Martynas Levickis: "Reikia pasistengti, norint būti laimingam"

– Šalių, kuriose šiemet lankeisi su savo koncertais, nepavyko tiksliai suskaičiuoti. Kokie tau buvo jau besibaigiantys 2013-ieji?

– Šie metai buvo ypač intensyvūs ir juos galėčiau pavadinti tam tikru lūžiu savo karjeroje. Per šiuos metus labai daug kas pakeitė mano gyvenimą, bet pagrindiniai, fundamentalūs, dalykai išliko tie patys. Aš ir toliau atlieku muziką, kuo labiausiai ir mėgaujuosi, o visa kita yra tik aplinkybės.

Šiauliai ir Lietuva

– Kokia tau atrodo Lietuva, Šiauliai su savo ekonomika, politika, žmonėmis ir jų vertybėmis per atstumą? Ar tikrai mes gyvename taip blogai, kaip kalbame apie save ir savo šalį, miestą?

– Nors Londone gyvenu nuo 2008 metų, Lietuvoje ir Šiauliuose apsilankau gana dažnai. Nenoriu nieko kritikuoti, tačiau nutuokiu, kad švietimo ir sveikatos apsaugos sritys dar nepasiekė teigiamų pokyčių. Manau, kad ir viešosios paslaugos mūsų šalyje ne visada patenkina žmonių lūkesčius.

Vis daugiau matau užsienio svečių, gerai leidžiančių laiką mūsų šalyje – mane tai ypač džiugina. Tapęs Lietuvos turizmo ambasadoriumi Jungtinėje Karalystėje supratau, kaip yra svarbu į mūsų šalį pritraukti kiek įmanoma daugiau svečių, kurie ne tik įsuktų turizmo verslą, tačiau, kas svarbiausia, galėtų pažinti mūsų kultūrą, kalbą, miestus, lankytinas vietas.

Mes tampame egzotiška šalimi žmonėms, kurie vis dar bando atsitokėti, jog Lietuva yra nepriklausoma valstybė, kad ji turi savo kalbą ir kultūrą, kad esame ES nariai... Visus tuos faktus vis dar tenka pasakoti užsieniečiams. Ir dažnai jų akyse matau susidomėjimą ir norą atvykti. Ir jie atvyksta!

– Kokį matai Šiaulių jaunimą?

– Šiaulių variklis yra jauni žmones, studentai, mokiniai. Nematau Šiaulių be jaunų žmonių veiklos ir jų iniciatyvų. Be jaunųjų menininkų mieste būtų nyku.

Aišku, reikia prisiminti, kad visus jaunus žmones ugdo profesionalai, kurie dirba mokyklose ar universitetuose. Tad kai paskaičiau, jog norima uždaryti Šiaulių universitetą, labai išsigandau. Manau, jog tai būtų didelė klaida. Suprantama, reikia permainų – jų reikia visur.

Šiaulių jaunimą norėtųsi paskatinti ir padrąsinti – svarbiausia yra suprasti, kad nesame prastesni, kad kiekvienas turime šansą būti išskirtiniai savo veikla ar asmenybe. Bet, žinoma, to nereikia suvokti, kaip siekio... Suvokimas, kad esi vertas dėmesio, yra priemonė, padedanti kopti aukštyn.

– Kai laimėjai „Lietuvos talentų“ konkursą, sakei, kad tavo tikslas – populiarinti akordeono muziką. Ar jau galima sakyti, kad tai pavyko?

– Manau, kad esu vis arčiau ir arčiau savo užsibrėžto tikslo. Džiaugiuosi, kad esu ne vienas, populiarinantis akordeono muziką. Šiauliai jau visoje Lietuvoje ir už jos ribų yra žinomi kaip stiprus akordeonininkų centras.

Svajonės

– Ar tai, kad tu - iš Šiaulių, padėjo siekiant karjeros ar trukdė?

– Pastaruoju metu Šiauliuose būnu vis rečiau, dažniausiai užsibūnu Vilniuje. Būtų smagu, jei Šiauliai turėtų civilinį oro uostą – galėčiau nusileisti tiesiai čia.

