Solistė Loreta Ramelienė „priklausoma“ nuo dainavimo teatro scenoje

„Muzika sujungta su aktoryste – kažkas fantastiško. Aš visada žinojau, jog noriu būti muzikos dalimi. Gyvenimas be muzikos man dar mažai atrodė nesuvokiamas. Akademijoje muzika mane palietė tiesiog stebuklingai: aš atradau muziką sulietą su aktoryste. Muzika, kurią tu gali išgyventi ir atskleisti scenoje. Man laimė būti scenoje ir aš čia gyvenu. Aš labai noriu dainuoti scenoje, vaidyba kaip narkotikas be kurio tu negali išgyventi. Teatras mano svajonė, kuri išsipildė“,- sako L.Ramelienė.

Su kokiomis viltimis ir svajonėmis tapote soliste dainininke ir ar tai pasiteisino?

Mano svajonės išsipildė... Jei žmogus kažko labai siekia ir trokšta, tai anksčiau ar vėliau pasiekia. Esu tikra.

Dainuoju nuo mažens ir mano tėvai dainingi. Esu kilusi iš Plungės.

1988–1995 m. mokiausi Lietuvos muzikos akademijoje: pradžioje mokiausi fortepijono, paskui pasirinkau - operos dainininko specialybę. Dvejojau: fortepijonas ar dainavimas. Bet scenos trauka užburianti – neatsilaikiau... Juk dar būdama vaikas norėjau tapti aktore, tačiau tais laikais aktorystę mano tėvai laikė labai „nerimtu užsiėmimu“, tad primygtinai siūlė tapti muzikante.

Teko pagudrauti: pasimokiau Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorijoje pas dėstytoją V. Kliukinską, paskui „perbėgau“ į Lietuvos muzikos akademiją... Pirmas pasirodymas didelėje scenoje įvyko trečiame akademijos kurse, kur man teko operoje „Eugenijus Oneginas“ atlikti Olgą. Čia aš buvau mecosopranu... Solisto profesija tokia, kad tu mokaisi visą gyvenimą. Ir situacijos nuolat keičiasi. Be šito, negalėtum mokyti kitų, nes nuolat turi plėsti savo žinių akiratį, tobulinti save...

Ar teko laimė sutikti „lemtingų“ dėstytojų, kurie nukreipia, ne tik moko, bet ir palieka gilią žymę visam gyvenimui?

Lietuvos muzikos akademijoje turėjau puikų dėstytojų trejetuką: doc. Nijolė Ambrazaitytė, dėst. Nijolė Kepenienė, prof. Leonas Baltrus. Profesorius L. Baltrus man tapo profesinio pasaulio šviesuliu parodžiusiu šią profesiją visai kitaip: jo dėka išmokau šios profesijos pagrindą – solistas privalo ne tik gerai dainuoti, bet ir būti laisvu žmogumi savo vidumi – manieros, vidinė savitvarda ir tik tada prasideda vokalo tobulėjimas.

Beje, L. Baltrus į Vilnių buvo atvykęs iš Floridos bei baigęs mokslus Italijoje pas Tino Patierą.

Ką veikėte baigusi studijas? Kaip jums sekėsi vargonauti, burti chorą?

Nesigailiu, kad neišvykau į užsienį. Vilniuje manęs laukė įdomus laikotarpis. Beje, mes su savo vyru patekome į pirmąjį Lietuvos muzikos akademijos kursą, kuris baigus mokslus, buvo išleistas „į gatvę“ be jokių iki tol įprastų paskyrimų... Kurį laiką dirbau Lietuvos muzikos akademijoje iliustratore, o kadangi jaunai šeimai trūko pinigų, tuo pačiu metu dar ir vargonavau Vilniaus Visų šventųjų bažnyčioje. Man vis dar buvo maža, nes visada visko norėjosi daug... Truputį mokiausi vargonavimo, groti klavesinu, galų gale nepakako bažnyčios choro. Subūriau mėgėjų chorą „Salvatorė“. Tai buvo nuostabūs entuziastai, kai kurie net be muzikinio išsilavinimo, dainuodavę iš klausos. Daug koncertuodavome ne tik Lietuvoje, kas antri metai vykdavome pasirodymui į Romą. Su choristais mes buvome tapę tarsi viena gražia šeima, tad labai malonu tai prisiminti.

