Loreta Narvilaitė: "Muzika padeda įgyvendinti tikslus"

Apie muziką, jos naudą, kompozitoriaus specialybę, kūrybinius kelius, kančias bei tendencijas kalbamės su akademinės muzikos kūrėja, Klaipėdos koncertų salės direktoriaus pavaduotoja kultūrinei veiklai Loreta Narvilaite, kuri penktadienį atšventė savo brandų jubiliejų.

Kompozitoriai Klaipėdoje - kas jie ir kokios jų perspektyvos?

Šiuo metu Klaipėdoje kuria 7 kompozitoriai, iš kurių 6 yra Lietuvos kompozitorių sąjungos nariai. Ilgą laiką aš buvau jauniausia kūrėja, tačiau pagranduko statusą užėmė mano mokinė Laima Jedenkutė. Vyriausias kompozitorius yra Jonas Domarkas.

Jau daugiau nei 25 m. dėstau Stasio Šimkaus konservatorijoje. Keletas mano mokinių pasirinko toliau studijuoti kompoziciją. Gaila, jog dauguma jaunųjų Klaipėdos kompozitorių išvyksta į Vilnių ir ten pasilieka. Kaip antai Deividas Zvonkus, kuris šiandien kuria popmuziką. Pamenu, jis buvo labai kūrybiškas bei talentingas jaunuolis. Man buvo išties įdomu su juo dirbti.

Tačiau baigęs kompozicijos specialybę negauni konkrečios darbo vietos, t. y. etato, - esi laisvas menininkas. Tad kiekvieno kūrėjo, nusprendusio rinktis šią sritį, kelias yra individualus. Kita vertus, ši specialybė turi daug teigiamų bruožų, kaip kūrybiškumas bei platus kultūrinio konteksto išmanymas, kuris suteikia galimybę dirbti pedagoginį, administracinį bei vadybinį darbą.

Kas yra šiuolaikinė muzika? Kokios pasaulyje vyrauja tendencijos?

Jaunimas linkęs manyti, kad šiuolaikinė muzika - tai tik populiarioji muzika, tačiau iš tiesų šiame apibūdinime slypi žymiai daugiau. Taigi su mokiniais sutarėme, kad paskaitose šiuolaikine muzika mes vadinsime būtent šiuolaikinę akademinę kompozitorių sukurtą muziką.

Tai yra be galo plati dirva ir dėl to egzistuoja daug tendencijų. Šiandien populiarus ekspresyvus, eksperimentinis modernizmas, besiskverbiantis į garsą, bei elektroniniais instrumentais sukurta kompiuterinė muzika, nors tuo pat metu kuriami ir labai gražūs, gilūs, skaidrūs, dvasingi muzikos kūriniai.

Sovietmečiu buvo laikas, kuomet buvo draudžiama naudoti septimą ar aštrų disonansinį akordą. Tačiau šiandien vyrauja visiška saviraiškos laisvė.

Vis dėlto, kalbant apie eksperimentinį modernizmą, jaučiame, kad šie kompozitoriai muziką kuria sau, o ne publikai. Koncertų salėje mes nesiryžtame rodyti vienadienių bandymų, o siekiame šviesti publiką ir rodyti tik laiko patikrintus, kokybiškus ir vertingus kūrinius.

Sakoma, kad muzika skatina mąstyti...

Pasaulyje atlikta daug eksperimentų, įrodančių šį faktą. Tokiose išsivysčiusiose šalyse kaip Japonija kreipiamas išskirtinis dėmesys žmonių muzikalumui - jau būdami ketverių metų vaikai groja smuiku ir kitais instrumentais.

Pavyzdys iš šeimos: mano sūnus neseniai baigė informacinių technologijų studijas, tačiau būdamas moksleivis jis mokėsi groti fortepijonu ir Orfo instrumentais, dainavo vokaliniame ansamblyje ir chore. Šiandien jis taip pat groja savo malonumui, o laisvalaikiu lankosi gyvo garso koncertuose. Manau, kad tiems, kas siekia gerų rezultatų, nesvarbu, kokioje srityje, menas, muzika paįvairina mąstymą, suteikia kūrybiškumo, naujų patirčių ir padeda įgyvendinti tikslus.

