Šiaulietė reperė ruošiasi užkariauti Ameriką

Lyg pen­ki žmo­nės vie­na­me ji su­ge­ba su­ktis dar­bų ir kū­ry­bos ka­ru­se­lė­je. At­ra­du­si tiks­lą dai­ni­nin­kė pa­ma­tė ke­lią.

Re­pe­riai va­di­na ma­ma

Paaug­lys­tė­je įsiurb­ta hip­ho­po kul­tū­ros ža­ve­sio G. Jo­cai­tė ne tik py­nė­si af­ri­kie­tiš­kas ka­se­les, ne­šio­jo ke­pu­rę pla­čiu sna­pe­liu, ar vie­nu pe­rio­du laiš­kus ra­šė gra­fi­čio rai­dė­mis, bet ir ėmė dai­nuo­ti ir kur­ti re­po dai­nas.

Vė­liau se­kė no­ras nu­spal­vin­ti pil­kus Šiau­lius – pri­si­jun­gė prie res­pub­li­ki­nio hip­ho­po fes­ti­va­lio „Lai­kas“ or­ga­ni­za­vi­mo.

Po to – gau­sy­bė ki­tų mu­zi­ki­nių ren­gi­nių: nuo Šiau­lių die­nų iki „Šiau­liai Jazz“.

„G&G Sin­di­ka­tas“ na­rys Gab­rie­lius Liau­dans­kas – Sva­ras ją va­di­na ma­ma, nes Pen­ta kas­met or­ga­ni­zuo­ja re­po mu­zi­kos ger­bė­jų ke­lio­nę į hip­ho­po Me­ką – fes­ti­va­lį „Splash!“.

Da­bar re­pe­rė gy­ve­na Vo­kie­ti­jo­je, Frank­fur­te prie Mai­no , o į Lie­tu­vą grį­žo da­ly­vau­ti kon­cer­te.

Mu­zi­ka – iš kos­mo­so

– Iš kur at­si­ra­do no­ras kur­ti mu­zi­ką?

– Mu­zi­ki­nis ta­len­tas, tik­riau­siai, atė­jo su ge­nais – ma­no tė­tis mu­zi­ka­lus. Ma­ma sa­kė, kad la­bai daug rė­kiau vai­kys­tė­je, vi­si sa­ky­da­vo: „Bus dai­ni­nin­kė“.

Pra­džio­je su ke­liom kie­mo drau­gėm tu­rė­jom gru­pę. Ra­šiau dai­nas apie šu­niu­kus, ka­čiu­kus... Vai­kys­tė­je su pu­se­se­rėm žais­da­vom ra­di­jo sto­tį – įra­ši­nė­da­vom mag­ne­ti­nes ka­se­tes.

Pir­mas „ga­ba­las“ gi­mė man pa­čiai ne­ti­kė­tai, kaip ir da­bar – atei­na tar­si iš kos­mo­so man į sme­ge­nis. Ne­si­gė­di­jau pir­mo­sios mu­zi­kos pa­ro­dy­ti jau­nes­niam bro­liui Mar­ty­nui, jis pa­drą­si­no.

Prieš tai žiū­rė­jau la­bai daug mu­zi­ki­nių ka­na­lų, iš ten mo­kiau­si.

– Ko­dėl ne po­pu­lia­rio­ji mu­zi­ka, o re­pas? Juk Lie­tu­vo­je po­pu­lia­res­nės dai­nuo­jan­čios lė­ly­tės?

– Vi­sa­da ieš­ko­jau sa­vo, ne­žiū­rė­jau, kaip da­ro mi­nia. Vie­ną va­sa­rą ste­bė­jau mu­zi­ki­nį ka­na­lą iš­ti­sai – vi­sus vaiz­do kli­pus mo­kė­jau min­ti­nai, net gau­dy­da­vau pa­tin­kan­čias dai­nas ir įsi­ra­šy­da­vau. Po to su­pra­tau, kad tie vi­deo, ku­riuos įsi­ra­šiau ei­na į vie­ną pu­sę – hip­ho­pą.