Kada jus paviliojo gimtoji Žemaitija?

Gimė pirmas vaikas – sūnus Justinas. Šią gegužę jam sukaks 20 metų. Ėmėme svarstyti, jog būtina išvykti, nes su mūsų specialybėmis neįmanoma pragyventi sostinėje. Menininkui ten labai sudėtinga rasti kažkokią kitą veiklą su stabiliu uždarbiu, nebent baigtum kitus mokslus. Tad mes nusprendėme pasinaudoti mano gautu pasiūlymu iš Plungės meno mokyklos. Plungėje dirbau vokalo pedagoge su 17 vaikų, tai labai daug.

Plungėje gimė ir mūsų jaunėlis sūnus Steponas, kuriam šią gegužę sukaks 17-a. Nors būdavau pavargusi vis jaučiau ilgesį... Tiek Vilniuje, tiek Plungėje man trūko pasirodymų scenoje – tai buvo mano aistra ir neišsipildžiusi svajonė. Nors daug koncertavau kaip solistė, turėjau gastrolių užsienyje, scenos man visada trūko...

Kaip tapote Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro soliste?

Klaipėda nuo Plungės netoli, tad nusprendžiau bandyti laimę Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre. Pasiprašiau rekomendacijos savo buvusio dėstytojo V.Kliukinsko, tad man buvo paskirta perklausa pas tuometinį teatro vadovą Stasį Domarką. Tai buvo 2003 m., kai mano žemaitiškas užsispyrimas nugalėjo.

Tik atvykusi sužinojau, jog perklausoje dalyvausiu viena. Perklausa scenoje – mano širdis nusirito į kulnus. Na, bet galvoju nieko tokio. Scena buvo labai apšviesta, o salėje tamsu, tad mačiau tik arčiausiai sėdėjusį maestroS.Domarką. Buvau tikra, kad manęs „klausosi“ jis vienas, tad bendravau su juo draugiškai ir betarpiškai: paklausdavau ar net pasiūlydavau ką galiu padainuoti. Ir gavosi tikras „nesuvaidintas teatras“. Žiūriu, mano dėstytojas V.Kliukinskasužkulisiuose labai jaudinasi (nusistebėjau), o aš taip betarpiškai bendrauju toliau, dainuoju... Po perklausos, sužinojau, kad salėje sėdėjo visa teatro meno taryba, o aš maniau, kad tik maestroS.Domarkas...Kaip ypatingai korektiškas žmogus, teatro vadovas po perklausos reziumavo, kad mano balsas puikus ir „net didžiulis“, bet pasiūlyti jis man neturėjo ką bei liepė laukti... Prašiausi nors mažyčio vaidmens (juokiasi).

Laimei po poros mėnesių sulaukiau skambučio iš teatro, kad esu kviečiama paruošti grafienės Rozinos partiją operoje „Figaro vedybos“ (2004 m.). Tai tapo mano pirmu krikštu teatre. Jaučiausi kaip ant sparnų, nes tai buvo pirmas mano solidus darbas profesionalioje scenoje. Anksčiau buvau turėjusi tik studentiškų vaidmenų. Sekė Hana (F. Lehar „Linksmoji našlė“, 2004), dramatinis Giudiulės vaidmuo (Z. Liepinš „Paryžiaus katedra“, 2005).

Tapimas muzikinio teatro darbuotoja užtruko? Magistro studijos pas profesorių E.Kaniavą – kuo įsimintinos?