Tokie muzikos stiliai kaip elektronika, techno, dramenbeisas bei popmuzika šiandien gana lengvai "pagaminami". Tereikia gerų vadinamųjų "semplų" ir laiko eksperimentams. Taigi, ar tokiai muzikai kurti išvis reikalingas muzikinis išsilavinimas?

Dalis klubinės muzikos kūrėjų neturi aukštojo muzikinio išsilavinimo, gal net neskiria natų ar muzikos instrumentų. Tačiau yra ir turinčių aukštojo mokslo diplomus. Jų kuriama muzika tampa intelektualesnė, gilesnė.

Fredis Merkuris (Freddie Mercury) nepažinojo natų, tačiau kokio populiarumo sulaukė jo kūriniai!

Grupės "Antis" įkūrėjas ir vokalistas Algirdas Kaušpėdas taip pat nesimokė muzikos. Tačiau negalima pamiršti, kad dešinioji jo ranka yra Vaclovas Augustinas - kompozitorius, dainų aranžuotojas, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos kompozicijos katedros vedėjas, choro "Jauna muzika" meno vadovas.

Kažin ar "Antis" egzistuotų be Algirdo Kaušpėdo charizmos. Tačiau kokia ji būtų be tokio muzikalaus žmogaus kaip Vaclovas Augustinas?

Taigi sutinkate, kad muzikos grupei vis dėlto svarbesnė asmenybės charizma nei talentas?

Na, turbūt taip. Juk Andrius Mamontovas taip pat neturi stipraus balso. Tačiau jo asmenybės energija, nuoširdumas, tikrumas yra priimtinas turbūt kiekvienam.

Jūs - viena geriausiai žinomų uostamiesčio kompozitorių. Kaip susidomėjote muzika ir jos kūryba?

Mokiausi Stasio Šimkaus konservatorijoje ir pakliuvau pas puikų dėstytoją Joną Pauliką - taip ir pasukau kompozicijos link. Profesorius Julius Juzeliūnas, pas kurį nuvykome konsultuotis, mėgino atkalbėti, nes tuomet kompozicija buvo laikoma vyriška specialybe. Tačiau, įstojusi į dabartinę Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, aš nesigailėjau.

Koncertų salėje jūs esate direktorės pavaduotoja kultūrinei veiklai. Kada jūs kuriate, jei visą dieną užtrunkate darbe?

Kūryba vyksta savaitgaliais ir atostogų metu, kartais ir vakarais, po darbo salėje. Tačiau tai nėra auka. Mano dėstytojas J. Paulikas sakydavo: "Jei gali nerašyti, nerašyk." Aš, matyt, negaliu. Tai - mano gyvenimo būdas. Po kūrybinio savaitgalio aš jaučiuosi ne pervargusi, o pailsėjusi.

Ar kompozitorius galėtų išgyventi vien iš kūrybos?

Yra keletas kompozitorių, kurie gauna daug užsakymų ir išgyvena vien iš kūrybos. Tačiau dauguma prisiduria dirbdami pedagoginį ar kitą darbą.

Kokia gi akademinės muzikos paklausa? Pamenu, prieš porą metų kūriau didelį kūrinį simfoniniam orkestrui. Regis, kai gauni atlygį, galvoji: visai neblogai! Tačiau kūrybos procesas užtrunka ne vieną mėnesį, o net pusmetį ar dar ilgiau! Tam skiri savaitgalius, atostogas ir kartais netgi vakarus, kai paprasčiausiai galėtumei pailsėti...

Ar jūs kaip menininkė jaučiatės laisva?

Aš visuomet atsirenku idėjas, kurios man artimos. Svarbu turėti ką "pasakyti". Aš negaliu ant balto lapo tiesiog surašyti natas: šalia do parašyti re, o šalia ketvirtinės - aštuntinę. Kompozitorius, perteikdamas savo mintis natų, faktūrų ir ritmų kombinacijomis, į kūrinį įdeda labai didelį energetinį užtaisą.

