"Reikia pajusti vargonų dvasią"

Kuo ypatingas buvo jums šis festivalis, kokius kūrinius rinkotės?

Pirmasis koncertas, sakyčiau, Nidos vargonų inauguracija, įvyko 1984 metų birželio 23 dieną. Atidarymo koncertas buvo patikėtas man. Nuo tos dienos vargonai kiekvieną vasarą kviečia muzikos mėgėjus, o tikinčiuosius - kiekvieną sekmadienį. Šiais metais organizatorių sumanymu koncertuoti pakviesti užsienio valstybių vargonininkai, gimę vargonų atsiradimo metais, tai yra trisdešimtmečiai. Nuostabi idėja!

Jubiliejiniam koncertui pasirinkau įvairių autorių kūrinius. Barokinei muzikai atstovavo garsioji J.S. Bacho Tokata ir fuga d-moll. Likusieji kūriniai - iš romantizmo laikotarpio: E. Elgar (Anglija), E. Bossi (Italija), J. Rheinberger (Vokietija). Stengiausi parinkti klausytojui lengviau suvokiamus, nedidelės apimties kūrinius. Programos pasirinkimą nulėmė ir tai, kad nesinorėjo apkrauti poilsiautojų giliaminčiais, sudėtingais opusais. Džiaugiuosi, kad sutiko talkininkauti garsus saksofonistas, mano geras bičiulis nuo studijų laikų Petras Vyšniauskas. Norisi pasakyti, kad vargonai ir saksofonas yra ne tik bičiuliai, - beveik giminės. Jų skambesys susilieja į puikų garsinį derinį, saksofonas praturtina, papildo vargonus. O Petro grojimas buvo nuostabus - emocingas, kur reikia - virtuoziškas.

Kuo unikalūs yra vargonai? Kokių gebėjimų reikia jų restauruotojui?

Nenoriu palaikyti paplitusios nuomonės, kad vargonai - instrumentų karalius. Karaliumi gali būti kiekvienas muzikinis instrumentas, jei jį valdo talentingas atlikėjas. Aišku, vargonai yra įspūdingi. Stebina ir žavi jų dydis, balsų įvairovė, garsinės galimybės. Muzikos akademiją aš baigiau kaip pianistas ir galvojau savo ateitį pašvęsti šiam instrumentui. Prie vargonų prisėdau atsitiktinai, vėliau ilgą laiką mėginau dvi profesijas suderinti. Bet ilgainiui teko rinktis, juolab kad atsirado ir trečia profesija - vargonų intonavimas.

Vargonus restauruoja ne vienas žmogus. Dirba įvairių profesijų specialistai - staliai, metalistai, elektrikai, be to, projektuotojai, architektai, dailininkai ir t. t. Intonuotojas prie vargonų prieina paskutinis. Jis gauna šimtus, o dažniau tūkstančius kolegų pagamintų nebylių vamzdžių. Intonuotojo užduotis ir yra tuos vamzdžius pažadinti, atrasti juose garsą, suteikti jam optimalų skambesį. O dar svarbiau, kad tie garsai sudarytų vieningą visumą, įgautų savo veidą ir charakterį. Intonuotojui tenka būti ir staliumi, ir elektriku, ir akustiku, reikia padirbėti atsuktuvu ir plaktuku, grąžtu ir kaltu, obliumi ir lituokliu. Ir, žinoma, reikia mokėti vargonus suderinti ir jais pagroti, įsiklausyti į skambesį, pajusti instrumento dvasią.

Mano pirmasis instrumentas buvo nedideli vargonėliai vienoje iš koplyčių šv. Jonų bažnyčioje Vilniuje. Vėliau teko dirbti Šiluvoje, Tytuvėnuose, Kaune, Panevėžyje, Šiauliuose ir dar daug kur. Taipogi Maskvoje, Peterburge… Visi instrumentai, prie kurių teko prisiliesti, man artimi ir brangūs, nes juose palikta dalelė širdies.

Nidos vargonai - visai naujas instrumentas. Jį projektavo architektas Jonas Zibolis, gamino Vilniaus vargonų dirbtuvė, vadovaujama Rimanto Gučo. Viskas nuo smulkiausios detalės iki didžiausio vamzdžio padaryta mūsų meistrų. Nidos evangelikų bažnyčia tuo metu buvo paversta Žvejų muziejumi. Savaitgaliais ji tapdavo ir koncertų sale. Tikrasis vargonų grožis ir skambesys atsiskleidė, kai muziejaus eksponatai buvo perkelti kitur. Instrumentas puikiai "įsipaišė" į bažnyčios architektūrą, net kai kas netikėjo, kad jie statyti XX amžiuje.