Gal to­dėl, kad lė­tes­nis rit­mas, teks­tai gi­les­ni. Bent jau tuo me­tu bu­vo. Da­bar re­pas la­bai iš­kry­po. Ta­da tai bu­vo sie­los mu­zi­ka. Aš pa­ti bu­vau ir te­be­su ly­riš­ka, ro­man­tiš­ka. Ten vi­sa tai lie­ja­si.

Re­pas ku­rį aš pa­ti at­lie­ku kal­ba apie so­cia­li­nes te­mas, ne tik apie sa­vo gat­vę ir kie­mą.

Hip­ho­pas at­ve­dė į Vo­kie­ti­ją

– Ar ne­bu­vo skep­ti­kų, ką čia mer­gi­na hip­ho­pe vei­kia? Kai tu pra­dė­jai, mer­gi­nų re­pe­rių Lie­tu­vo­je iš vis ne­bu­vo?..

– Ir da­bar tas pa­ts! Vie­na prie­žas­čių, ko­dėl pra­dė­jau sa­vo nau­jau­sią pro­jek­tą „La­dy on the MIC“ ("Da­mos prie mik­ro­fo­no"), nes žmo­nės tik pra­de­da at­kreip­ti dė­me­sį į mo­te­ris, ku­rios dai­nuo­ja re­pą. Ten­ka pri­pa­žin­ti, kad tai vy­riš­ka sri­tis. Pro­jek­to idė­ja ki­lo, nes no­rė­jau pa­lai­ky­ti ki­tas mo­te­ris, pa­ro­dy­ti iš­skir­ti­nį dė­me­sį.

Pa­vyz­džiui, Tarp­tau­ti­nės mo­ters die­nos ren­gi­niui ieš­ko­jau mo­ters di­džė­jės, nes no­rė­jau, kad vi­sos at­li­kė­jos bū­tų mo­te­rys, tai – be pro­to sun­ku. Jei­gu ir yra ke­lios, jos daž­niau­siai už­sa­ky­tos 4 mė­ne­sius į prie­kį.

Ko­dėl aš iš se­niau tu­riu tiek daug due­tų su re­pe­riais vy­rais? To­dėl, kad bu­vau be­ne vie­nin­te­lė mer­gi­na, ku­ri no­rė­jo tą da­ry­ti. Iš tos pu­sės man la­bai ge­rai – nė­ra kon­ku­ren­ci­jos.

– Mi­nė­jai, kad hip­ho­pas tai gy­ve­ni­mo bū­das. Kiek jo ta­vo gy­ve­ni­me?

– Jau­čiuo­si, kad gy­ve­nu kiek­vie­ną die­ną ir kiek­vie­ną se­kun­dę. Vi­sa ma­no ap­lin­ka – hip­ho­po bend­ra­min­čiai. Dėl to la­bai džiau­giuo­si. Hip­ho­pas ma­ne nu­ve­dė iki pat Frank­fur­to.

Pa­si­rin­kau šį mies­tą, nes ten gy­ve­no di­džė­jus vo­kie­tis, su ku­riuo aš su­si­pa­ži­nau per hip­ho­pą. Še­še­rius me­tus bend­ra­vo­me, nuo­lat pa­lai­kė­me kon­tak­tą.

Jam pa­pa­sa­ko­jau, kad po stu­di­jų pla­nuo­ju va­žiuo­ti gy­ven­ti į Vo­kie­ti­ją, o jis pa­siū­lė at­vyk­ti į Frank­fur­tą ir pa­dė­ti įsi­kur­ti.

Rei­kia ki­tos kul­tū­ros

– O ko­dėl emig­ra­vai? Lie­tu­vo­je pa­si­da­rė per ankš­ta ar tai daug že­miš­kes­nė prie­žas­tis?

