Viktoras Paukštelis: "Baimė - geras jausmas, jei neišauga į monstrą"

Kodėl daugelį metų teikiate dvasinę labdarą, rengdamas Lietuvoje nemokamus koncertus?

Man taip pat yra dovana atvažiuoti į Lietuvą, nes kiekvienas susitikimas yra pasikeitimas energija su publika. Kiekvienas menininkas yra akistatoje su savo kuriamu menu, ir nesvarbu, ar tai labdaros, ar komercinis koncertas. Jis nori išreikšti save maksimaliai.

Šį pavasarį koncertavau Kauno filharmonijoje, Pabradėje, Visagine, Ignalinoje, Varėnoje, dar turėjau privatų koncertą, o paskutinis bus ateinantį sekmadienį Užutrakyje.

Kas įvyko per praėjusius metus?

Supratau daug dalykų, ir dar daugiau dalykų pakeičiau savo grojimo technikoje. Labai svarbu, kad pianistas savo emocijas išreikštų garsu maksimaliai, ir kad kuo mažiau jį varžytų judesiai, taip kaip akrobatą ar baleriną. Žinoma, sulig kiekvienais metais keičiasi žmogaus ambicijos, tikslai. Ir viskas, ką darai, atrodo daug paprasčiau.

Ar grojate savo brolio, kompozitoriaus Vytauto Paukštelio muziką?

Taip, Lietuvoje drauge su altininku teko groti brolio kūrinį žydiškais motyvais, kurio pavadinimas - "Dangus-vanduo". Aš manau, įvairių tautų muzikoje yra tam tikri saviti sąskambiai ir intonacijos, kuriuos atpažįsti.

Man patinka brolio muzika, jis dar labai jaunas žmogus, sparčiai tobulėja, aš manau, dar po gerų penkerių metų iš jo gali išaugti labai rimtas kompozitorius. Taip susiklostė, kad mes nepavydime, o papildome vienas kitą, išgyvename ir džiaugiamės, jeigu kuriam pavyksta. Gyvenu kitame Europos krašte, bet kai būnu Prancūzijoje, jaučiu jo palaikymą.

Sakoma, kad gimdamas vaikas yra staltiesė, ant kurios sužymėti siuvinio kontūrai. Vienas baigia piešinį su aklu stropumu, kitas jį išardo ir visiškai pakeičia. Kaip nutolote nuo močiutės, garsios pianistės Mariam Azbekovos, pamokų?

Šiaip gyvenime viską darau atvirkščiai, negu man sakoma. Tai yra mano pagrindinė yda, bet ir pranašumas, nes tai leidžia man eksperimentuoti ir atrasti. Visada, ką man sakydavo močiutė, dariau atvirkščiai, bet labai dažnai po metų grįždavau prie jos tiesų.

Aš manau, kad protingiausia mokytis iš svetimų klaidų, o aš, ne toks protingas, mokausi iš savųjų.

Šį pavasarį Vilniuje, Beatričės Grincevičiūtės muziejuje, surengėte savo tapybos parodą.

Tapau jau šešti metai. Šiaip savo parodoms pavadinimų neduodu, pasakysiu tik, kad drobėse buvo daug vienaragių, "atklydusių" iš garsiųjų Paryžiaus gobelenų, ir - nakties tema.

Kaip tapyba veikia muziką, o muzika - tapybą?

Tai labai priklauso nuo mūsų vaizduotės. Nenoriu būti banalus, bet sakoma, kad muzika - menas, kuris vyksta čia ir dabar, tapyba - menas, kuris sukuriamas. Aš manau, kad tada, kai žmogus žiūri į tapybos kūrinį, irgi jį sukuria, lygiai taip pat, kaip ir klausydamasis muzikos kūrinio. Būdamas muzikantas, puikiai "matau" kūrinį, kurį grosiu, aš jau turiu jį galvoje, ir bandau įgyvendinti tą viziją.

Kaip tik ir norėjau klausti, kaip muzikos kūrinys įgauna pavidalą. Dailininkas pradeda nuo eskizo, aktorius kala tekstą, ir, gavęs naują vaidmenį, sako besijaučiantis kaip iš kiaukuto ištraukta sraigė.