Kodėl dažniausiai grojate tautiečių kompozitorių kūrinius?

Atlikėjo pareiga atlikti savo tautiečių kompozitorių kūrinius, tai jo indėlis į nacionalinę kultūrą, pagalba kompozitoriui, nes be atlikimo muzikos kūrinys yra tik prirašytas popieriaus lapas. Bet atlikėjo brandai reikalingi įvairių autorių ir epochų kūriniai. Mano koncertų programose pastaruoju metu dominuoja romantizmo epochos muzika. Man ji artima, be to, šiais laikais, kai popsas užkariauja mases, kai dalis kompozitorių pameta galvas dėl eksperimentų ieškodami naujų išraiškos priemonių, ji labai reikalinga žmogaus dvasinei pusiausvyrai atkurti, teigiamoms emocijoms pažadinti. Džiaugiuosi, kad mūsų kompozitoriai man patikėjo daugelį kūrinių atlikti pirmąjį kartą. Tai didelė atsakomybė, nes dažnai nuo pirmojo atlikimo priklauso kūrinio ateitis, jo likimas.

Kokie pojūčiai grojant bažnyčioje?

Ten man įdomi vieta - pastogė. Visada remontuodamas vargonus ją aplankydavau. Ko tik ten nėra! Seni bažnytiniai drabužiai, paveikslai, kryžiai, žvakidės, knygos, tarp jų kartais ir "Katalikų kronikos". Tiesiog muziejai! Vienoje pastogėje radau bažnytinių įrašų knygų su vyskupo M. Valančiaus parašais ir pastabomis, o kitoje - ritinėliais susuktų senovinių pergamentų su neįskaitomais įrašais. Tai galbūt 16 ar 17 amžius.

Kas sunkiausia derintojo ir vargonininko amate?

Kiekvienuose vargonuose patyręs derintojas suras daugybę ydų. Vargonų vamzdžiai ypač jautrūs aplinkos pokyčiams - oro temperatūros, drėgmės svyravimams. 1 laipsnis šilumos jau nežymiai keičia vamzdžio, ypač metalinio, derinimą (beje, vamzdžiai gaminami iš švino ir alavo lydinio, kartais būna ir variniai). Turint galvoje, kad metalinių vamzdžių aukštis yra nuo nago dydžio iki kelių metrų, aplinkos poveikis jiems yra skirtingas. Vidutinio dydžio vargonų suderinimui reikia kelių dienų, savaitės, dažnai ir daugiau. Užklumpa fizinis ir psichinis nuovargis. Pavargsta ausis, ima nebegirdėt smulkesnių garso virpesių ir obertonų. Dažnai dalis vamzdžių būna sunkiai pasiekiami ar visai neprieinami. Tenka lipti į palubę ir viena ranka įsikibus svyruojančio rėmo, antrąja bandyti pasiekti vamzdį…

Daugelyje bažnyčių sukaupti geriausi architektų, skulptorių, dailininkų ir kitų menininkų darbai. Visa tai ir Dievo, ir tikinčiųjų garbei. Ir muzika negali likti nuošalyje. Vargonininkas privalo atsispirti sąstingiui, rutinai. Privalo siekti profesinio tobulumo. Ir nuostabus yra jausmas, kad esi klausytojui reikalingas, kad gali suteikti jam džiaugsmo, teigiamų emocijų. Tai - gyvenimo prasmė. Kiekviena profesija reikalauja rimto pasiruošimo, atsakomybės. Muzikui atlikėjui atostogų nėra ir negali būti. Kiekviena diena be prisėdimo prie instrumento yra mažas žingsnelis atgal, o ką jau kalbėti apie savaitę ar mėnesį - tai profesinis praradimas. Deja, pats nekuriu muzikos, neturiu šios Dievulio dovanos. Seniai, dar muzikos mokykloje, amžino atminimo solfedžio mokytojas Vytautas Venckus buvo įkūręs jaunųjų kompozitorių būrelį. Lankėme jį kartu su klasioku, būsimu dirigentu Jonu Aleksa (taip pat amžino atminimo…). Gavome užduotį - parašyti variacijas duota tema. Tai buvo mano pirmas ir paskutinis bandymas. Tiesa, sekmadieniais grojant Arkikatedroje, tenka pauzes tarp giesmių užpildyti improvizacijomis. Bet tai ir lieka vienkartinėmis miniatiūromis, nuskridusiomis į dausas.