Šlagerių karaliaus ir karalienės triumfas ir pažadai

Praėjusį sekmadienį Palangoje pasibaigusiame XII Šlagerių festivalyje, kuris šį sykį sulaukė dalyvių net iš 7 užsienio šalių, karaliaus ir karalienės prizus laimėjo 57-erių dainininkas, „Vakaro žinių“ dienraštį leidžiančios bendrovės direktorius Romas Bubnelis ir 25-erių solistė, pernykščio „Eurovizijos“ konkurso dalyvė Evelina Sašenko. Lyderių poros įspūdžiai iš festivalio ir pamąstymai apie gyvenimo ir karjeros vingius jaunatviški ir sparnuoti, nepaisant jų amžiaus skirtumo.

Verslininkas Romas Bubnelis teigia, kad jam smagu dainuoti scenoje, o dar smagiau, kai tos dainos sulaukia atgarsio ir įvertinimo. Jis renkasi tik geras melodingas, už širdies griebiančias dainas, kurios pirmiausia patinka ir jam pačiam. Juk geros dainos nesensta!

Evelina Sašenko: „Pasigedau karalienės karūnos“

- Koks jausmas jus apėmė, kai paskelbė, kad tapote XII Šlagerių konkurso karaliene, pačia geriausia šio muzikos žanro atlikėja?

- Nepasakyčiau, kad iš džiaugsmo pakilau kaip ant sparnų, bet širdis suspurdėjo, kai ištarė mano pavardę. Tai man buvo tikrai netikėta, nes važiavau į „Birutės uostą“ tiesiog kaip į gražų, jau tradicija tapusį renginį, tikėdamasi, kad ten gerai padainuosiu savo ne kartą dainuotą mėgstamą dainą. Tad išankstinio jaudulio ar troškimo žūtbūt laimėti tikrai nebuvo. Na, bet laimėjimai, kai jų visai nesitiki, ko gero, būna malonūs tuo, kad tau nekainuoja daug nervų. Visos mergaitės paprastai svajoja tapti kokio nors gražuolių konkurso dalyvėmis ar nugalėtojomis. Man neteko dalyvauti nei „Mis Lietuva“, nei kokiame kitame dar svaresniame konkurse, nes neatitinku grožio standartų. Tai nors tapau karaliene kitur - muzikiniame konkurse. Keista gal tik tai, kad išvengiau princesės statuso, o iš karto tapau Šlagerių karaliene. (Juokiasi). Mano bičiuliai iš to kiek pasišaipo, o vaikams tai nelabai ir moku paaiškinti, kodėl aš ne princesė.

- Kuo jums šis konkursas patiko ir ko jame pasigedote?

- Man labai patiko viskas, kas vyko ten, gražiame gamtos kampelyje, kurio šeimininkė yra žinoma estrados žvaigždė ir labai mielas žmogus Birutė Petrikytė. Nesitikėjau, kad dalyvaus tiek daug stiprių atlikėjų iš kitų šalių. Konkurencija tikrai buvo didelė ir kad laimė nusišypsos man, tikrai nesitikėjau. Man, pavyzdžiui, labai patiko solistė iš Gruzijos. Šlagerių konkurso pirmoji vieta ir prizas man buvo tarsi 25-ojo gimtadienio, kurį visai neseniai švenčiau, dovana. O ko pasigedau? Žinoma, kad karūnos! Tikėjausi karūnos, o davė kryžių - tokį gražų, kaip kokį ordiną. Bet tai ne tas pat kas karūna. Kokia gi karalienė be karūnos? Kiek žinau, ankstesniais metais karūnos buvo uždedamos ant nugalėtojų galvų, o šiemet to nebuvo.

- Karalienės vardas jums, Evelina, gal yra šiokia tokia kompensacija po kiek nuvylusio muzikos gerbėjus jūsų pasirodymo pernykštėje „Eurovizijoje“?

 - Man keista, kad žmonėms nepakanka to, kad patekau į „Eurovizijos“ finalą, o aš pati jau ne kartą minėjau, kad savo pasiekimu esu patenkinta. Žinokit, aš niekada nesuteikiu ypatingos reikšmės visokiems konkursams, laimėjimams, o jų turiu ne taip jau mažai. Man svarbiausias yra pasirengimo jiems procesas, repeticijos, jaudulys prieš koncertą. Tas momentas, kai tu stovi ant scenos ir lauki įvertinimo, žinoma, yra labiausiai jaudinantis. Bet kai ištaria tavo pavardę, kai gauni kokį diplomą ar prizą, ta akimirka labai greitai praeina. Ilgiau lieka gėlių, kurias tu gauni, kvapas, na ir atmeni ypač pavykusių koncertų ar teatro spektaklių atmosferą.