Manau, tai labiau panašu į rašytojo kūrybą, kuris turi idėją. Yra daugybė skirtingų būdų rašyti: vieni dėsto sugalvotą siužetą, kiti ant popieriaus skiaučių rašo po vieną sakinį, kitą, trečią, ir iš jų susilipdo vientisas kūrinys. Šiuolaikinė muzika irgi dažnai kuriama iš minimalių detalių. Ir, žinoma, yra muzikos kūrimo taisyklės. Mokomės įvairiose mokyklose, žinome, kaip muzika buvo kuriama prieš kelis šimtmečius. Turėdamas šių žinių gali sukurti keistą šiuolaikinį kūrinį.

Anot filosofų, genialumas - tai sąmonės praplėtimas be ribų, be kontrolės. Muzikoje tai turbūt neįmanoma, būtinas chirurgo tikslumas.

Kai groji - taip, visiška kontrolė, bet tuo pačiu metu reikia visiško sąmonės nebuvimo. Tai yra aukščiausias lygis. Yra toks pasakymas: jeigu per daug save kontroliuoji, nepalieki vietos Dievui. Tada nėra prasmės groti. Yra daug šiuolaikinių pianistų, kurie nepalieka to tarpelio atsitiktinumui, groja kaip robotai - labai tiksliai, švariai, nepraleidžia nė vienos natos. Viską sugroja, bet ten nebelieka vietos kūrybai, yra vien tobulas atlikimas.

Sakėte, su kiekvienais metais paprasčiau. Ar tebėra tas jaudulys išeinant į sceną. Kas tai: baimė suklupti, patirti fiasko ar subjaurinti muziką?

Yra, visada yra. Baimė - vienas pagrindinių gyvenimo variklių. Kodėl žmonijoje įvyko tokie postūmiai, atradimai, išradome daugybę nuostabių dalykų? Gal iš baimės būti tamsoje. Manau, baimė labai geras jausmas, jeigu ji valdoma ir neišauga į per didelį monstrą.

Prieš išeidamas į sceną turi būti atsipalaidavęs ir savimi pasitikintis. Savaime aišku, jausti, kad esi geriausias. Kita vertus, ta mažytė baimė širdyje suteikia galimybę pakilti. Garsus pianistas Arturas Rubinšteinas sakė: "Jeigu tavo širdyje nėra baimės virpesio, nėra prasmės groti."

Kai jūs skambinote, išgyvenau stiprią jausmų dramą, jutau pagyvenusi keliose epochose, turinti sielą. Tačiau klausytoja už nugaros įkyriai kosėjo, nosį šnypštė, vaistų popieriukus šiugždeno. Ar dažnai pasitaiko tokių ekscesų?

Būna, kad žmonės keistai elgiasi. Kartą žmogus per mano koncertą patyrė širdies priepuolį. Grojau su kvintetu, ir staiga vidury lėtos muzikos žmogus nukrito nuo kėdės. Tai buvo įtempta situacija, bet kai jį išnešė, grojom toliau.

Smuikininką Raimundą Katilių kolegos vadino mirtininku, nes, turėdamas nesveiką širdį, rizikavo kaskart, kai išeidavo groti. Ar jūs galėtumėte taip aukotis?

Visokių situacijų yra buvę, bet taip aukotis dar neteko. Tikiuosi, kad iki gilios senatvės mano širdis bus sveika.

Bendraujate su Klaipėdos universiteto dėstytoju, teologu, filosofu ir tapytoju Tomu Kiauka. Ką duoda tie sielų mainai, ką kalbatės apie šiuolaikinį meną?

Su Tomu mėgstame kritikuoti kitus, kaip turbūt ir visi žmonės Lietuvoje. Šiaip puikiai leidžiam laiką, jis yra protingas, išprusęs žmogus, turintis gilių įžvalgų. Manęs su juo nepalyginsi, ir man didelė garbė bei džiaugsmas turėti tokį draugą.

