Kaligrafijoje - žmogiškumo kodeksas

Šių metų sausio 1 dieną garsiam, mylimam Klaipėdos dailininkui Algiui Kliševičiui būtų suėję 65- eri. Skaudu, nebegalėsime išgirsti jo balso, mėgautis unikalia jo bendravimo dovana bei humoro jausmu, tačiau, laimei, menas yra nemirtingas, tad mes visada galime pasidžiaugti gyva, nemaria kūrybine energija, tarsi inkliuzu išlikusia grafikos lakštuose, kaligrafijos šokyje, kompiuterinės grafikos platybėse. Parodoje eksponuojami skirtingomis technikomis atlikti darbai iš asmeninių kolekcijų.

Algis Kliševičius - charizmatiška asmenybė, darbštus ir išmintingas, įžvalgus, tikras eruditas. Ir jo kūrinių pavadinimai visada buvo giliaprasmiai: "Tegul gyvenimas", "Ir gyvenimas bus", "Ši akimirka (tarp atėjimo ir išėjimo)". Veržliai dalyvaudamas miesto kultūriniame ir dailės gyvenime, ne kartą buvo renkamas į Klaipėdos miesto kultūros ir meno tarybą, 2003 m. jam suteiktas Klaipėdos kultūros magistro vardas, o 2005 m. - Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus apdovanojimas "Jūrų žvaigždė".

A. Kliševičius žinomas kaip kaligrafijos tėvas, kurio dėka Klaipėda tapo neoficialia kaligrafijos sostine. Visos svarbiausios Lietuvos kaligrafijos ir rašto meno parodos jo iniciatyva vyko Klaipėdoje, lietuvių kaligrafija buvo pristatyta užsienyje. Inicijavo unikalų šalies mastu tęstinį leidinį "Kaligrafijos sąsiuviniai" ir išleido 3 jo numerius. Daug dirbo knygų grafikos srityje. Jo dirbtuvės lentynose buvo gausu jo paties apipavidalintų, iliustruotų knygų, pačių įvairiausių leidinių - nuo poezijos tomelio iki mokslinio leidinio. Mokė studentus šilkografijos technikos.

1994 m. liepos 21 d. Lietuvos heraldikos komisija aprobavo A. Kliševičiaus sukurtus mažojo ir didžiojo Žemaitijos herbų etalonus.

Nešlifuotas deimantas

Susirinkusieji pasidalinti prisiminimais apie Mokytoją garsūs šiandienos menininkai neslėpė esą dėkingi likimui, kad susitiko su juo tada, kai jiems grafika atrodė nepasiekiama kaip A. Krylovo pasakėčios lapei - vynuogės per žalios. Jie pabrėžė, kad A. Kliševičius mokė ir etikos pagrindų, pagarbos kitam žmogui. Jis pats buvo briaunota it deimantas asmenybė, mokėjo apginti savo požiūrį, tačiau nelinkusi užkliūti ir žeisti kitų, o tai - retas savybių derinys. Jo dirbtuvės languose nuolat degė šviesa, kaligrafijos grandui pakako pamiegoti 4 valandas.

"Menas nūnai egoistiškai braunasi į pasąmonę, menu laikoma civilinės bei pramoninės situacijos, sakoma, kad menas yra visas gyvenimas. Mūsų kartos dailininkai buvo auklėjami viduramžių dvasia, kai buvo griežtos ribos tarp tapybos ir grafikos. Algis atnešė šiuolaikinio meno sampratą, buvo taikomosios dailės srities virtuozas. Jis galėjo būti dvaro menininkas kaip Rubensas ar Goja; net jo talento suspindėjimas estampuose parodė, kad ir juose galima atskleisti gyvenimo tiesas ir žmogiškumą", - kalbėjo žinomas grafikas Augustinas Virgilijus Burba.

Pasakotojas prisiminė, kaip Marijos Taikos Karalienės bažnyčioje, anuomet paverstoje filharmonija, jie su A. Kliševičiumi eksponavo dailės parodas, tarsi parodydami, kam iš tiesų priklauso ši dvasingumo erdvė.

A. Kliševičiaus draugai, mokiniai ir artimieji prisiminė, kad dailininkas nuolat savo įžvalgas užrašydavo japoniškais haiku. Beje, niekada nebuvęs Tekančios saulės šalyje, jis studentams taip pasakojo apie ją, jog atrodė, kad yra ten gimęs ir išmaišęs visą šalį. A. Kliševičius sakydavo, kad dabar labiau drovu pasakyti gerą žodį kitam nei nusikeikti, tačiau jis gali nebaudžiamas rašyti tai, ką galvoja. Ir rašė tekstus net ant savo kaligrafijos darbų: "Gyvenimas - gražiausia plunksna iš mirties angelo sparnų", "Kodėl žygdarbis rytoj virsta kasdienybe?" Būdavo ir taip, kad, atėjęs į kurią galeriją paklausti, ar žmonės perka jo darbus, išgirsdavo: "Neperka, bet - nusirašinėja".

A. Kliševičius pasižymėjo humoro jausmu. Kiekvienas galėtume pažerti jo išmintingo, jokiu būdu ne vulgaraus sąmojo perliukų. Aš prisimenu po tragiškų Rugsėjo 11-osios įvykių Amerikoje niūriai pajuokavus: "Vos tik suabejojome Jėzaus buvimu, Alachas bemat įrodė, kad jis yra."

Prisimindamas gerą draugą, tapytojas Juozas Vosylius, iki šiol neištrynęs iš mobiliojo Algio telefono, sakė, kad Jis neišėjo, tebėra ir bus su mumis.

"Kaip reta trūksta to žmogaus. Kai paklausdavau Algio, ar jam būna tuščių dienų, atsakydavo, ne. Jo charakterio bruožas - kasdienė, visa apimanti pilnatvė - ir dvasinė, ir praktinė. Jo būtis buvo gal ir per tiršta įvykių, susitikimų, alinančio darbo, bet šiame chaose jis sugebėjo išsaugoti skaidrią deimantinę dvasią", - sakė J. Vosylius.

Pasak draugų, dabar nemažai talentingų dailininkų akcentuoja net tam tikrą individualizmo agresiją, ir jų kūryba tampa monologu. A. Kliševičius, ryški individualybė, suvokdamas savo kūrybines galias, visada ėjo į dialogą - ne į gniuždantį, o - keliantį. Menininkas tarsi gyveno kitoje erdvėje, jautė visatos švytėjimą ir perteikdavo jį kitiems, todėl šviesa iš jo dirbtuvių sklido po visą miestą.