi savo svorį kitur, čia taip pat lengviau įkvėpsiu. Džiaugiuosi, kad mūsų žiūrovai išvys „Eugenijų Oneginą“, tikiuosi, kad „Otelą“ taip pat pavyks atvežti į Lietuvą. Kodėl gi nepasakyti tiesos: labiausiai noriu būti mylima Lietuvoje.

Spalio 15 d. 19 val. šokio spektaklis "Ana Karenina" Klaipėdos Žvejų rūmuose

Choreografė - Anželika Cholina.

Bilietus platina BILIETAI LT.