Paulius Stalionis: tikiu, kad muzika turi nešti gėrį

- Ar galima teigti, kad dainų autorius ir atlikėjas, pateikdamas savo muzikinį kūrinį klausytojams ir žiūrovams, perteikia savo vertybes, emocijas ir požiūrį į santykius ir gyvenimą?

- Dainų autorius ir atlikėjas - taip. Dainininkas, atliekantis ne savo kūrybos dainas - ne. Šiuo klausimu esu kategoriškas, todėl šimtu procentų žinau, kad atlikdamas koncertuose tik savo kūrybos dainas, publikai atiduodu tai, kuo gyvenau, gyvenu ir gyvensiu.

Žmonės iš manęs gauna tikrą emociją - mano liūdesį, juoką, pasaulėžiūrą ir t.t. O kokia gali būti emocija iš to atlikėjo lūpų ir širdies, kuris, pavyzdžiui, pasiima užsienietišką melodiją, sukuria (geriausiu atveju pats) jai lietuvišką tekstą ir išsijuosęs meluoja publikai apie savo išgyvenimus? Tiesiai šviesiai pasakysiu - tai yra teatras teatre, kurio aktorius, tik savo mimikos ir gestų pagalba, bando suvaidinti tai, ko iš tikro nėra. Tokie dainininkai man primena turgaus prekeivius, perpardavinėjančius jau iš mados išeinančius rūbus.

Liūdna, bet didžioji dalis mūsų tautos klausytojų dainose net neieško prasmės - jiems nereikia jokių kontaktų ir emocinių sukrėtimų. Bet kalti ne jie - kalta ta vienadienė muzikos produkcija, kuri yra perpildžiusi mūsų mažytę rinką. Žinote iš ko didžiąja dalimi susideda dabartinė lietuviška muzika? Ogi iš kokių 5 - 7 autorių, kurie kepa dainas kaip blynus, parduoda jas grupėms, kurios pamirga eteryje vieną sezoną ir vėl toliau kepa... Kokie kontaktai ir emocijos gali būti tarp šių grupių ir publikos? Deja, tai tik fonas. Pamenu, kartą vienas žmogus man pasakė: "man patinka absoliučiai visos dainos ir visi muzikos stiliai". Neįsivaizduoju kaip taip gali būti? Galiu pasakyti tik viena - šis žmogus gali didžiuotis tik tuo, kad jo vidus yra visiškai "tuščias".

- Ar daina yra dainininko bendravimo forma su klausytojais, ypač tada, kai koncerto metu žiūrovai dainuoja kartu su atlikėju?

- Viename savo koncerte pastebėjau labai liūdną žiūrovę. Ji sėdėjo ir atidžiai stebėjo visą veiksmą scenoje. Dainų metu nerodė jokių emocijų ir atrodė, kad yra visiškai abejinga mano pasirodymui. Po koncerto ji priėjo prie manęs ir paprašė mano autografo. Aš jos paklausiau: "Kodėl buvote tokia liūdna viso koncerto metu?" Moteris atsakė: "Aš ne liūdna, o tiesiog labai atidžiai klausiausi jūsų dainų žodžių - bijojau net ploti, kad ko nors nepraleisčiau." Štai jums ir atsakymas. Daina tikrai yra bendravimo forma, bet ne būtinai publika turi visa gerkle rėkti tą patį, ką dainuoja atlikėjas.

- Jūsų nuomone, ar dainos žodžiai, melodija, vaizdo klipo siužetas gali įtakoti žmogaus pasaulėžiūrą ir elgseną, ypač jaunų žmonių, kurie linkę pamėgdžioti jiems reikšmingus žmones?

- Manau, kad pats Jūsų klausimas, nuėmus klaustuką sakinio gale ir yra atsakymas. Viena melodija, be žodžių ir vaizdinių, gal ir nepadarytų didelės įtakos, tačiau su "pilna" daina galima daug ką nuveikti teigiama, ir, deja, neigiama linkme.

Pamenu, pakraupau, kai mano, tada dar aštuonmetis sūnus ir dar kelios jo klasiokės, tėvų klasės susirinkimo metu ėmė dainuoti tuo metu labai populiarią ir iki kaulų smegenų banalią dainą, kuri visuomenėje buvo tapusi pajuokos objektu (dėl Jums suprantamų priežasčių neminėsiu dainos pavadinimo). Nežinau apie ką galvojo auklėtojos, plojantys ir besišypsantys tėvai, bet man buvo kraupu, kad vaikai didžiavosi tuo ką daro, net nesuvokdami dainos esmės. Po renginio gražiai pakalbėjau su savo vaiku. Atrodo, kad jis suprato.

Dainos gali išjudinti mases politiniams perversmams, bet gali ir negrįžtamai suluošinti dar nesubrendusius protus, kuriais ateityje bus žymiai lengviau manipuliuoti. Beje, tėvų muzikiniai skoniai, pakankamai dažnai persiduoda ir jų vaikams, todėl tėvai turėtų atidžiau rinktis garsiai klausomų dainų repertuarą.

- Šalia dainų apie kilnumą ir meilę, skamba dainos apie mirtį, su nešvankiais tekstais, skatinama vartoti svaigalus. Kai kuriuose vaizdo klipuose rodomi nepadorūs, agresyvūs vaizdai, kurie daugumai suaugusiųjų sukelia nemalonias emocijas, o vaikus tiesiog gąsdina. Kaip vertinate tokius muzikos kūrinius?

Tai yra purvas, kurį neša tie, kurie, pamindami bet kokias moralės normas, nori greitai išgarsėti ir iš to užsidirbti krūvas pinigų. Arba dar baisiau - tie, kurie iš tikro tiki tuo, apie ką dainuoja. Deja, kaip šitas pamazgas sukontroliuoti, aš nežinau. Draudimai nepadėtų, o tik įžiebtų grandininę reakciją - uždraustas vaisius juk pats saldžiausias. Pamenate kovinių ir siaubo filmų erą, kuri, praėjusio amžiaus pabaigoje, buvo aprėpusi apie 70 proc. kino industrijos? Pjautynės, prievartavimai, šaudymai, kankinimai - tai neatsiejama kiekvieno filmo scenarijaus dalis. Žmonės pirko bilietus, herojų atributiką, dalinosi savo įspūdžiais ir net pamėgdžiodavo šauniuosius herojus. Tai absoliutus įrodymas to, kad esame ne tik protingi, bet ir žiaurūs padarai. Tas pats su dainomis - jos tikrai gali paveikti žmogaus sąmonę ir netgi pasąmonę.

Žinau, kad užsienyje, karinėse pratybose, būsimiems kariams yra pateikiama tokia užduotis: ant galvų užmaunami nepermatomi maišai, stovintiems surišamos rankos, kojos ir paleidžiama kažkokios "metalo" grupės daina, kurioje skamba žodžiai apie mirtį. Tokioje padėtyje, klausantis vienos dainos, būsimieji kariai turi išstovėti apie 24 valandas. Vadinasi dainos, jų tekstai, gali pasitarnauti ir proto "grūdinimui". Bet tai tik išimtis. Tokius kūrinius aš prilyginu smurtui ir pornografijai, bet vis dar naiviai tikiu, kad gėris kažkada paims viršų.

Kalbino Gediminas Norvilas