- Apie kokius spektaklius kalbate? Juk studijuojate Lietuvos muzikos ir teatro akademijos džiazo magistrantūroje, esate įvaldžiusi įvairius dainavimo stilius ir ypač išpopuliarėjusi atlikdama Edit Piaf dainas.

- Kalbu apie nuostabų spektaklį Kauno muzikiniame teatre, kurį pastatė režisierius Vytenis Pauliukaitis. Tai Eltono Džono ir Tino Raiso miuziklas „Aida“, kuriame atlieku pagrindinį vaidmenį. Esu laiminga, kad mane ten pakvietė, nes visą gyvenimą svajojau ne tik dainuoti ar šokti, bet ir vaidinti.

- Tai gal siejate ir savo ateitį su šiuo teatru ir miuziklais?

- Esu pakviesta repetuoti dar viename miuzikle, kurį statys Kęstutis Jakštas. Jeigu kvies toliau vaidinti, mielai sutiksiu, nes šio teatro kolektyvas ir visa jame vyraujanti atmosfera man labai patiko.

- Kokių dar turite planų artimiausiu metu? Gal pamatysime kokiuose nors televiziniuose projektuose, nes esate dalyvavusi ir „Triumfo arkoje“, ir „Šok su žvaigžde“, ir duetų konkurse kartu su Jokūbu Bareikiu?

- Ne, į televiziją nutariau kol kas neiti, savęs „nešvaistyti“ jokiems šou, nes populiarumo man ir taip pakanka. Be spektaklių, ketinu pasinerti į koncertinę veiklą, dalyvauti tarptautiniame konkurse, kuris vyks Armėnijoje, taip pat sukurti savo monospektaklį.

- O namiškiams, širdies draugui ar laiko pakaks?

- Esu iš Trakų, kur gyvena mano tėvai ir dvi sesutės Aneta ir Monika, kurios taip pat dainuoja. Visa šeima mane labai palaiko, o širdies draugas po konkurso Palangoje man pasakė: „Evelina, tu esi mano vienintelė karalienė“.

Romas Bubnelis: „Aš dar dainuosiu... Nors tai dabar tik hobis“

- Kokio žavesio randate muzikiniuose šou? Esate sėkmingai net du kartus pasirodęs „Žvaigždžių duetuose“, o štai praėjusį savaitgalį Palangoje, „Birutės uoste“, vykusiame Šlagerių festivalyje nuskynėte laurus ir jums atiteko Šlagerių karaliaus titulas. Ar tai jau viršūnė?

- Nemanau. Kol žmogus gyveni, kažko sieki, vis stengiesi lipti aukštyn. Aš dar dainuosiu... Man labai svarbus yra olimpinis principas - dalyvauti, rengtis kokiam nors konkursui ar šou. Visai negalvoju, kad ką nors laimėsiu. Juk nebesu profesionalas, o tik mėgėjas, neužmirštantis savo anksčiau įgytų dainavimo įgūdžių ir juos tobulinantis. Man šis pripažinimas tarptautiniu tapusiame šlagerių konkurse, kuriame dalyvavo gana stiprūs atlikėjai iš septynių šalių, be abejonės, labai svarbus. Tie visi koncertai, festivaliai, į kuriuos esu kviečiamas, man yra proga susitikti senus gerus draugus, pajausti, kad mano bendraamžiai profesionalūs atlikėjai mane priima kaip savą, pasiklausyti, ką dainuoja jaunesni dainininkai, kartais ir padūsauti, kad senos dainos buvo širdingesnės. Scena, jaudulys prieš publiką, adrenalinas, kurį patiriu, man grąžina mažiausiai 20 metų.

Žaviuosi šio renginio iniciatorės mano kartos dainininkės Birutės Petrikytės ir jos pagalbininkės Marianos Slėnienės entuziazmu jau dvyliktą kartą į varžytuves sukviesti populiariosios muzikos atlikėjus, teko girdėti, kad lėšų jam surengti stigo, nes kai kurie jo rėmėjai paprasčiausiai netesėjo savo pažadų. Man smagu, kad mano kartos muziką mylintys žmonės nenuleidžia rankų.

- Festivalis pirmą sykį buvo tarptautinis. Kaip jautėtės tarp stiprių konkurentų ne tik iš Lietuvos?

