Naujausias albumas - seneliui atminti

Remiantis jo gyvenimo istorija, apmąstomi pokario Lietuvos pasienio gyventojų likimai. Vieni jų tragiškai žuvo, kitus nubloškė tremtis, treti liko gyventi sovietinės santvarkos užgrobtoje teritorijoje, o tai prilygo vidinei tremčiai arba kapituliacijai. Tačiau, pasirodo, net ir tokiomis aplinkybėmis įmanomas tylus vieno asmens pasipriešinimas sistemai. Gūdžiais sovietiniais laikais albumo herojus išdrįso nepaklusti vykdomosios valdžios nurodymams, savo veiksmus motyvuodamas tuo, kad nėra šios šalies pilietis. Kilus sąmyšiui, galima laikyti stebuklu, kad žmogus liko gyvas ar nebuvo ištremtas. Jam buvo išduotas asmens dokumentas su antspaudu "Bez graždanstva" ("Be pilietybės").

Albumo kompozicijose esą užkoduoti pokario laikmečio simboliai, atmintin nusėdę dar vaikystėje, besiklausant artimųjų pasakojimų. "Vilko vaikai" - klajojantys Rytprūsių vieniši vaikai, kuriuos slėpė ir saugojo geri žmonės. "Žydintys sodai" - dosniu savo derliumi pasitinkantys namo grįžtančius tremtinius. "Kulto tarnas" - daugiasluoksnė ir komplikuota asmenybės bei visuomenės būsena. "Geburtsort: Szindaitschen" - užrašas senelio asmens dokumentuose, nurodantis gimimo vietą, dabartinį Žindaičių miestelį. "1977" - simboliniai metai, kuriais mirė albumo herojus ir po kelių mėnesių gimė jo autorius.

Plokštelės įrašai padaryti naudojant tik akustinius instrumentus ir aplinkos garsus iš autentiškų senelio gyvenimo vietų: likę tebestovintys namai, palėpė su senais amatininko įrankiais, gimtuosiuose Žindaičiuose švilpiantys vėjai ir čiauškantys paukščiai, bažnyčia, šlamantys pageltę dokumentai ir fotografijos, girgždantys žingsniai Jurbarko miesto kapinėse… "Bez graždanstva" - tai melancholiškas, atmosferinis instrumentinio ambiento įrašas, skirtas žmogaus būsenai, kai savo tėvynėje tampi svetimas, įkalintas sunkaus pasirinkimo spąstuose: bėgti ar pasilikti.

<ParaStyle:tj>Savo naująjį albumą "Bez graždanstva" ("Be pilietybės") išleidote dar pavasarį. Papasakokit, kaip gimė idėja įrašyti albumą, skirtą jūsų seneliui?

<ParaStyle:text>Mano senelis kilęs iš Jurbarko rajono, tačiau galbūt todėl, kad tarpukariu dažnai keliaudavo į Karaliaučių, jis turėjo Vokietijos pilietybę. Bet aš galiu tik spėti, kadangi apie senelį nedaug težinau. Atėjus tarybiniams laikams, jis ir toliau gyveno su Vokietijos pasu. Tačiau galiausiai išaiškėjo, kad jis neturi tarybinio dokumento ir jam buvo pasiūlyta arba išvažiuoti iš gimtinės, arba likti, tačiau apskritai netenkant pilietybės. Nors daug senelio draugų tarybiniais metais išvyko gyventi į Vokietiją, mano senelis pernelyg mylėjo savo kraštą, kad jį paliktų. Tad nusprendus čia pasilikti, ant jo asmens dokumento buvo uždėtas didelis štampas su rusišku užrašu "Bez graždanstva".

GARSAI. Plokštelės įrašai padaryti naudojant tik akustinius instrumentus ir aplinkos garsus iš autentiškų Donato Bielkausko senelio gyvenimo vietų. Asmeninio albumo nuotr.

Ši istorija pasitvirtino ne taip ir seniai - vos prieš keletą metų, kai mano tėvai, kurie gyvena senelio sodyboje, nusprendė keisti namo stogą. Darbų metu stogdengiai rado voką, kuriame buvo šių dokumentų kopijos.

Taigi atsidavimas savo kraštui ir įkvėpė mane muzikoje įamžinti senelio atminimą. Ypač tokiais laikais, kai iš Lietuvos išvažiuoja tiek daug žmonių.

Kaip jums pavyko senelio istoriją perteikti per muziką?

Tai labai subjektyvu. Manau, jog man pavyko nupiešti gana abstraktų šios istorijos paveikslą. Apie senelį žinau tik pasakojimų nuotrupas, asmeniškai jo nepažinojau, kadangi jis mirė tais pačiais metais, kai aš gimiau. Taigi savo muzikoje nesistengiau įpinti kokių nors istorijų, citatų. Tai - rami, abstrakti, melancholiška muzika, kurią klausant man kyla vienos asociacijos, kitiems, žinantiems bendrą albumo koncepciją, gali kilti kitos mintys. Galiu pasakyti tik tiek, kad ši muzika neužgožia jausmų tėkmės ir leidžia paskęsti minčių sraute.

Donis žinomas kaip "ambient" muzikos kūrėjas. Jūsų kūryboje daug eksperimentinės ir folklorinės muzikos. Kaip įvardytumėte savo naujojo albumo žanrą? Ar laikui bėgant jūsų muzikos stilius keičiasi?