Taip „degiau“ teatru, nors Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre dirbau kaip kviestinė atlikėja, svajojau, jog vieną dieną aš čia dirbsiu ir būsiu sava. Nors savo darbo Plungėje jau labai mėgau, trūko veiklos, tad sukūriau ten renesanso muzikos ir šokio ansamblį „MusicaFresca“ bei 2005 m. pradėjau vokalo specialybės magistro studijas Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Dainavimo katedroje (dėst. prof. E. Kaniava).

Labai norėjau mokytis pas prof.E.Kaniavą, nors iki tol jis imdavosi tik studentų-vyrų mokymo. Profesorius juokiasi, kad aš atidariau kelią pas jį studijuoti silpnosios lyties atstovėms. Muzikiniame teatre dainavau Tatjaną (P. Čaikovskis „Eugenijus Oneginas“, 2006), vėliauMadleną (P. Abraham „Balius Savojoje“, 2007).

Taip jau sutapo, jog baiginėjant magistrą E.Kaniava pasiūlė man imtis Violetos partijos (G. Verdi „Traviata“, 2007), tad iki pietų repetuodavau Madleną, po pietų – Violetą, vakare – vėl Madleną. Tempas buvo didelis, tad balsas pavargo. Žanrai skirtingi, poilsio trūkumas, bet nors užkimau (nebūčiau žemaitė) negalėjau atsisakyti Violetos... Tai buvo mano vaikystės svajonė – „Traviata“ buvo pirmas mano vaikystės laikais matytas spektaklis Plungėje, o žiūrėdama į Violetą aš dar būdama vaikas verkiau... Man buvo tokia laimė prisiliesti prie „Traviatos“ bei joje dainuoti. Ir aš puikiai sudainavau. Nežinia gal man padėjo antgamtinės jėgos, bet aš buvau labai dėkinga ir laiminga. Tikoperetėje „Balius Savojoje“ teko atidėti dainavimą vėlesniam laikui...

„Teisėta“ Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro darbuotoja tapau „su Tatjana“ iš (P. Čaikovskis „Eugenijus Oneginas“, 2006).

Kokia Jūsų Rozalinda iš operetės „Šikšnosparnis“?

Operetę pamilau nuo Hanos vaidmens „Linksmojoje našlėje“. Operetė mane žavėjo ir dar būnant studente. Mes, kaip studentai, Vilniuje, ėjome į visus spektaklius nesirinkdami žanro – opera, operetė, simfoninė muzika. Mums viskas buvo labai įdomu.

Operetė „Šikšnosparnis“ Klaipėdoje pastatyta 2006 m., keitėsi atlikėjai, tad artėjančiame spektaklyje „Šikšnosparnis“ Rozalinda tapsiu pirmą kartą (juokiasi). Iki šiol partiją ruošiau viena, artėja repeticija su dirigentu ir visas repeticijų maratonas prieš spektaklį.

„Šikšnosparnis“ leidžia mums pasijuokti patiems iš savęs. Žmona ne perskaityta knyga, kuri tampa nebeįdomi. Manau, kad nei trys, nei penkiolika kartu pragyventų metų sutuoktinių nepaverčia „perskaitytomis“ knygomis: būtina sugebėti kaskart šitoje žinomoje „knygoje“ rasti naujus, intriguojančius puslapius. Kiekviena kartu pragyventa diena nuostabi ir savo žmoguje kaskart randi kažko naujo. Mes su vyru kartu jau 26 metai, tačiau kartais juokaujame, jog vis dar gyvename kaip jaunavedžiai. Naujai randi naują ir nematytą tik vienas kitam įdomią „raukšlytę“ ir tai malonu, švelnu, gražu... Gyvenime randi vis naujų potėpių. Į tą įsijungia ir vaikai. Gyvenimas tampa pilnavertis. Esu tikra, kad jei žmogus myli nuoširdžiai, o aistra vienas kitam nedingsta daug metų, reiškia šie žmonės vienas kitam įdomūs. Kai nusibosti, viršų paima kasdienybė, dingsta aistra.. Reiškia tai nebuvo tikra meilė.

