Kvartete reikia lankstumo, tarsi dvigubame pasimatyme

Teko girdėti, kad 80 procentų kvartetų išsiskirsto po pirmosios repeticijos, kaip ir 80 procentų tinklaraštininkų teparašo vienintelį įrašą. „The Fine Arts“ kvartetas yra vienas seniausių pasaulio kvartetų ir gyvuoja nuo 1946-ųjų. Kur slypi paslaptis?

Reikia suprasti, kad norint diena po dienos dirbti keturiese, su tais pačiais žmonėmis, reikės lankstumo, gebėjimo prisitaikyti ir nusileisti, kartais net atsisakant savo sumanymų. Kvartetą galima palyginti ir su dvigubu pasimatymu. Dvi porelės renkasi, į kurį restoraną eiti. Jei visi laikysis savo nuomonės ir niekas nenusileis, tikėtina, kad daugiau į pasimatymą jos kartu nebeis. Reikia girdėti kitus visomis prasmėmis, ne vien grojant. Žinoma, reikalinga ir sėkmė, ir lankstumas, ir talentas, ir interesų atitikimas, ir daugybė kitų savybių, kad būtų galima groti kvartete.

Jums, kaip pirmajam smuikui, tenka vadovauti labai stiprioms asmenybėms. Juk visi kvarteto nariai gali būti puikūs solistai.

Muzikoje laikomės principo, kad tas, kuris tuo metu groja melodiją, yra dirigentas – jis suteikia toną, spalvą, charakterį, kiti taikosi. Tačiau yra tokių puikių kūrinių, kuriuose kelios partijos tokios reikšmingos, kad gali kilti ginčų, kuri linija svarbesnė. Puikiai atsimenu konfliktą griežiant F. Batholdy–Mendelssohno kvartetą… Kvartete svarbu mokėti ir imtis atsakomybės, ir galėti praleisti kitus į priekį. Žinoma, man tekęs vaidmuo kiek lengvesnis, kadangi pirmajam smuikui tenka daugiau melodijų, tad juokauju, kad aš turiu daugiausiai galios primesti savo taisykles.

Kam teikiate pirmenybę – susitarimui žodžiu, ar tiesiog repetuojate, kol įrodote vienos ar kitos versijos pranašumus?

Ir taip, ir taip. Aš pirmenybę teikiu grojimui, nes žodžiai atima labai daug laiko. Be to, žmonės dažnai pasako, ko visai nenorėjo pasakyti…

Įmonės taiko įvairiausius metodus ir asmenybės testus, norėdamos įsitikinti, kad naujieji kolegos gebės dirbti jų komandoje. Gal tai ėmė galioti ir muzikiniuose kolektyvuose?

Jokių testų netaikome. Pirmenybė tenka žmogaus atlikimo manierai, kuri turi atitikti mūsiškę. O asmeninės savybės atsiskleidžia vėliau. Yra buvę karštesnio būdo žmonių, kurie kvartete neužsibuvo. Tai atsiliepia visų mūsų darbui. Gali būti mieliausių žmonių, kurie negali groti, ir puikių muzikantų, kurie negali dirbti drauge.

Tačiau ir nereikia tikėtis, kad visuomet bus lengva ir kvartete grosime su trimis geriausiais savo draugais.

Jūs ir Jūsų kolegos turėjote galimybę rinktis – tęsti solinę karjerą, ar griežti kvartete. Kas paskatino rinktis kamerinę muziką?

Kvartetams sukurta daugybė pačių gražiausių klasikinės muzikos repertuaro kūrinių, todėl didelė laimė yra juos groti. Be to, šiame kvartete galiu dirbti drauge su geriausiais pasaulio muzikantais.

Kaip ir dauguma jaunų muzikantų, aš ketinau groti solo. Tačiau netrukus laimėtos prizinės vietos tarptautiniame Piotro Čaikovskio konkurse, sužinojau, kad žymus “The Fine Arts” kvartetas ieško pirmojo smuiko, mat sunkiai susirgo nuo pat pirmųjų kvarteto dienų jame griežęs Leonardas Sorkinas. Man tai atrodė ypatinga galimybė.

„The Fine Arts Quartet” yra vienas seniausių pasaulyje. Ar yra elementų, kurie išliko nuo pat kvarteto įkūrimo?