– Vi­sų pir­ma mo­kė­jau kal­bą – Vil­niaus uni­ver­si­te­te bai­giau vo­kie­čių fi­lo­lo­gi­ją. Bes­tu­di­juo­da­ma lai­mė­jau Vo­kie­ti­jos aka­de­mi­nių rei­ka­lų tar­ny­bos mė­ne­sio sta­žuo­tę Jo­han­ne­so Gu­ten­ber­go uni­ver­si­te­te Main­ce.

Frank­fur­te jau­čiuo­si kaip na­mie. Vi­są lai­ką no­rė­jau gy­ven­ti už­sie­ny­je. Man rei­kia ki­tos kul­tū­ros, nau­jų po­ty­rių. Be to, „žiau­riai“ die­vi­nu už­sie­nio kal­bas. Mo­kiau­si ne vie­ną ir ne dvi, to­dėl no­riu gy­ven­ti to­kio­je ap­lin­ko­je kur kal­bą nau­do­ji, o ne pa­sy­viai lai­kai gal­vo­je.

– Ne­si­jau­tei sve­ti­ma tai ap­lin­kai?

– Ga­li­my­bę va­žiuo­ti gy­ven­ti į Vo­kie­ti­ją tu­rė­jau daug se­niau, bet del­siau. Bi­jo­jau kaž­ko nau­jo ir ne­si­ry­žau. Ga­liau­siai kai ga­vau sti­pen­di­ją ir mė­ne­sio sta­žuo­tę, pa­gal­vo­jau: jei ne­pa­tiks, ne­rei­kės gi pu­sę me­tų sė­dė­ti ir verk­ti, kaip no­riu pas ma­mą. Per tą lai­ką ma­no mąs­ty­mas ap­si­ver­tė.

Nie­ka­da ne­bu­vau nu­si­tei­ku­si prieš Lie­tu­vą, bet no­rė­jau pa­ma­ty­ti dau­giau. Ne­su tas žmo­gus, ku­ris il­gai už­si­bū­na vie­no­je vie­to­je. Po dvie­jų me­tų čia jau kir­ba min­tis – kur to­liau? Svars­čiau, gal vyk­ti į Olan­di­ją, nes olan­diš­kai mo­ku...

Da­bar ga­vau kont­rak­tą su Ame­ri­kos mu­zi­kos kom­pa­ni­ja „True Black Starr Mu­sic Pub­lis­hing“ ir pa­na­šu, kad va­žiuo­siu į Ame­ri­ką. Tu­riu va­dy­bi­nin­ką, ku­ris rū­pin­sis ma­no mu­zi­ki­nių al­bu­mų iš­lei­di­mu, kon­cer­tais, bend­rais pro­jek­tais su ki­tais at­li­kė­jais, rek­la­ma. Jie rū­pin­sis ma­no to­li­mes­ne kar­je­ra.

Tai ma­no gy­ve­ni­mą vėl ap­ver­tė 180 laips­nių kam­pu. Die­vi­nu ši­tą da­ly­ką! Man taip bū­na, jei per daug už­si­sė­džiu, jau kaž­ko trūks­ta.

Ieš­ko­jo gy­ve­ni­mo tiks­lo

– Kaip įsi­lie­jai į Frank­fur­to rit­mą?

– Per pir­mus me­tus gy­ven­da­ma Vo­kie­ti­jo­je ieš­ko­jau sa­vęs, mė­čiau­si ir ne­ži­no­jau ką no­riu da­ry­ti gy­ve­ni­me. Vi­są lai­ką gal­vo­jau, kad mu­zi­ka yra tik ma­no po­mė­gis, bet rea­liai – mu­zi­ka vi­sas ma­no gy­ve­ni­mas, tai ko­dėl aš tu­riu sa­ve įti­ki­nė­ti, kad ho­bis? Kai tai su­pra­tau, su­vo­kiau, kad vi­sa ki­ta yra ma­no ho­bis, o mu­zi­ka – ma­no esy­bė.