- Konkurencija iš tiesų buvo didelė, o vertinimo komisija, kuriai vadovavo maestro Eduardas Kaniava, gana griežta ir, man regis, objektyvi. Aš dainavau tą pačią melodingą ir „stipriai sukaltą“ dainą „Mylėk mane, meile“, kurią esame „Žvaigždžių duetuose“ dainavę kartu su Aiste Pilvelyte. Ta daina puikiai skamba ir kai ją atlieka vienas atlikėjas. Svarbu yra tai, kiek širdies į ją įdedi. Jauniems atlikėjams ją, ko gero, būtų sunkiau dainuoti, nes jie daugiau dėmesio skiria technikai, o ne emocijoms.

- Gal kam nors keista, ko tas Romas Bubnelis, būdamas verslininkas ir  dienraštį „Vakaro žinios“ leidžiančios bendrovės „Naujasis aitvaras“ direktorius, siekia, eidamas į sceną, televizijos projektus. Ko jam trūksta gyvenime?

- Visą gyvenimą norėjau dainuoti. Ir galbūt tai, kad blaškiausi ir netapau profesionaliu dainininku, buvo klaida. Kas nors nustebs, kad tas pats R.Bubnelis yra dalyvavęs ir „Vilniaus bokštuose“, kai kuriuose tarptautiniuose dainų konkursuose, kadaise trumpai dainavęs „Žvaigždžių kvartete“. Dainuoti man visada smagu... Tačiau dainavimas jau keli dešimtmečiai yra tik mano hobis. Kas čia žino, kaip geriau. Todėl džiaugiuosi, kad nors vienas mano vaikas tvirtai eina muzikos keliu. Kristupas, kuriam septyniolika, ne tik puikiai dainuoja, bet ir pats kuria muziką.

- Tai vis dėlto, kodėl atsisakėte muziko kelio?

- Taip jau nutiko gyvenime, kad netapau profesionaliu dainininku. Ir vėl gal kam bus įdomu, kad esu studijavęs Lietuvos žemės ūkio akademijoje, žaidęs rankinį, dirbęs fotografu, sukūręs savo verslą, o pastaraisiais dešimtmečiais dirbu tai vienos, tai kitos įmonės direktoriumi. Tada, kai sukūriau šeimą ir gyvenau Kaune, teko dainuoti ir vestuvėse, ir kavinėse, tačiau iš mano dainavimo tikrai nebūtume galėję pragyventi. Tad žmogui įprasta ieškoti išeities. Ėmiausi visokių darbų, verslų, o galiausiai likimas suvedė su spauda...

- Dainuodamas dabar jaučiatės tarsi sustabdęs laiko tėkmę?

- Ne, kaip dainuoja Virgilijus Noreika ir Lukas, „laiko nesustabdysi ir nepasuksi atgal“. Iliuzijų dėl to neturiu. Man tiesiog gaila savo amžiaus žmonių, kurie nuleido sparnus, numojo ranka į savo jaunystės polėkius ir pomėgius, kai per anksti save nurašo, užsikapsto savo sodyboje, o didžiausias malonumas jiems - auginti pomidorus ar pjauti žolę. Aš ne iš tokių. Čia gal kaltas mano neramus charakteris. O kai manęs dar nenurašo ir muzikos gerbėjai, ir renginių organizatoriai, man didelė laimė. Tuomet turiu iš paskutiniųjų stengtis, nepasiduoti, įsitraukti į tuos suaugusiųjų žaidimus, kartais net supykdydamas savo žmoną Gerdą. Dainavimas ir muzika yra neatskiriama mano gyvenimo dalis. Manau, kad galimybę kur nors padainuoti man pameta kažkas iš aukščiau. Aš visada sakiau, kad geriau mirti scenoje negu lovoje. (Juokiasi).

- Ar šis pelnytas apdovanojimas jus paakins dalyvauti tarptautiniuose konkursuose? Juk 76-erių britas Engelbertas Humperdinckas pasirodė „Eurovizijos“ konkurse Baku mieste, o Buriatijos bobulės net pelnė antrąją vietą?

