„Nieko nepasakyta“ – pirmoji Mindaugo Pupelio tapybos paroda gimtojoje Klaipėdoje po jo išvykimo į Vilniaus dailės akademijos magistro studijas.
Dailininkas neprisiriša prie vienos technikos ir vienos priemonės. Dažnai tame pačiame kūrinyje aliejinę tapybą jungia su akriliniais ar purškiamais dažais, o kai kada – ir markeriais. Kone kiekviename darbe dominuoja figūrinė kompozicija su dideliais vienspalviais plotais. Taip tarsi sujungiamos dvi ganėtinai skirtingos meno kryptys – molbertinė tapyba ir gatvės menas (angl. street art). Daugumai kūrinių būdinga kontūrinė linija ir ryški kontrastuojanti spalvų paletė, kurioje dominuoja žalios, mėlynos ir geltonos spalvos bei jų kombinacijos. Menininko paveikslams labai svarbūs jų pavadinimai, padedantys žiūrovui tiksliau atskleisti autoriaus būseną juos kuriant. Tai tarsi trumpi pasakojimai ar pamąstymai apie laikotarpį, kuomet būdavo pradedama tapyti. Paroda „Nieko nepasakyta“, kaip ir visa šiuometinė autoriaus kūryba, atsiriboja nuo tiesioginio informacinio triukšmo ir labiau gilinasi į žmogaus egzistencines vertybes bei supančio pasaulio refleksijas.
„Nieko nepasakyta“ – tai istorijų nuotrupos iš mano, tavo ir mūsų visų gyvenimų. Tai svarstymai, kodėl esame tokie, o ne kitokie, ir dėl to kartais pasimetame labiau, nei turėtume būti, arba bent jau taip galvojame. Apie vienatvę, trumpą pabėgimą nuo jos, taip ir neatsiplėšiant nuo tos būsenos, kad ir kur būtume.
Ir dar – apie tai, kaip trumpalaikiai veiksmai virsta savęs pažinimu. Kaip tie patys trumpalaikiai veiksmai laikui bėgant niekada nesikeičia, nors atrodo, kad tai taip pat turėtų būti nereikšminga. Apie gyvenimo monotoniją ir įsivaizduojamą bėgimą nuo jos į barą, kur sėdinčių draugų kompaniją sieja tik bokalas, arba apie trumpą kelionę į vienatvę tarp minios žmonių, nesusikalbėjimą su pačiu savimi. Apie ramų ir trankų šventimą. Melancholišką buvimą su savimi ir draugais. Buitį ir bėgimą nuo jos. Nuolatinę priešpriešą ir prieštaravimą sau pačiam ir kitam. Teigiamybę neigiamybėje. Galiausiai lieki pats su savimi, nesvarbu, kur bekeliautum. Tiek daug nori pasakyti, kad galiausiai nieko nebepasakai.
Arba tai – kasdienių įvykių dienoraštis apie buitinius džiaugsmus, persipynusius su egzistencine melancholija ir noru save nutraukti”, – savo kūrybą apibūdina M. Pupelis.
Paroda vyks iki balandžio 18 d.
Rašyti komentarą