Šiuolaikinei visuomenei ir menui prikiščiau tą patį dalyką - paviršutiniškumą, tam tikra prasme - pigumą. Žmonės yra reklamos aukos, vartotojai: paduok mėsainį, vienodus drabužius iš firminių parduotuvių. Tai irgi rodo, kad žmogus viduje turi baimę, ir, pirkdamas daiktus, jaučiasi saugus. Elgiasi kaip visi, ir tai jį neva apsaugo.

Į koncertus keliaujate lėktuvais, gyvenate viešbučiuose...

Nesu žmogus, kuris mėgsta komfortą - atvirkščiai. Kūnas geriau jaučiasi, o aš - labiau gyvas, kai miegu kietose lovose. O kai miegu didžiulėse lovose, jaučiuosi kaip vidury dykumos, nes nežinau, kur ji baigiasi, kur prasideda.

Kokie jūsų namai Paryžiuje?

Gyvenu prie Panteono, Lotynų kvartale. Ne, paveikslų, antikvarinių vertybių nėra, norėčiau, kad taip būtų. Mano namai labai paprasti, neblogas fortepijonas. Uždaras kiemelis.

Ar tiesa, kad muziko gyvenimas švaresnis nei kito menininko? Dailininkas, rašytojas gali sau leisti prisigerti, aktorius - pasinerti į krizę.

Yra visokių didžiųjų muzikų, ir prasigėrusių. Visi - gyvi, ydingi žmonės. Manau, jie jaučia didelę nervų ir kūno įtampą, grodami daugelyje koncertų ir siekdami maksimalių rezultatų. O jeigu tai darai kiekvieną dieną, metų metus, atsiranda didelis nuovargis. Vladimiras Horovicas 20 metų intensyviai koncertavo, kol vieną dieną sustojo, ir 12 metų nebegalėjo groti. Jis turėjo didžiulių psichologinių problemų, kurios "trenkė" jam per skrandį, turėjo didelių opų.

Kiek jus erzina "pasaulietiškas" gyvenimas, politika? Ar atsiribojate?

Žinote, pianistas Kristijanas Cimermanas viename paskutiniųjų savo interviu pasakė, kad tiek demokratija, tiek socializmas ar kapitalizmas yra didžiulis blogis. Mes turime su tuo gyventi, nes žmogus toks "sutvėrimas", jog negali gyventi be taisyklių, be sistemos.

Kas toliau? Gal turite kontraktų 10 metų į priekį?

Neturiu didelių kontraktų ir planų. Yra numatyta koncertų, o paskui žiūrėsim, kas bus toliau.

Per koncertą jums nuo kaktos pradeda lašėti prakaitas, o paskui žliaugte žliaugia. Žinau, kad dar mėgstate bėgioti.

Aš gerai jaučiuosi, kai bėgu. Šiandien rytą bėgau į Melnragę prie jūros. Paryžiuje bėgioju palei Seną arba ties kanalu, kuris veda tolyn iš Paryžiaus - fantastiškas maršrutas. Kai nereikia daug koncertuoti, nubėgu 13 kilometrų. Nebūna, kad apie nieką negalvotum, bet mintys neslegia, praskrieja, asociacijų kelia medis, architektūra.

GERIAUSIAS. "Išeidamas į sceną turi jausti, kad esi atsipalaidavęs ir, suprantama, pats geriausias", - juokavo pianistas Viktoras Paukštelis.

SUGRĮŠ. "Radęs progą mielai sugrįšiu, nes čia yra žmonių, kurie mane palaiko, esu jiems dėkingas. Ypač pranciškonų vienuoliams", - sakė pianistas Viktoras Paukštelis.

Egidijaus JANKAUSKO nuotr.

Šiuolaikinei visuomenei ir menui prikiščiau tą patį dalyką - paviršutiniškumą, tam tikra prasme - pigumą. Šiaip gyvenime viską darau atvirkščiai, negu man sakoma. Tai yra mano pagrindinė yda, bet ir pranašumas, nes tai leidžia man eksperimentuoti ir atrasti.