Mikalojus Konstantinas Čiurlionis yra sakęs: "Kompozitorius kūrimo valandą turi turėti tik vieną mintį ir vieną troškimą. Jei nori parašyti gerą sonatą - paskęsk joje." Ar sutinkate, kad kompozitorius visas turi paskęsti kūrybiniame procese? Kaip jūs jį įvardintumėte?

Visiškai sutinku. Būtų tiesiog utopija kūrinį rašyti prabėgom ar turint laisvą pusvalandį. Būtų net gaila save išmėtyti! Prie kūrinio turi sėsti švarus, gerai nusiteikęs ir neribojamas laiko. Tik tuomet galėsi sukurti kažką vertingo.

Kas yra jūsų įkvėpimo šaltinis?

Kelionės, gyvenimiški potyriai, poezija. Tačiau kaskart kūryba prasideda ant tuščio balto lapo - visuomet pradedi nuo nulio. Nesvarbu, kiek ir kokių simfonijų esi prieš tai parašęs.

Pirmosios minutės, valandos ar net dienos dažnai būna labai sunkios, kadangi tuomet tiesiog ieškai už ko užsikabinti. Nors ir turi idėją, tačiau labai sunku apčiuopti garsinę struktūrą. Ir staiga vieną akimirką - op ir yra! Tuomet natos pradeda lietis.

Ar būna, kad mūza jūsų taip ir neaplanko?

Būna, jog labai sunku kurti vakarais, kadangi dažnai jaučiuosi tiesiog pavargusi. Geriausia dirbti rytais ir šviežia galva.

O ar nutinka tokių kuriozų, kai važiuojant, sakykim, autobusu staiga patiriate: "Eureka"?

Kartais. Tokiems atvejams užrašų knygutėje turiu mažų lapelių su penklinėmis. Kiti muzikos kūrėjai melodiją padainuoja ir įrašo į telefoną, o namuose perklauso.

Jūs įvardijama kaip kūrėja, turinti polinkį į griežtą, apskaičiuotą kompozicinę tvarką. O kūrinių pavadinimai dvelkia gamtos gaiva ("Ryto rasa krito", "Pragydo vėjas"). Kaip jūs įvardintumėte savo muziką?

Na, šie teiginiai jau senokai nebeatitinka mano kūrybos stilistikos. Laikui bėgant po truputį keičiasi muzikos stilius, tampi vis ramesnis, poetiškesnis bei romantiškesnis. Šiandien aš stengiuosi per muziką išreikšti savo gyvenimišką patirtį.

Kieno kūriniai ar muzikos stilius jums arčiausiai širdies?

Dėl pasaulėjautos man artimiausias yra minimalizmas. Jis būdingas mūsų liaudies dainoms, kuriomis labai žaviuosi. Be galo mėgstu tuos trumpučius motyvus, kartojimą, kuriuos aš jaučiu savo lietuviška prigimtimi.

Kolegos rašo, kad mano kūrybos stilius - postminimalizmas, t. y. minimalizmas ne gryniausiu pavidalu. Dėl to man labai patinka Broniaus Kutavičiaus, amerikiečio Styvo Reicho (Steve Reich), Filipo Glaso (Philip Glass) muzika.

Naujausias jūsų kūrinys "Pamatyk jūrą tolumoje" buvo išleistas CD "Langas į Lietuvą", kartu su rinktiniais Lietuvos kompozitorių kamerinės muzikos kūriniais smuikui, violončelei ir fortepijonui. Netrukus jis skambės pasauliniame ture daugiau nei 10 šalių, taip pat, žinoma, ir Lietuvoje, Klaipėdoje. Kokie dar laukia tolesni tikslai?

Labai smagu, kad talentingi jaunosios kartos atlikėjai Dalia Dėdinskaitė, Gleb Pyšmiak ir Gintaras Januševičius susidomėjo lietuviška muzika ir siekia ją skleisti pasaulyje.

O apie tolesnius planus... Šie metai kūrybine prasme man buvo labai aktyvūs, vos prieš savaitę pridaviau dar vieną, ilgai brandintą kūrinį. Kol kas artimiausi planai - kelių anksčiau sukurtų kūrinių korekcijos.