Man, kaip šiauliečiui, labai rūpi prisidėti prie miesto kultūrinio gyvenimo puoselėjimo. Vis svajoju apie gerą kamerinę koncertų salę Šiauliuose... Tokios, deja, neturime – o kaip būtų nuostabu ir patiems šiauliečiams, ir svečiams koncertuoti profesionaliai įrengtoje klasikinių koncertų salėje.

Norėčiau matyti Šiauliuose ir jaunimo simfoninį orkestrą: turim labai gerą pavyzdį – ypač profesionalų jaunimo chorą „Dagilėlis“. Būtų labai smagu turėti ir rimtą instrumentinį jaunimo kolektyvą, reprezentuojantį Šiaulius.

Tai, kad mokiausi Šiauliuose, tikrai nulėmė daug ką mano gyvenime. Vien ko vertas išskirtinis faktas, kuriuo visada didžiuojuosi, pasakodamas apie Šiaulius pasaulyje, – miestas 2006 metais nupirko man naują instrumentą. Šis miesto paskatinimas suteikė man, tada dar labai jaunam atlikėjui, išskirtinių galimybių.

– Šiemet tavo akordeono mokytojai Marytei Markevičienei buvo suteiktas Šiaulių miesto garbės piliečio vardas...

– Apie šį įvykį sužinojau tik po poros mėnesių (štai kaip „gerai“ stebiu naujienas...) Man džiugu, kad mokytoja buvo pagerbta. Esu be galo laimingas, jog turėjau tokią mokytoją.

Kai kalbu su kolegomis, klasikiniais muzikantais, dažnai paaiškėja, kad jie neturėjo tokios prabangos. Prabanga buvo tai, kad, su mokytoja dirbdavome kasdien po kelias valandas, ji nuolat skirdavo dėmesio ir savo laiko. Manot, kas nors jai už tai mokėjo papildomai?

Tai gal priskirčiau Šiaulių fenomenui: žmonės čia daug dirba iš idėjos.

Tą privalu išlaikyti mažame mieste, kai finansinių šaltinių (ypač kultūrai) nėra daug, svarbu palaikyti idėjos liepsnelę.

– Kur pirmiausia skubi, grįžęs į Šiaulius?

– Pirmiausia važiuoju pas mamą.

Reikia pasistengti norint būti laimingam

– Ko tikiesi iš ateinančių metų, kokių planų ir svajonių įgyvendinimo?

– Metai prasidės didžiuliu koncertiniu turu JAV – sausio ir kovo mėnesiais laukia 24 pasirodymai didžiausiuose JAV ir Meksikos miestuose. Nuo sausio mano albumas išleidžiamas Amerikoje, tad teks nemažai padirbėti ten.

Pavasariop ir vasarą laukia daug koncertų Europoje – bendradarbiavimas su Ženevos ir Mančesterio kameriniais orkestrais, nusimato projektas su Seulo filharmonijos orkestru, solo pasirodymai žymiuose Vokietijos festivaliuose.

Rugpjūtį laukia ir jau tradicine tapusi akordeono savaitė Kristupo vasaros festivalyje, į kurį tikiuosi pakviesti būrį draugų ir kolegų iš užsienio.

Tikiuosi 2014 metais daugiau laiko praleisti Lietuvoje, tai natūraliai turėtų nulemti ir mano koncertų pagausėjimą. Planuoju keletą įdomių kūrybinių projektų su Lietuvos kompozitoriais bei menininkais. Atrodo, kad pagaliau nusimato koncertas Šiauliuose, „Linksmojo akordeono“ festivalio programoje.

– Ko norėtum palinkėti ateinančiais metais?

– Galima linkėti laimės ir džiaugsmo, pripažinkim, kad dažnai mums tos laimės pristinga. Šventinis laikotarpis yra labai tinkamas sustoti akimirką, įsiklausyti į savo kvėpavimą, apmąstyti praėjusius metus, stebėti žiemos gamtą, džiaugtis sniegu. Reikia pasistengti, norint būti laimingam. To ir linkiu.