Po ši­to spren­di­mo pra­dė­jau ra­šy­ti dai­nas ang­liš­kai. Iki tol nie­ka­da ne­ma­niau, kad sve­ti­ma kal­ba pa­vyks iš­reikš­ti jaus­mus. Da­bar jau­čiu, kad ta kal­ba glū­dė­jo ma­no pa­sa­mo­nė­je, tik rei­kė­jo ją iš­leis­ti.

– Tai po me­tų nu­spren­dei – vis­kas mu­zi­ka yra atei­tis. Ir ką da­rei?

– Pa­ra­šiau net „Fa­ce­book“ – išei­nu iš dar­bo, da­ry­siu mu­zi­ką. Kaž­ka­da to­kį už­ra­šą pa­ma­čiau ant And­riaus Ma­mon­to­vo marš­ki­nė­lių ir įstri­go. Tą ir da­riau – sė­dau ra­šy­ti dai­nų. Tu­rė­jau pri­kau­pu­si tiek idė­jų, kad gi­mė dai­na po dai­nos.

Kas­dien at­si­bun­du su la­bai ge­ru jaus­mu: „O, ką šian­dien ši die­na at­neš nau­jo“. So­cia­li­niai tink­lai – auk­so ka­syk­los, jei mo­ki jais nau­do­tis. Ga­li su­si­pa­žin­ti su tiek įdo­mių žmo­nių iš vi­so pa­sau­lio ša­lių, kur gy­ve­ni­me ne­ga­lė­tum!

Ma­tyt, esu in­ter­ne­to eros. In­ter­ne­tas man la­bai daug pa­dė­jo. Ten po­pu­lia­ri­nu sa­vo mu­zi­ką be jo­kių di­de­lių iš­lai­dų. Ma­no mu­zi­kos kom­pa­ni­ja su­ra­do ma­ne in­ter­ne­te.

Mu­zi­ka dar kol kas man ne­duo­da pa­ja­mų, to­dėl tu­riu ho­bį – bū­ti sek­re­to­re, o po­piet pri­va­čiai mo­kau lie­tu­vius vo­kie­čių kal­bos.

Dai­no­se už­ko­duo­ta ži­nu­tė

– Kaip vyks­ta ta­vo kū­ry­bi­nis pro­ce­sas?

– Kai gau­nu mu­zi­ki­nę aran­žuo­tę – gar­so ta­ke­lį, klau­sau, svars­tau ko­kią jis man su­ke­lia emo­ci­ją, ko­kią ži­nu­tę ga­lė­čiau per­duo­ti. Man la­bai svar­bu apie ką ra­šy­siu ir kas klau­sys tos dai­nos.

Ne­si­no­ri ra­šy­ti tie­sio­giai – aš ta­ve my­liu. Tai ga­li­ma pa­sa­ky­ti tūks­tan­čiais ki­tų žo­džių. Sun­kiau­sia pa­ra­šy­ti pir­mą sa­ki­nį.

– Ta­vo dai­nos nė­ra pik­tos?

– Pa­ti esu po­zi­ty­vus žmo­gus, ap­link sa­ve stengiuosi pa­lik­ti ge­rą emo­ci­ją. Tas pa­ts su dai­no­mis.

Mo­kyk­li­niais lai­kais Šiau­liuo­se dir­bau su jau­ni­mo or­ga­ni­za­ci­jo­mis ir vie­na iš jų už­siė­mė sa­vi­žu­dy­bių pre­ven­ci­ja. Tu­rė­jo­me ke­le­tą pa­skai­tų apie tai, ko­dėl Lie­tu­vo­je to­kia su­dė­tin­ga si­tua­ci­ja.

Iki da­bar ra­šy­da­ma dai­nas sten­giuo­si pa­kel­ti žmo­gui nuo­tai­ką. Net jei dai­na liūd­na, ji baig­sis ge­rai. Kai tau liūd­na, pa­pras­tai net mė­gau­jie­si tuo – klau­sai­si kaž­ko pa­na­šaus. Jei įsi­va­žia­vus su­si­ku­ri dar dep­re­sy­ves­nę bū­se­ną, ką ga­li ži­no­ti, prie ko tai pri­ves? To­dėl įde­du sau­lės spin­du­lė­lį, ku­ris pa­ro­do, kad vis­kas praeis.