Taip šiltai kalbate apie santuoką: papasakokite apie savo šeimą. Jūsų vyras Arūnas Ramelis – taip pat dirba teatre. Darbas su vyru viename darbe: pliusas ar minusas?

Mes su vyru susipažinome studijuodami. Jis tikras vilnietis, o aš tikra žemaitė. Vyras, baigęs Lietuvos meno akademiją, tad muzika jo meniškos sielos nepaleido. Nors ir išbandęs kitas profesijas, jis atėjo dirbti į Klaipėdos valstybinį muzikinį teatrą. Vyras nemėgsta „dirbti“ su manimi viename spektaklyje, nes tada esą pamiršta savo vaidmenį už mane labai pergyvendamas. Jis pasirinko būti choro dainininku, tačiau vaidmenys spektakliuose mano vyrui nuolat pasiūlomi. Arūnas turi komiko gyslelę (tokie ir vaidmenys jam dažniausiai tenka). Gebėjimas juokauti padeda ir kasdieniniame gyvenime.

Mano vyras labai rūpestingas ir supratingas. Yra klausiančių kaip vyras toleruoja žmonos vaidmenis su scenos partneriais. Todėl ir supranta mane, kad pats dirba teatre. Kita vertus, aš nesu iš tų aktorių, kurie besąlygiškai įsijaučia į vaidmenį. Režisūros dėstytojas H. Vancevičius mane ir kitus studentus mokė, kaip įsimylėjėlių scenas padaryti estetiškas, laikytis scenos etikos. Norint žiūrovus įtikinti nebūtina pvz. bučiuotis, o tik vaidmenį atlikti taip, kad žiūrovas tuo patikėtų. Tai ir yra scenos menas.

Darbas savaitgaliais – vyras tai supranta, nes jis tos pačios profesijos atstovas. Klausimų nekyla.

Auginate du sūnus: ar kyla iššūkių auginant jaunąją kartą? Ar posėdžiauja Ramelių šeimos „taryba“? Ar jaunosios jūsų atžalos taps muzikais?

Savo sūnus auginame žmonėmis suprantančiais artimą...Mūsų vaikai lankė Plungės meno mokyklą: vienas buvo „smuikelis“, kitas – pianistas. Vyresnysis visada buvo atsakingas už mažąjį, padėdavo mano tėvai.

Pradžioje mes į darbą Klaipėdoje važinėjome iš Plungės, vėliau – visi kartu persikėlėme gyventi į Klaipėdą. Vaikai tapo Eduardo Balsio menų gimnazijos moksleiviais

Mano sūnūs puikūs, nors sakoma, kad su berniukais sunkiau susikalbėti. Jokių problemų niekada mums nekilo. Mes su vyru iš savo šeimų atsinešėme ir, džiugu, kad mokėjome įskiepyti savo vaikams, jog tėvas būtina ne tik mylėti, bet ir gerbti. Manau, kad tai pamatinės šeimų vertybės. Jei gerbi žmogų, tai vyrauja pagarba ir supratimas šeimoje. Savaitgaliais mes su vyru dirbame, tad vaikai tai gerbia, nors jiems, kaip ir mums, trūksta šeimyniškų savaitgalių. Retai turime savaitgalius, kuriuos galime praleisti kartu, tačiau kai tai įvyksta, tampa tikra švente.

Vaikai supranta mūsų, kaip tėvų,sunkų darbą ir renkasi kažką kitą, ne muziko kelią. Menininkas savo profesijai turi atiduoti labai daug ir gali tikėtis tik skurdaus atlygio.

Turiu du nuostabius sūnus, kurie man kaip geri draugai, galintys ne tik paguosti, suprasti, bet ir patarti. Tai tikra palaima.

Mūsų vyresnėlis metė muziką, nes nežada iš to „valgyti duonos“, o mažasis susižavėjo daile, svajoja tapti architektu. Matyt paveldėjo močiutės genus, kuri norėjo stoti į dailės akademiją, bet neišdrįso...