- Na, į „Euroviziją“ nesiveržčiau, bet kituose konkursuose galėčiau. Prisiminkite tuos garbaus amžiaus vyrus, kurie virpino ir dar tebevirpina iš įrašų ir gyvai mūsų širdis: Šarlį Aznavurą, Frenką Sinatrą, Marką Bernesą, Vachtangą Kikabidzę, Leonardą Koheną ir daugybę kitų. Tad sakau mano klausytojams: „Dar ne vakaras“. Erdvės dar yra. Iš dainavimo negyvensiu, bet patirti malonumą, o ir teikti jį kitiems, kodėl gi ne? Man malonu, kai žmonės ateina pasisemti emocijų, kai jie atsipalaiduoja, mintimis nuklysta virš savo kasdienybės, ateina į koncertą kaip į šventę, tuomet man taip pat smagu. O stovėti nuošalyje ir stebėti kaip kiti švenčia aš paprasčiausiai nenoriu, nes gyvenimas, kad ir kaip būtų gaila, pernelyg trumpas.

- Esate dienraštį „Vakaro žinios“ leidžiančios bendrovės direktorius, spaudoje dirbęs ir anksčiau. Ką jums reiškia toks darbas, kurį kai kas šiais neramiais laikais lygina su sėdėjimu ant parako statinės?

- Iš tiesų gyvenime laikausi olimpinio principo - dalyvauti, bet nespjaunu ir į lyderystę. Gal tas bruožas iš tų laikų, kai sportavau, o gal ir turiu kažkiek to „karališko“ kraujo, nes mėgstu valdyti. (Juokiasi). Tie, kurie man patiki vadovo pareigas, matyt, manimi pasitiki. Šiaip jau esu komunikabilus žmogus. Man svarbu būti įvykių sūkuryje, viskuo domėtis, bendrauti. Tad esu labai patenkintas, kad turiu tokį judrų darbą, kad dirbu ne kur nors statybose, o galiu jį derinti su pomėgiu dainuoti.

- Tai jūsų rytas prasideda nuo dainos ar nuo „Vakaro žinių“?

- Žinoma, kad nuo „Vakaro žinių“, „Respublikos“ ir kitų laikraščių. O dainuoti iš pat ryto neskubu.

- Ar žmona Gerda, kuri nėra muzikė, jums nepriekaištauja, kad daug laiko skiriate scenai?

- Na, jeigu nuoširdžiai, tai rankomis neploja. Įsivaizduoju, kad šalia esančiai mylimai moteriai nėra su manimi lengva.

- O vaikai jūsų polėkiams pritaria?

- Visi keturi mano vaikai - Amerikoje gyvenanti vyriausia dukra Aira, beje, buvusi pasaulio sportinių šokių čempionė, jaunesnis Karolis iš pirmosios santuokos gal kiek stebisi mano sugrįžimu į sceną, o Kristupas ir jauniausias dvylikos metų Gabrielius (iš antrosios santuokos) - aktyvūs sirgaliai. Kristupas iš pradžių buvo susižavėjęs krepšiniu, o štai neseniai visai neragintas pradėjo dainuoti. Manau, kad jis dainuoja geriau už mane. Jis dalyvavo konkurso „Lietuvos balsas“ atrankoje ir pasiekė gerų rezultatų. Mano sesuo baigusi chorvedybą ir jos du vaikai muzikalūs. Jie - mano palaikymo komanda.

- Jeigu kas leistų atsukti jūsų gyvenimo laikrodį atgal, ar eitumėte tuo pačiu keliu, apie kurį sykį esate sakęs, kad jums teko pereiti ugnį, vandenį ir varines triūbas?

- Mano gyvenimas įdomus, nors būta visokių kelių kelelių ir gal klystkelių. Bet kas be jų neapsieina? Mano 79-erių mama, kuri gyvena Veisiejuose, man įskiepijo meilę dainai. Ji iki šiol dainuoja vietos ansamblyje „Ančios bangos“. Ji optimistė ir nepalūžo net tada, kai žuvo tėvas. Mama man sako, kad gimiau su marškinėliais, nes buvo sekmadienis. Tad esu nepataisomas optimistas.

- Kur daugiau pavydo ir konkurencijos - versle ar muzikos pasaulyje?

- Versle tai žiaurios sąlygos. Todėl, kad čia gali greičiau sužlugti ar iškilti dėl visai kitų priežasčių negu tau Dievo duotas talentas. Versle ir politikoje kartais vyksta žaidimai apeinant taisykles, o valdiškos struktūros ne visada padeda eiti pirmyn. O štai mene, jeigu tavo talentas akivaizdus, konkurencija mažesnė. Meno žmonėms, manau, erdvės po saule užtenka. Aš bent pavydo niekam nejaučiu.

Parengta pagal "Respublikos" priedą "Julius/Brigita"