Lietuvoje viešintis prancūzų dirigentas F. Deloche: operos teatrų repertuaruose trūksta alternatyvų

Frederic, kokia Jūsų pažinties su M. Longo ir bendradarbiavimo istorija?

1999 m. pirmąkart atvykau į Siciliją, Mesinos operos teatrą. Pirmoji pažintis su Milo ir mūsų bendras darbas buvo G. Verdi „Falstaff“. Sakyčiau, tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio (juokiasi). Nesupraskite klaidingai, kalbu profesine prasme. Dirbi kartu buvo malonu. Kuomet Mesinos teatre pradėjau diriguoti nuolat, Milo tapo ne tik kolega, bet ir mano geru bičiuliu. Kartu pastatėme daug operų. Po aštuonerių metų pertraukos Klaipėdoje vėl turime galimybę kurti drauge. Tai retas atvejis, nes aš dirbu Prancūzijoje, Milo – Italijoje ir Lietuvoje.

Jums tenka nemažai keliauti po pasaulį, dirbti skirtingų šalių teatruose. Ką šiandien galėtumėte įvardinti operos šalimi?

Sudėtingas klausimas. Yra šalių, kurios operos kūrėjams gali pasiūlyti daug galimybių, pvz. Vokietija, Šveicarija. Ten yra daug teatrų, kurie dirba ir sulaukia anšlagų kasdien. Prancūzijoje situacija vis dar nebloga, tačiau nesu tikras dėl ateities. Daug teatrų yra Italijoje, tačiau ekonominė situacija ten išties kebli, dirbti sudėtinga. Šiuo metu didelį potencialą matau Skandinavijos šalyse. Nepasakysiu nieko naujo. Mano manymu, kultūra bendrąja prasme (ne tik muzika) yra pagrindinė visuomenės vystymosi sąlyga – tiek turtingose šalyse, tiek ir ekonomiškai mažiau pažengusiose.

Kaip manote, ar opera vis dar yra elito žanras? Ar įvairiose šalyje įgyvendinamos operos edukacijos programos pasiekia tikslą – opera visiems?

Manau, kad jaunimo edukacijos galimybės vis dar nepakankamai išnaudotos. Juk tai mūsų rytdienos žiūrovas. Į teatrą galėtumėm pritraukti kur kas jaunesnę auditoriją, jei skirtumėm pastangų tinkamai paaiškinti, kokia meno forma yra opera. Juk vos prieš šimtmetį Italijoje, Prancūzijoje opera buvo plačiosios visuomenės pramoga. Tik vėliau situacija pakito.

Pernai Pjemonto regione Italijoje jaunimui statėme G. Rossini „La Cenerentola“ („Pelenė“). Tai buvo iki 1 val. 15 min. sutrumpinta operos versija. Spektaklis parodėme 40 kartų, 20 skirtingų teatrų visoje provincijoje. Išties vykęs projektas, nes operą statėme būtent jaunimui.

Bet kuriuo atveju publikos pritraukimui svarbūs ne tik mes, menininkai, bet ir teatrų vadybininkai. Reikalinga patraukli aplinka, išradinga reklama, tinkami komunikacijos kanalai ir kt.

Nepaminėjote operos „žvaigždžių“.

Be abejo, dar du faktoriai - operos „žvaigždė“ ir populiarus, daugeliui žinomas veikalo pavadinimas – labai svarbūs. Problema yra ta, jog tokiu būdu skirtingų operos teatrų repertuarai kasmet vis labiau niveliuojasi, vienodėja. Jei neklystu, šiandien visoje Europoje statomos 25 pavadinimų operos. Tarp populiariausių – G. Verdi „Aida“, „La Traviata“, „Rigoletto“ ir, žinoma, didžiojo G. Puccini muzika: „La Bohema“, „Tosca“, „Turandot“. Statome jas ne tik dėl publikos dėmesio. Tai iš tiesų yra nuostabi muzika. Tačiau G. Puccini parašė ir ne mažiau tobulą operą „Manon Lescaut“. Europos operos teatrų repertuaruose norėtųsi matyti daugiau alternatyvų.

Kalbant apie atlikėjų vardus, jie neabejotinai veikia. Prieš kurį laiką dirbome su žymiuoju tenoru Jonas Kaufmann. Jo honoraras buvo įspūdingo dydžio, tačiau bilietai į koncertą buvo parduoti per kelias valandas.