– Esi su­skai­čia­vu­si, kiek dai­nų pa­ra­šei, iš­lei­dai į gy­ve­ni­mą, in­ter­ne­tą?

– Daug. Į pir­mą­sias žiū­riu su nos­tal­gi­ja, kad ir ko­kios jos bū­tų ne­to­bu­los. Iš ne­to­bu­lu­mo jos ta­po to­bu­los, nes tai ma­no kar­je­ros pra­džia. Tos dai­nos ne­mir­tin­gos. Po 7-8 me­tų žmo­nės man vis dar ra­šo, at­pa­žįs­ta iš jų. Pa­vyz­džiui, „Vai­kiš­kos die­nos“ su Ie­va Nar­ku­te ir bro­liu Mar­ty­nu, „Jis ir ji“ su Meš­kium...

Gal­vo­ju atei­nan­tiems kon­cer­tams pa­da­ry­siu se­nų dai­nų mik­są, kad žmo­nės jas iš­girs­tų. Ne­ga­liu jų pil­nai pa­ti at­lik­ti, nes dau­ge­lis – due­tai.

Vie­na nau­jau­sių dai­nų – su re­pe­riu Mor­da MC, gy­ve­nan­čiu Frank­fur­te. Jis atė­jo pas ma­ne, pa­siū­lė kar­tu at­lik­ti dai­ną, nes yra se­nas ma­no ger­bė­jas. Vis­kas vy­ko neįp­ras­tai grei­tai. Po dvie­jų die­nų nuo dai­nos įra­šy­mo stu­di­jo­je išė­jom fil­muo­ti vaiz­do kli­po! Vie­nas ki­tą pa­fil­ma­vom, pa­žįs­ta­mas su­mon­ta­vo, pa­da­rė aran­žuo­tę...

Ši dai­na pa­kliu­vo į Mor­dos al­bu­mą ir, nors ne­bu­vo svar­biau­sia, su­rin­ko dau­giau ger­bė­jų pa­lai­ky­mo nei pa­grin­di­nės. Da­bar „You­tu­be“ vi­deo per­žiū­ros ar­tė­ja link 200 tūks­tan­čių.

– To­liau – Ame­ri­ka?

– Ar­ti­miau­siuo­se pla­nuo­se – ke­lio­nė į Niu­jor­ką, kur fil­muo­si­me mu­zi­ki­nį kli­pą. Pa­ga­liau su­pra­tau, kad vis­kas su­ka­si ra­tu. Ma­no va­dy­bi­nin­kas su­ra­do ma­ne per „La­dy on MIC“ ren­gi­nį. Aš da­riau ge­ra ki­tiems, o da­bar – man. Vis­kas suė­jo į vie­ną taš­ką.

Bū­na, kad no­ri da­ry­ti, bet ne­ma­tai tiks­lo. Ki­ti sa­ko – kam tu tai da­rai, juk neat­ne­ša jo­kios nau­dos, gal­vok kaip pi­ni­gų už­si­dirb­ti.

Šio ren­gi­nio dė­ka už­mez­giau kon­tak­tus su mer­gi­no­mis, ku­rios or­ga­ni­zuo­ja pa­na­šius ren­gi­nius Ame­ri­ko­je. Su­si­pa­ži­nau su in­de, ku­ri vie­nin­te­lė re­pe­rė vi­so­je In­di­jo­je.

Da­bar vi­siems pa­ta­riu – rei­kia klau­sy­ti šir­dies. No­ri da­ry­ti – da­ryk. Dar­bas tu­ri teik­ti ma­lo­nu­mą – jei vi­są gy­ve­ni­mą ver­gau­si pi­ni­gams, bū­si ne­lai­min­gas.

Ge­riau ver­gauk sa­vo šir­džiai – pra­smė at­si­ras, o pi­ni­gai ateis.