Mino: "Kai dainuoju sėdintiems ratukuose, tai norisi imti dėkoti Dievui už rankas ir kojas"

„Esu įsitraukęs į keletą socialinių projektų ir bičiuliaujuosi su vaikų namais ir neįgaliųjų organizacijom,tad kasmet tenka apsilankyti labai skirtingose bendruomenėse su labdaringa programa.“, -apie koncertą neįgaliųjų vasaros stovykloje, pasakoja atlikėjas.

„Mano draugystė su šiais žmonėmis prasidėjo prieš penketą metų, kuomet vienam renginy mane pakalbino ratukuose sėdinti moteris ir paklausė ar galėčiau padovanoti jų bendruomenei savo koncertinę programą. Pirmas apsilankymas jų stovykloje buvo kiek nejaukus, nes nežinojau ir pats kaip reaguoti ar reikia rodyti gailestį ar reikšti užuojautą. Šiandien gatvėje sutiktas žmogus vežymėlyje man visai neužkliūna, nereaguoju į jį kitaip, nei į greta einantį. Kaip ir šioj stovykloj dauguma poilsiaujančių gyvena taip pat kaip ir visi,tik jų kojos yra ratukai, veidrodžiai jų kambariuose, stalviršiai virtuvėse ir praustuvai voniose įtaisyti atitinkamai žemiau. O daugiau - toks pat ilgai rusenantis laužas, tokia pati jūros trauka ir saulės gaudymas kopose, tokie pat linksmi vasaros koncertai.“, - toliau savo įspūdžius pasakoja Mino. Ir priduria, jog dažnai žmonės bijo ar neteisingai vertina likimo nuskriaustus. „Aš ištikrųjų taip pat emocingai galiu dainuoti jų aplinkoje, iškviesti šokiui kokią merginą ratukuose.“ – prisipažįsta žinomas vyras.

„Visai neseniai, pažįstamam pasakojau apie tai kaip ašdainuoju kurčnebyliams ir silpnai girdintiems. Toks pasakymas jam sukėlė šypseną. „Taigi vistiek nieko negirdi, kam ten dainuoti“, - kažkaip panašiai šis iššovė kandžią frazę. Teko paaiškinti, jog tokie žmonės irgi turi galimybę mėgautis muzika - jie girdi žemo dažnio garsus, tad jaučia ritmą, gali dainos tekstą sekti skaitydami iš lūpų.

„O man pabuvimai tokiose aplinkose verčia labiau vertinti savo artimus ir tikėtis, jogž monės vieni kitus saugos, o ne žlugdys kažkieno gyvenimus iš pykčio ar neatsakingumo.“