Kaip suvaldyti vandenį?

Tania, esi pabaigusi interjero dizaino studijas. Kodėl tavo gyvenime atsirado akvarelė?

Kas yra akvarelė? Tai yra vanduo, dažas ir menininko fantazija. Pernai bienalėje nustebino šiaulietė menininkė Edita Sudžiūtė. Ji nufotografavo šiltnamį po gandralizdžiu. Ant šiltnamio iš gandralizdžio tiško paukščių išmatos, o lietus jas išliejo. Išmatos - pigmentas, o lietus - natūralus vanduo, kuris sukūrė menišką vaizdą. Ir tai yra akvarelė, gamtos sukurta.

Akvarelės technika suteikia laisvės pojūtį. Ar įmanoma suvaldyti vandenį? Manau, kad ne. Na, nebent užšaldysi. Jis liejasi taip, kaip jam norisi. To nesuplanuosi, nenumatysi. Būtent nenuspėjamumu akvarelė ir žavi. Žinoma, yra visokių priemonių ir būdų, kaip suderinti vandens laisvę su spalva. To akvarelininkai ir mokosi visą gyvenimą.

Dauguma akvarelininkų plėtoja vieną ar kitą pasirinktą žanrą. Koks tavasis?

Nebūtinai. Menininkai išbando skirtingus žanrus ir juos plėtoja tam tikrais etapais. Akvarelė - tai amžinas bandymų ir eksperimentų kelias. Šios technikos neįmanoma išmokti. Aš jaučiu konfliktą tarp to, kas man patinka, ir to, kas gerai pavyksta.

Pavyzdžiui, gana gerai man paklūsta portreto žanras. Sykį per Jūros šventę gatvėje pabandžiau lieti akvarele greitus portretus. Aplinkui susiburdavo minia žmonių ir komentuodavo: "Akys ne taip", "Nosis kreiva". Nors viską nupirkdavo, tačiau nesugebu nuo tų komentarų atsiriboti ir supratau, kad vieša kūryba - ne man. Ir portreto žanras dėl to žavesį prarado.

Nuo šio pavasario įnikau lieti abstrakcijas. Šis žanras šiuo metu man pats įdomiausias ir maloniausias. Bandau spalvų derinius, ieškau, kurie deriniai man patiktų ir kurie būtų harmoningi, patrauklūs žmonėms. Žinoma, gali lieti bet kaip. Ir daug kas taip daro. Apskritai dauguma šiuolaikinių menininkų, man atrodo, siekia tik išreikšti save, negalvoja apie meno harmoniją, tačiau būtent harmonijos iš meno labiausiai tikisi jo vartotojai, klientai.

Dar vienas naujas niuansas liejant abstrakcijas - kūrinio idėjos, konteksto ir pavadinimo svarba.

Įdomu, kaip gimsta idėjos, pavadinimai akvarelės kūriniams?

Idėjas abstrakcijoms man įkvepia poezija. Būtent poezijoje yra tokių gelmių, kurias perteikti akvarelė atrodo tinka labiausiai. Pavadinimą sugalvoju pirmiausia. Tik po to lieju.

Mano šešuras, dabar jau šviesaus atminimo, Edmundas Simanaitis buvo ne tik politikas, bet ir kūrė poeziją. Per jo laidotuves šį pavasarį skambėjo jo sukurti posmai. Vienas eilėraštis buvo "Vasario 30-oji". Man jis inspiravo akvarelę.

Poezijos klausai ar ją skaitai?

Kai poeziją skaitau - tai labiau įsigilinu į jos mintį, o kai klausau - išgirstu tik frazes. Tos frazės ir suteikia impulsą apmąstymams, jausmams. Anksčiau poetinių skaitymų vengdavau, man labiau patikdavo pačiai skaityti, dabar gi stengiuosi nepraleisti ir poezijos skaitymų.

Akvarelė, kiek žinau, nėra vienintelis tavo užsiėmimas. Ką dar šiuo metu veiki?

Susidomėjimas akvarele mane pastūmėjo išbandyti dar vieną labai artimą žanrą - tapybą ant šilko. Šilkas tokia medžiaga, ant kurios dažai liejasi dar labiau nei ant popieriaus ir laisvės čia dar daugiau. Ši technika labai atitinka mano charakterį, norus.

Kada lieji akvarelę, o kada tapai ant šilko? Nuo ko tai priklauso?

Ant šilko daugiau tapau žiemą, vasarą daugiau motyvacijos lieti akvareles, nes sužydi gėlės, kurias perkelti į kūrinius aš taip pat mėgstu. Vasarą vyksta kūrybinės stovyklos, plenerai. Rugpjūčio 1-10 d.dalyvausiu tradiciniame Tarptautiniame Renatės Lūšis akvarelės plenere Klaipėdoje, į kurį suvažiuos akvarelės meistrai ne tik iš Lietuvos, bet ir iš užsienio.

Daug metų šį plenerą organizuodavo šviesaus atminimo dailininkė Renatė Lūšis. Kas perėmė organizacinius rūpesčius, kaip sekasi užtikrinti tradicijos tęstinumą?

Sunkiai. Šiemet bus jau 43-iasis pleneras. Ketvirti metai, kaip nėra Renatės, ir mes vis ieškome vadybininko šiam plenerui. Pirmais metais organizacijos ėmėsi Liuda Liaudanskaitė, antrais metais projektą rašė Sondra Simanaitienė, po to ji rašė projektą, bet negavo finansavimo. Šiais metais plenerą kuruoja Regina Taurinskienė. Renginys - tarptautinis, organizacija jo sudėtinga, nes tai ne tik kūryba, reikia pasirūpinti ir dalyvių nakvyne, laisvalaikiu. Dabar darbus pasiskirstome, tačiau geriau tai darytų vadybininkas.

