"Mylėti savo mokinius - nepatogi, bet išganinga mintis"

"Buvo laikas, kai reikėjo rinktis, ar eiti į sceną, ar mokyti kitus. Be abejo, nesu tik mokytojas, rašau muziką, ir vis dažniau, turiu savo studiją, bet pedagoginis darbas, trunkantis 20 metų, neleidžia per daug užsiplėšti. Ir taip turi būti", - sakė S. Stalmokas, pripažindamas, jog prieš 15 metų, kai mokė tik saksofonininkus, jiems visai gerai sekėsi. Pasak žinovų, jauniems gargždiškiams saksofonininkams Lietuvoje nebuvo lygių, ir maestro Petras Vyšniauskas sakė, jog jų atlikimas - aukščiausio lygio.

"Paskui pradėjau galvoti, kodėl po gražiausių kelionių vaikai darosi vis liūdnesni. Su kolegomis stebėjome, kad vyksta savotiška jaunimo mutacija, mes jų nebepažįstame. Psichologai savo ruožtu sakė, kad per didelis atotrūkis tarp kartų yra negerai, seneliai pedagogai negali mokyti vaikaičių. Ir supratau, kad gyvenome nuo festivalio iki festivalio Lietuvoje, Lenkijoje, Latvijoje, nuo konkurso iki kito, ir tarsi vyko egzistencijos frustracija. Mūsų virtuozas Lukas Bareikis, kai pasaulinio lygio festivalyje Slovėnijoje gavome tik 6 vietą, keletą dienų su manimi nesikalbėjo. Pradėjau maištauti, priešintis formaliojo ugdymo sistemai", - sakė pedagogas, suvokęs, kad tapo pernelyg vartotojiški: jis darosi "piarą" per savo mokinius, mokyklos vadovas - per jį, nes šį spaudžia savivaldybė ir kaskart grasina, kad neduos pinigų, jeigu nedalyvaus konkursuose. Norėjosi, kad baigtųsi ta beprasmybės era.

REPETICIJA. "Su Gargždų muzikos mokyklos mokiniais Mokomės džiazo nuo pat jo šaknų, nes tai nėra vien kabareto muzika, festivalis su dešrelėmis ir alumi", - sakė kompozitorius Sigitas Stalmokas. Eimanto CHACHLOVO nuotr.

Lūžis

Dešimt metų prašęs muzikos mokyklos vadovo priimti mušamųjų instrumentų mokytoją prieš kelerius metus, pasibaigus krizei, atėjo jaunas džiazo pianistas Justas Katauskis, būgnininkas Dainius Kažukauskas, gitaristas Vaidotas Rukas - puiki kompanija, nesugadinta senų mokymo metodų.

"Mes ir verdame viename katile su mokiniais, jie scenoje groja kartu su mokytojais, kas ir vyksta visame džiazo pasaulyje. Vaikams kartais sekasi sunkiai, netekęs kantrybės liepiu dingti ir nesirodyti, parodau savo tuštybę, nors stengiuosi gyventi pagal Kristaus mokymą, o jie stovi prie durų, limpa kaip musės.

Naujojo, laisvojo džiazo muzikantai improvizuoja, tai yra tarsi žaismas, o sukomponuota, akademinė muzika yra sudėtingesnė.

Kokia šviesa ateina nuo jaunųjų? Tai yra stulbinamas fantazijos lavinimas, kai jie mokosi kompozicijos, improvizacijos. Ir nuolat įmetame juos į netikėtas situacijas. Įduodame prieš pat koncertą naujas natas, kurias turėtų groti profesionalai, ir vaikai privalo per pusdienį jas išmokti, daugybę medžiagos sudėlioti grodami scenoje. Pastebėjau, kaip tai veikia jų grojimo stilių ir emocijas. Taip, yra stresas, bet po tokio koncerto vaikai gali pasirinkti groti džiazą arba klasikinį muzikavimą, bet nebekopti į sceną. Gal veikia puikybė, bet nė vienas vaikas dar neatsisakė scenos", - kalbėjo Sigitas, pats patyręs tokius išbandymus - kaip reakciją į gyvenimą, kaip praturtėjimą.

Saksofonininkas mokėsi pas daug mokytojų: Rolandą Visgaudį, Romualdą Korsaką, studijas Šimkaus konservatorijoje pradėjęs po karo tarnybos Afganistane. Vėliau - pas Adomą Kuzmarskį, Praną Narušį, senosios džiazo mokyklos atstovą Aleksandrą Fedotovą, tačiau išskirtų kelis grandus, kurie net nežino, kad neakivaizdžiai buvo jo mokytojai - Petrą Vyšniauską ir Vladimirą Čekasiną. Jo laikų muzikantai daug mokėsi iš užsienio atlikėjų įrašų, kuriuos graibstė ir itin vertino.

