Merūnas Vitulskis turi planą, kaip užkariauti pasaulį

- Jūsų karjera prasidėjo nuo realybės šou. Ar jaučiasi dar tas besivelkantis jo šleifas?

- Be abejo, kad jaučiasi, nors ir nebesu pradinukas tiek šou versle, tiek muzikos pasaulyje. Kartais net sutinku tokių žmonių, kurie prisimena ir sako, kad už mane balsavo. O nuomonių apie tokį prasimušimo kelią yra įvairių. Daugelis sako, kad prigamino ten tų ale žvaigždžių ir jos dingo. Bet manau, kad tiek grynuoliai vis tiek išlieka.

- Praėjusį sezoną LNK eteryje atsidūrėte kitoje barikadų pusėje - projekte "Lietuvos balsas" pats rinkote, kas vertas tapti žvaigžde, o kas - ne. Koks jausmas?

- Taip, po 7 metų sėdėjau ir žiūrėjau, kurie yra to verti, o kurie - ne. Turiu pasakyti, kad žmonės per tiek metų labai patobulėjo. Patys net nesitikėjome, kokie lietuvaičiai yra drąsūs. Eina į priekį kaip kirvis - kiaurai sienomis. Kai mes ėjome į realybės šou, daugelis net nežinojome, ko ten einame. Turėjome šablonišką pasakymą, kad norime dainuoti savo muziką. O šiandien žmonės labai konkrečiai žino, ko nori, kokio stiliaus muzika jiems artima. Visada skatinu, kad jauni atlikėjai ieškotų savęs, o ne to, kas madinga. Atsisakyti savo tikslų, pamačius tuos lengvus pinigus, yra labai lengva. Pamenu, kaip pats ginčydavausi su prodiuseriais, kad nenoriu dainuoti vieno ar kito kūrinio, nes man artimiausia yra akademinė muzika. Vėliau jie suprato, kad reikia žaisti pagal tas taisykles, pagal kurias reikia. Ir tai pasiteisino. Džiugu, kad dabar kalba daugiau apie mano laimėjimus akademinės muzikos srityje, o ne estradinės. Esu linkęs visada daryti tik tai, kas turi išliekamąją vertę.

- O kaip manote, ar Lietuvoje pakankamai vertinama akademinė muzika?

- Manau, kad reikėtų žmonėms daugiau žinoti, kas vyksta viename ar kitame operos spektaklyje. Lietuvoje operos dainuojamos originalo kalba, tad prasmę, dramaturgiją, režisūrą, siužetą reikia žinoti patiems. Kai kurie nueina ir sako: "Nieko nesupratau, užsienio kalba dainuoja, nesąmonė". Tai yra skirta tam tikram žmonių sluoksniui, kurie tuo gyvena, domisi.

- Koncertuojate ir užsienyje. Ar ten publika kitokia?

- Užsienyje yra kiek kitoks požiūris. Skirtingose valstybėse - skirtingas mentalitetas. Pavyzdžiui, Vokietijoje tau niekada po koncerto žmonės neatsistos paploti, nebent tu būsi koks Pavarotis ar Domingas. Ten žmonės labiau žiūri į detales - ar pataikyta į natą, ar išdainuota, Lietuvoje viskas paprasčiau. Užsienyje visas turizmas paremtas kultūra. O Lietuvoje vis dar galvojama, kad į teatrą neverta investuoti. Žiūrėkite, kokiomis sąlygomis gyvena mūsų operos solistai, baleto artistai.

- Bet tai žinodamas vis tiek pasirinkote akademinę muziką. Kodėl?

- Nes savo karjerą matau ne Lietuvoje. Kitiems metams turiu labai daug planų, daug koncertų užsienyje. Kita vertus, man patinka, kad Lietuvoje galiu ir lengvesnę muziką padainuoti. Tada santykis su publika yra visai kitoks. Juk kai išeini atlikti kokios nors arijos, nesakysi publikai: "Na, kaip jūs laikotės?"

- O savo gyvenimą siejate su Lietuva?

- Tik su Lietuva. Lietuva - nuostabi šalis. Be abejo, kad čia dar reikia daug ką nuveikti. Žmonės čia yra išvarginti didelio darbo, nes jie stengiasi, dirba, nori užsidirbti, gyventi, kad šeimai nieko netrūktų, o tas juodas darbas taip užguja, kad užmiršti, ko apskritai iš gyvenimo nori. Užsienyje žiūrima labiau į tai, kaip žmogui palengvinti gyvenimą, o ne apsunkinti. Dėl to yra liūdna. Džiaugiuosi, kad dirbdamas užsienyje galiu sau daug ką leisti.

- Tai kas traukia atgal į Lietuvą?

- Visų pirma šeima. Kiek galiu, tiek jiems padedu. Nesinori palikti. O be to, kuo čia prasčiau? Čia sava šalis. Yra daugybė laisvų nišų.

- Nuo rudens sutikote dalyvauti LNK šokių projekte. Kas lėmė tokį sprendimą?

- Praėjusį sezoną kažkas išgirdo tokį gandą, kad noriu šokti, ir pasiūlė. Nors iš tiesų būsiu labai užimtas. Pasakiau organizatoriams, kad negalėsiu sau leisti šokti tiek, kiek norėsiu. Kita vertus, ką išmoksi, ant pečių nenešiosi. Aš niekada nesimokiau šokti. Man tai atrodė labai intymu. Jei su žmogumi niekas daugiau nesieja, išskyrus šokį, tie prisilietimai, laiko praleidimas drauge man yra pakankamai artima. O aš apskritai nelabai prisileidžiu žmonių arti.

- Praėjusiais metais tame pačiame projekte dalyvavo jūsų žmona. Ar ji ką nors pataria?

- Ne, ji turi savo darbą. Pasimatome tik vėlai vakare. Kartais ateina į repeticijas. Jai atrodo, kad viskas gerai. Nors man taip neatrodo.

- Kaip apibūdintumėte šį savo gyvenimo etapą?

- Labai aktyvus, bet kitaip ir neįsivaizduoju. Iki kokių 40 metų noriu tik kilti. Sau daviau tokią užduotį - jei iki 32-ejų nepadarysiu tarptautinės karjeros, liksiu Lietuvoje ir užsiimsiu kitais reikalais. Turiu visokių sumanymų. Noriu, kad užsienyje Lietuvą žinotų ne tik iš Sabonio, bet ir iš Vitulskio. Toks yra mano siekis.

- Su kokia nuomone apie Lietuvą susiduriate užsienyje?

- Kai kuriose šalyse esame pasižymėję kaip neblogi vagys. Kiti klausia, kur ta šalis yra. Ispanai dažnai apskritai nieko nežino apie Lietuvą.

- O Lietuvoje žmonės ar apie operinius laimėjimus gana daug žino?

- Niekas nieko nežino. Visiems įdomiau, kokia mano nuomonė yra apie vieną ar kitą suknelę, ar projekte nejaučiu simpatijos savo partnerei. O apie kūrybinę veiklą niekas net neklausia. O norisi, kad daugiau žinotų apie tai, kas vyksta.

Parengta pagal dienraščio "Respublika" priedą "TV Publika"