Užsiminei, kad vieša kūryba tavęs nežavi, tačiau plenerai patinka. Kuo?

Juose sutinki bendraminčių. Pleneras - tai kūrybiniai mainai ir mokykla. Plenero metu su meistrais gali pasikonsultuoti, ką piešti, kaip piešti. Gyvai pamatai, kaip kiti menininkai kuria. Tai labai įkvepia. Šiuo metu Klaipėdos savivaldybės Meno bibliotekoje vyksta akvarelės paroda "Vandens kelias". Joje dalyvauja daugybė autorių ir visų jų kūryba - skirtinga, nes akvarelės galimybės yra neribotos. Įdomu, kad tik keletas parodos dalyvių yra baigę tapybos studijas, kiti studijavo interjero dizainą, juvelyriką, kitas meno specialybes. Visus autorius vienija meilė akvarelei ir visi jie ją suvokia ir išreiškia savo patirtį kitaip.

Akvarelė yra savarankiška meno sritis, tačiau ar ji nėra podukros vietoje, suvaržyta stereotipo, jog tai - nerimtas menas, skirtas tik eskizams, arba toks, kuriuo gali užsiimti bet kas?

Tapytojai dažnai mano, kad akvarelė - tik eskizams skirta technika. Tačiau sukurti meistrišką akvarelę - net ne kiekvienas tapytojas sugebėtų. Tam reikia ir žinių bagažo, ir labai daug patirties. Abstrakti akvarelė - anksčiau net tokios sąvokos nebuvo. Tai naujas dalykas. Apskritai akvarelė yra sritis, kuriai studijuoti gyvenimo nepakaks.

Lietuvoje nėra profesionalių akvarelės dažų. Ir anksčiau, ir dabar naudoju Sankt Peterburge gaminamą mokyklinę akvarelę su medaus pagrindu. Pati geriausia akvarelė yra itališka ir jos pigmentai pagaminti iš natūralių medžiagų. Pas mus ji neparduodama, nes labai brangi. Jos pagrindą sudaro tik vienas pigmentas.

Profesionalia akvarele nulietas kūrinys laikysis šimtmečius, mokyklinė, su kuria visi dirba - išblukti gali per mėnesį, jeigu pakabinsi saulės apšviestoje vietoje. Todėl ir gajus stereotipas, kad tapyba, nutapyta aliejiniais dažais - tai išliks per amžius, o akvarelė - trumpaamžė. Ne visi žino, jog akvarele lietiems paveikslams reikalingos atitinkamos sąlygos.

Pirmosios akvarelės su tušu buvo nulietos Kinijoje prieš tūkstantmečius ir išsilaikė iki šių dienų. Yra rastų net trijų tūkstančių metų amžiaus. O aliejinė tapyba atsirado tik XVI a.

Ar visame pasaulyje egzistuoja panašūs stereotipai, ar kitose šalyse akvarelė labiau vertinama? Pačios darbas perėjo pirmąjį etapą į bienalę Indijoje. Kaip Lietuvos akvarelininkai atrodo pasauliniame kontekste?

Fabriano miestelyje Italijoje rengiami akvarelininkų festivaliai. Vyksta parodos, atvyksta gamintojai, muziejininkai, kolekcininkai. Teko jame dalyvauti 2015 metais. Ten galima susipažinti su šiuolaikinėmis akvarelės tendencijomis. Išvykusi į šį renginį supratau, jog šiuo metu pasaulyje vyksta akvarelės renesansas. Dailininkai pamatė naujas galimybes, kurias suteikia akvarelė.

Naują požiūrį, novatoriškumą akvarelininkams Lietuvoje diktuoja Kaune Eugenijaus Nalevaikos rengiama bienalė. Teko joje dalyvauti 2012 metais. Patekti į ją labai sunku. Joje kviečiami dalyvauti profesionalūs menininkai, ypač abstrakcionistai. Galima teigti, jog Lietuvoje akvarelės tendencijos panašios kaip Skandinavijoje.

Kalbant apie akvarelę ne sykį nuskambėjo žodžiai "natūralumas", "gamta". Galbūt pasaulinis akvarelės atgimimas iš dalies susijęs ir su ekologijos mada?

Galbūt. Labiausiai šis ryšis pastebimas tekstilės technikose, tekstilininkai dabar labai daug dirba su natūraliais dažais, nes tai diktuoja paklausa, žmonės nori dėvėti natūralias medžiagas. Tačiau nevengia to ir akvarelininkai. Aš pati pasigaminau natūralių, augalinių pigmentų iš granatų žievių, svogūnų lukštų, riešuto kevalų, mėlynių. Su tuo taip pat gali labai daug eksperimentuoti...

Užsiminei apie kūrybos paklausą. Meno rinka Lietuvoje menka. Kaip išgyveni iš kūrybos?

Nenoriu apie tai kalbėti. Iš kūrybos išgyventi Lietuvoje sunku arba neįmanoma, tačiau kūryba padeda atitrūkti nuo realybės. Liedama akvareles aš prarandu laiko nuovoką ir viską pamirštu. Tai pastebėjau dar vaikystėje. Gerai atsimenu, jog skaudėjo dantį, tačiau buvau išsiruošusi lieti akvarelę gamtoje. Kai savo darbą baigiau - pastebėjau, jog danties skausmas praėjo. Tokie yra kūrybos stebuklai ir džiaugsmas.