Aš neapsiriboju viena konkrečia kryptimi. Mėgstu eksperimentuoti, pasinerti ieškojimuose. Būna, jog ir nuklystu. Tačiau be nuklydimų, manau, būtų sunku atrasti tikrąjį kelią. Taigi įvardyti stilistiką yra pernelyg sunku. Mano muzikoje yra atmosferinės, neofolklorinės, elektroninės muzikos elementų. Yra triukšmo, aplinkos garsų motyvų.

Kaip vyksta kūrybinis procesas?

Įvairiai. Būna, jog užsibrėžiu realizuoti konkrečią idėją, tad tam tikslingai pasirenku reikalingas priemones ar pasikviečiu atlikėjus. Gali būti ir abstraktūs ieškojimai be tikslo, improvizacijų srautas, kuris vėliau išsigrynina. Būta albumų, kurių įrašymas truko penkerius metus, buvo ir tokių, kuriuos įrašiau vos per mėnesį. Džiaugiuosi, kai kuriant muziką nereikia niekur skubėti, tačiau kai laiko turiu į valias, dažnai vėl ir vėl grįžtu prie kūrinių, stengiuosi juos dar labiau išgryninti, tad muzika tampa labai švari. Tačiau kai laiko yra mažai, kūryboje lieka erdvės atsitiktinumams, informacinio purvo, kuris su tam tikro stiliaus kūriniais labai dera.

Kaip nusprendėte savo albumą išleisti plokštelės formatu?

Plokštelę išleisti norėjau jau labai seniai. Buvo laikai, kai norėjau išleisti kasetę, vėliau - kompaktinį diską. Dabar plokštelės yra pasaulinė tendencija, jos, nors ir niekada nebuvo išnykusios, vėl sparčiai populiarėja. Rinkoje galima rasti tiek populiariosios, tiek alternatyvios muzikos atlikėjų plokštelių. Vinilą savo diskografijoje norėjau turėti ir aš. Žinoma, tai susiaurina klausytojų ratą, tačiau šis mano albumas bus iš dviejų dalių, iš kurių antroji bus kompaktinis diskas.

Nors klaipėdiečiai jus ir jūsų muziką žino, tačiau jūs nesivaikote populiarumo, atvirkščiai, atrodo, jog to vengiate. Ar norite išlikti pogrindyje?

Tie, kurie ieško, informacijos apie mano muzikinę veiklą visada suranda. Kalbant apie žinomumą: ar tai yra vertybė? Yra visai nepopuliarių, tik siauram žmonių ratui žinomų, tačiau labai vertingų dalykų. Taigi man žinomumas nėra rodiklis. Visais laikais pogrindis "maitino" idėjomis populiariąsias sroves.

Ar dėl platesnių galimybių, perspektyvų muzikos srityje pats niekada nemąstėte emigruoti?

Šiais laikais visai nesvarbu, kurioje pasaulio vietoje gyveni. Muzika dabar turi labai plačias galimybes keliauti po pasaulį. Aš pats gyvenu bei kuriu mažame Dovilų miestelyje ir man čia gera.

Ar pats dalyvaujate alternatyvaus meno renginiuose Klaipėdoje? Kaip vertinate kultūrinį miesto gyvenimą?

Taip, gana dažnai dalyvauju įvairiuose koncertuose, spektakliuose. Nueinu pasiklausyti ir akademinės, ir alternatyvios muzikos. Klaipėdoje pastaruoju metu gana aktyvus kultūrinis gyvenimas ir tikrai kiekvienas gali atrasti renginių, kurie patiktų jam ir jo šeimai. Dabar viskas apsivertė aukštyn kojomis. Buvo laikas, kai galbūt trūko veiksmo, bet buvo žiūrovų. Dabar situacija yra priešinga. Šiuo požiūriu Klaipėda man visuomet atrodė šiek tiek keistas miestas ir šių reiškinių iki galo nesuprantu iki šiol.

Kaip manote, kas į Klaipėdą pritrauktų daugiau jaunimo, grąžintų žmones, kurie emigravo į Vilnių ar į užsienį?

Emigracijos problema egzistuoja visose mažose valstybėse. Latvijoje - lygiai tokia pat situacija, kaip ir Lietuvoje. Gal net liūdnesnė. Patys latviai sako, jog "yra Ryga ir likusi Latvija". Važiuojant per mažesnius miestukus, kraštas atrodo labai tuščias. Mūsų šaly dar nėra taip blogai... Siekiant sustabdyti emigraciją, reikia valstybinio masto sprendimų. Kitu atveju situacija nepagerės.

Kuo dar užsiimate, be muzikos? Kokių turite pomėgių?

Dirbu Dovilų etninės kultūros centre. Ten turime daug įvairios veiklos, kuri, žinoma, dažniausiai siejasi su etnine kultūra. Domiuosi fotografija, videomenu. Dažnai nutinka, kad daugelis pomėgių vėliau neišvengiamai virsta darbais. Apskritai aš visada imuosi darbų, kuriuos man kas nors pasiūlo. Man tiesiog visada atrodė, kad darbo negalima atsisakyti - darbus reikia dirbti. Tą turbūt paveldėjau iš senelio.