ROYCE "Black Lights" albumo recenzija: pajūrio vėsa ir vakarinis striptizas

Grupė atsirado visai neseniai. Tiesiog kvietė prisiminti Depeche mode. Kas gerai pažįsta Depeche mode kūrybą, stabteli ir mąsto „arba jie stipriai prašaus, arba jie tikrai žino, ką daro“. Šis kartas tarp visų Lietuvoje „tribute“ projektų buvo būtent pastarasis variantas: visgi jie žinojo, ką daro. Akivaizdu, kad jie žino, ką daro ir dabar.

Apie pirmąjį įspūdį

Mano ausys plyšta nuo garso, o mintys ištaškytos tamposi ant sienų, akys raibsta nuo vizijų. Tiesiog klausykit ir kaifuokit. Praklausiau, surijau, apsilaižiau, tada net nepašildžius kartoju dar kartą. Esu didelė Depeche mode gerbėja. Royce prikėlė seniai užgęsusią žvaigždę. Oj, ne, stabtelkim čia ir pamosuokim iškėlę pirštą – jie dabar yra jie, jie nebe depešai, sintetika ryškesnė ir ne tokia industrinė, daugiau jūrinės lyrikos, ne tiek įžulumo ir vaikiško naivumo žodžiuose, daugiau filosofinio braidymo fantazijose, bet skonis liko: sintetinė tobulybė su katedros aido vertu vokalu. Po galais, klausydamasis dainos „Coming Home“ net jauti pajūrio vėsą, tarsi stovėtum vėjuotą vakarą ant Olando kepurės skardžio, o „Dead End“ verta vakarinio striptizo miegamajame.

Tiesą sakant Royce apjungė tai, kas atrodo visad turėjo būti apjungta: Depeche mode laisvė, Lemon Joy liūdesys, daug precizijos ir lietuviška lyrika. Kad ir kaip keistai tai skambėtų, tačiau greičiausiai didžiausias šitos muzikos pliusas – tylos. Tyla muzikoje be galo prasmingais momentais yra būtina kaip profesionalumo įrodymas. Triukšmą sukurti nėra sudėtinga, tačiau didžiausias iššūkis muzikantui per švarą, tvarką ir tyloje skambantį esmę nusakantį tembrą perteikti turinį. Tai grupę Royce išskiria iš visų iki šiol pasirodžiusių grupių Klaipėdos pusėje.

Kritika

Kaip pirmose eilėse stovintis ir grupės veidą kuriantis vokalistas Ilja, žinoma, jis sulaukia ir daugiausia kritikos. Ne visada aiški tartis greičiausiai yra didžiausias minusas. Tačiau šis vokalistas savo emocija ir išgyvenimu apskritai pranoksta didžiąją dalį dainininkų Lietuvoje, todėl tarimas tampa nebe toks aktualus. Visgi turint pretenzijų išeiti į užsienio rinką vertėtų ją švarinti.

Grįžtant prie grupės kuriamos muzikos, tenka pastebėti grupės kūrybos banguojantį emocinį išgyvenimą. Albumą sudaro devyni kūriniai. Be galo malonūs tiek skambesiu, tiek turiniu. Tačiau po trečios dainos albumas emociškai pavargsta. Ką turiu omenyje? Įsupę į tokios nuolat judančios garso mašinos rūbą Royce po „Coming home“ užsimerkia ir užmiega. Lėtos, gražios, nors ir ritmiškos, tačiau lengvos judesio prasme dainos pamiršta savo principą patampyti klausytoją kaip kokią marionetę šokių aikštelėj. Todėl natūraliai kyla mintis: kūrėjai pataupė save ir zonduoja auditoriją. O po šios minties pradedu trypti tarsi maža mergaitė iš jaudulio per Kūčių naktį laukdama ryto, ach, ta paslaptis, kas bus vėliau, net kutena padus. Taip ir klausytojas yra kirkinamas laukti kito Royce muzikinio pareiškimo.

Apie istorinį momentą šiandien

Prisimenu Ilja Gun, toks ilgas vyrukas, pasimetęs kartais, nerandantis savęs, seniai dainuojantis, tačiau vis įstrigęs kažkur erdvėj. Visgi galėjai net jo piršto judesy matyti principą, kažką žadantį. O dabar... Nežinau, kas jį surinko ir sudėliojo kaip kokį Frankešteiną, tik į tokią geriausią jo paties versiją. Vokalas kaip koks lokomotyvas keliauja jam gerai žinomom vėžiom, panardina į tokią tamsią ir įdomią jūros gelmę. Dainų ritmai verčia judėti. Jau norisi visa tai išgirsti ir išvysti gyvai didelėje arenos scenoje.

Atsiverčiu grupės puslapį internete, kuris visiškai nestandartinis, įdomus ir duodantis visą informaciją, kurios reikia besidominčiam. Svetainė abejingų nepalieka, ta pati precizija, aiški grupės koncepcija pateikta ir vizualiai. Verčiu grupės narių anketas, tyrinėju, skaitau, kas jie tokie. Visi asmenybės. Tačiau sustoju ties Dainiumi Kažukausku, vienu iš grupės idėjininkų ir įkūrėjų. Šypsausi. Greičiausiai jo nuotrauka geriausiai simbolizuoja šios grupės išėjimą į viešą areną: tvirta pozicija, tarsi koks bulius koridoje pasiruošęs kovai, veiksmui scenoje.

Taigi, manau, su šio albumo pasirodymu aiškiau ir būti negali, kad Ilja Guna ir Dainius Kažukauskas vienoje studijoje yra vienas geriausių dalykų nutikusių Klaipėdos krašto muzikos istorijoje XXI a.pr., nenuvertinant kitų grupės narių. Tai verta literatūrinės fiksacijos, nes Klaipėdoj tai yra taip fenomenalu, kad verkt norisi tai suvokus. Sakote, neperspausk. Nė kiek. Lietuvos didmiestyje, kur muzikinėje arenoje toks švelniai tariant prismirdusio kambario sindromas, tokie kaip Royce (ir dar keli, visi suskaičiuojami ant tų dešimties abiejų delnų pirštų) laužo nusistovėjusius standartus, atidaro langus ir įleidžia šviežio oro visiems pakvėpuoti, tarsi girdėtum „ateikit, žmonės, pajauskit skonį, tai įmanoma“.

Tokie atlikėjai trina ribas, kurios kaip kokios spygliuotos vielos buvo ištemptos dar tarybmety krašto psichologijoje. Taip, turim dėkoti kolektyvams, kurie ėjo į priekį ne pagal savo laikmetį, turime dėkoti tokiems grandams kaip Steponas Januška, tačiau laikas šviežio vėjo gūsiui. Nuo šiol baigusiems menuškę nebepakaks kurpinės ir džiazfestivalių platformos, jie sieks kuo didesnio kūrybiškumo, nuo šiol profesionaliam muzikantui nebebus baisu imtis veiklos kartu su neprofesionalu, nuo šiol neprofesionalui net nekils mintis, jog jis gali būti prastesnis už tą, kuris turi diplomą, galų gale tai išleidžia vertinimo laisvę, kaip kokį ilgai laikytą pririštą šunį, prasilakstyti, t.y. laisvę vertinti, kai tu vertini muzikantą, ne jo diplomą ar pragrotus koncertus, nuo šiol net Klaipėdoje galima gaminti didžiausios arenos koncerto vertus albumus.

Ir pabaigai smalsumas klausia "vyrukai, o kas toliau? ar perspjausit save?".