Egzistuoja dvi nuomonių stovyklos dėl operos atlikimo. Dalis muzikų mano, jog opera turi skambėti tik originalo kalba (su subtitrais ar be jų), kiti linkę naudoti libreto vertimo į gimtąją kalbą versijas, idant publika geriau suprastų kūrinį.

Koncerto Klaipėdoje metu operų fragmentai skambės tik originalo kalba. Mano įsitikinimu, tekstas yra muzikos dalis. Kompozitorius ir libretistas yra operos bendraautoriai, todėl egzistuoja neatsiejamas ryšys tarp muzikos ir teksto. Be abejo, publika turi turėti išankstinį žinojimą, reikėtų susipažinti su kūrinio siužetu prieš spektaklį. Tačiau nebūtina suprasti visko. Man, prancūzui, klausantis „Karmen“ nevisada lengva suprasti žodžius. Tačiau G. Bizet operos genialumo tai nesumenkina. Apskritai, opera nėra vien tekstas, muzika ar drama. Ji – viskas viename. Be to, dauguma tekstų nėra realistiniai, todėl ir jų suprasti nereikėtų tiesiogiai.

Kaip manote, ar šiuolaikinės muzikos pasaulyje gimsta pakankamai naujų operų, jas kuriančių kompozitorių?
Aš būčiau linkęs klausti kitaip: ar mes jiems suteikiame pakankamai erdvės kūrybai? Naujų gerų kompozitorių išties yra. Deja, pernelyg dažnai jie nepelnytai „nurašomi“. Kita vertus, ar mūsų amžiuje kuria būsimieji G. Puccini, parodys laikas. Svarbu siūlyti ir skatinti tai daryti.

Jei kalbėtumėm apie operos pastatymų tendencijas Europoje. Kokios jos šiandien?

Panašu, jog tas madas šiandien diktuoja Vokietijos, Skandinavijos šalių menininkai, režisieriai. Pagrindinė tendencija – iš esamo siužeto sukurti naują, scenoje nuogai išrengti solistus, vyrus ir moteris. Pagal tai, ką iki šiol esu matęs, galiu teigti, jog geriausiu atveju 1 proc. tokių kūrėjų pasiūlo išties gerą idėją. Likę 99 proc. – nesusipratimas. Vienas tokių, neseniai Berlyne matytas G. Verdi „Simon Boccanegra“ pastatymas, kuriame veiksmas vyksta traukinyje! (originalioje libreto versijoje veiksmas vyksta XIV a. Italijoje – J.N.) Vienintelė sąlyga, kurią keliu šiuolaikinėms operų interpretacijoms, yra nekurti to, kas prieštarauja muzikai, ją trikdo ir ardo. Priešingai, jei idėja kyla iš muzikos ir ją papildo, sumanymai gali būti patys įvairiausi.  

Jūsų kūrybinėje biografijoje – daugybė itališkų operų pastatymų. Kaip rinkotės kūrinius, jų fragmentus koncertui Klaipėdoje?

Pasirinkimą lėmė keletas argumentų. Pirmiausia, solistų vokalinės galimybės. Antra,  laikas, kurį galėjome skirti repeticijoms. Ir galiausiai, teatro turimos operų partitūros. Kai kurių Lietuvoje tiesiog nebūtų pavykę gauti. Dalis koncerto programos buvo atlikta pernai. Tiesa, kamerine forma. Solistams fortepijonu akomponavo „Itališką koncertą“ sumanęs Milo Longo. Šįkart solistams talkins Muzikinio teatro orkestras ir choras.

Europos operos dienai skirtas „Itališkas koncertas II“ – gegužės 9 d., šeštadienį, 18.30 val. Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre. Atlikėjai: Andreina Drago (Italija), Aurelija Dovydaitienė, Dalia Kužmarskytė, Rita Petrauskaitė, Artūras Kozlovskis, Gintautas Platūkis, Aurimas Raulinavičius, Mindaugas Rojus, Rokas Spalinskas, Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro orkestras ir choras. Dirigentas – Frederic Deloche (Prancūzija), koncertmeisteris – Milo Longo (Italija).