Kas tikra - liks po manęs

Klausėme, kaip išgryninama kompozitoriaus idėja. Jis savęs nevadina kompozitoriumi, tik muzikos autoriumi. Dievas sukirbino kūrybos gyslelę, tema kūriniui ateina emociją apipinant melodija, kartais, kaip dauguma muzikantų, išgirsta melodiją viduje arba sukomponuoja harmoniją, kaip senasis Bachas, nors dažniausiai tai gimsta spontaniškai.

"Knygų apie komponavimą turiu visą lentyną, bet neatsiverčiu, nes P. Vyšniauskas sakė: jeigu per daug klausysies kitų, nebebūsi savimi. Mano amžius toks, kad nebesimokinsiu, geriau bandysiu savo sukurti, ir jeigu tai bus tikra, liks po manęs", - sakė kūrėjas, neseniai praradęs diske įrašytas 20 metų kompozicijų, ir plaukų dėl to nesirovė, gal jos buvo nieko vertos, nes Kūrėjas nebūtų leidęs išnykti geriems dalykams.

Praėjus 15 metų nuo pirmosios kompaktinės plokštelės pasirodymo S. Stalmokas rengiasi išleisti dar vieną kompaktinę plokštelę, kurią pavadintų "Senasis amžius" arba "Bėgimas vilties". Jis rašo muziką dokumentiniams filmams, kaip antai Dalios Kanclerytės filmui "Trokštu gyventi" - apie onkologine liga sirgusią moterį, kuris baigiasi linksma melodija, žiūrovai nušvinta, ir filmui "Misija" - apie pranciškonų vienuolių gyvenimą ir veiklą nuo 1940 iki 2002 metų.

Sukurta Sigito Stalmoko namų studija, vadinama "muzikos meisterne", tarnauja daugeliui institucijų, net "Marijos" radijui, tik piniginė nuo to nepilnėja. Nieko tokio. Nori, kad jo darbai būtų žinomi, tik kad "piaras" nebūtų daromas nenatūraliais būdais, kad tik prastumtų, kad patirtų kelias valandas šlovės.

Sigitas galvoja, kad vaikams neverta važiuoti į televiziją, jiems reikia 15 metų tupėti rūsyje, vargti su instrumentu, jeigu nori būti "profai". Tada natūraliu būdu iškilsi arba ne. Bet ir pagalvoja, kad kiekvienoje laidoje yra vunderkindų, su kuriais gal ir reikia visur važiuoti, skristi, kaip antai gabi, darbšti saksofonininkė Jazmina Preidytė.

"Klausiat, ar mano mokiniai valgys baltą duoną. Atsakau anekdotu: žurnalistas klausia muzikantų, ką jie nusipirko po paskutiniojo koncerto. Popžvaigždė - sportinį automobilį žmonai, klasikos atlikėjas - naują garso aparatūrą, o džiazo - liemenę, kuriai žmona rankoves primegs. Džiazas yra jaunas žanras, pats stipriausias po akademinės muzikos. Kiti numiršta. Antai "Bitlų" vaikai nebežino, nei stadionų karaliaus Polo Makartnio, kuris šiandien galėtų gyvai liudyti savo muziką.

Džiazas pas mus buksuoja, nes yra plona riba tarp populiariojo džiazo, kai išvis išeinama už džiazo ribų, ir yra didysis, gilusis, rimtasis, šiuolaikinis džiazas. Jis Lietuvoje sunkiai prasimuša. Yra keletas to didžiojo atlikėjų - Viačeslavas Ganelinas, Liudas Mockūnas, Petras Vyšniauskas, Gotlibas, Vladimiras Čekasinas, kurie nesuko pravaikščiotais takais, tačiau jie nėra populiarūs", - sakė pokalbininkas. Jis kaip muzikantas didžiuojasi savo sūnumi Dovydu, kuris be kompromisų suka į didįjį džiazą, per keletą metų apkeliavo Europą, Ameriką. Lietuvoje iš tokių juokiasi: "Ai, tie "frišnikai..."

Smalsauju, ar Sigitas nesigaili anksti pristabdęs saksofonininko karjerą, o jis atsako, kad dabar jam be galo brangios ir įdomios repeticijos su mokiniais. Buvo metas, kai jautė, kad žiauriai pervargo, nebežinojo, ko išvis eina į mokyklą, ir jį net taip pykino, kad lakstė prie kriauklės.

"Tuomet, kai peržengiau ištvermės ribą, ieškojau dvasinės pagalbos. Psichologė sakė: "Nebėk iš mokyklos." Iš tos būsenos išlindau, atradau naują prasmę, man tarsi iš aukščiau buvo pasakyta: "Eik vėl į mokyklą ir išmok mylėti." Priėmiau tą mintį kaip nepatogią, sunkią ir išganingą", - sakė S. Stalmokas.

"Dabar pas mus vaikai ateina ne rezultatų siekti, o mokytis gyventi laisvai, kūrybingai. Nes rezultatų siekimas yra kaip arkliui akidangčiai, kad tik nesibaidytų, nesižvalgytų", - sakė pedagogas Sigitas Stalmokas.