Turiu nuvilti, bet tikriausiai – ne. Mano interpretacija labai skiriasi nuo mano pirmtako, todėl šiandieninis kvartetas skamba kitaip. Paradoksalu, tačiau aš, pakeitęs primarijų, ėmiau puoselėti „senamadiškesnes” tradicijas. Mano idealai – smuikininkai J. Heifetzas ir F. Kreisleris – pasižymėjo itin gražiu, šiltu tonu. Laikausi principo, kad kiekvienas garsas visų pirma turi būti gražus. Nepritariu nuomonei, kad reikalinga demonstruoti šokiruojantį, šaižų grojimą, kad muzika gali būti bjauri. Svarbu, kad muzika sujaudintų. Mano manymu, dvidešimto amžiaus pradžios atlikėjai labiau paveikdavo klausytoją. Tai – mano estetinė filosofija. Džiaugiuosi, kad pavyko surasti kolegų, kurie man pritaria. Galiu pasakyti, kad tokių muzikų šiandien labai nedaug. Antra vertus, būdamas ganėtinai įžymus, ”The Fine Arts” kvartetas visada turėjo prabangą rinktis iš pačių geriausių pasaulio atlikėjų.

Ar yra pavojus, kad jūsų puoselėjama grojimo maniera išnyks?

Mano tikslas – ją išsaugoti. Manau, kad mūsų kvarteto skambesys skiriasi nuo kitų kvartetų. Nesiekiame groti vienaip ar kitaip vien tam, kad išsiskirtume, bet taip išeina savaime.

Suprantama, kad mados keičiasi. Mėlyną spalvą gali keisti žalia, ir tai puiku, tačiau pagrindinės muzikos vertybės turi būti išsaugotos ir aš šio principo tvirtai laikausi. Todėl galbūt mūsų kvartetas ir neatitinka kiekvieno klausytojo skonio. Visgi tikiuosi, kad mus išgirs ir supras Vilniuje, J. Heifetzo gimtajame mieste.

Dalį repertuaro drauge su „The Fine Arts“ kvartetu turbūt esate koncertuose atlikę tūkstančius kartų. Dažnai kvarteto muzika lyginama su pokalbiu – kaip tame besitęsiančiame pokalbyje randate naujų temų?

Populiaru atsakyti į šį klausimą, kad bėgant metams interpretacija keičiasi. Tačiau noriu pasakyti, kad mes pasikeitėme ne tiek, kiek galima būtų tikėtis. Mano asmenybė ir mąstymas, manau, per šiuos metus radikaliai nesikeitė. Esu tas pats, tad ir groju panašiai. Galbūt pasikeičia atlikimo tempas? Bėgant metams lėtėja… Žinoma, natūralu, kad kai kas kinta. Kinta rūpesčiai, kasdienybė, džiaugsmai ir patirtys – visa tai atsispindi. Antra vertus, aš ir antrasis smuikas Efimas Boico kvartete jau trisdešimt metų, tad mūsų interpretacija, ašis, išlieka ta pati.

Koncertų organizatoriai sako, kad publika dažnai nepelnytai laiko kvarteto muziką pernelyg sudėtinga. Ar Jūs tai pastebite?

Kvarteto muzika gyvuos, jei jaunimas bus lavinamas. Nežinau, kaip yra Lietuvoje, tačiau JAV vis mažiau vaikų moka groti instrumentu. Pianinas ar smuikas, anksčiau buvę normali lavinimo dalis, dabar yra dažniau išimtis.

Iš tiesų į kvarteto koncertus dažniau renkasi vyresnė publika. Tenka pritarti, kad kamerinę muziką suvokti yra sunkiau, nei, pavyzdžiui, scenos menus: operą ar baletą. Šiandieninis klausytojas mąsto vaizdais. Pradėjęs nuo operos ar baleto, jis galbūt vėliau norės susipažinti ir su kitomis, sudėtingesnėmis formomis bei išgirs kvartetą. Juk išgėręs pigaus vyno žmogus gali norėti paragauti ir rūšinio.

Visos už koncertą Vilniuje surinktos lėšos bus skirtos padėti tuberkulioze sergantiems vaikams. Už jas ketinama įrengti palatas, kuriose galima klausytis klasikinės muzikos. Ralphas Evansas jau buvo beskubantis eiti, tačiau stabtelėjo, išgirdęs patį paskutinį interviu klausimą: kokį kvarteto kūrinį turėtų išgirsti kiekvienas vaikas? „Tikriausiai visiems būtina išgirsti J. Haydno ir A. Glazunovo kūrinius. Man sunku atsakyti greitai, sunku išskirti... Nes ir šiandien, visaip kaip jaunystėje, manau, kad kvartetams sukurta didžioji dalis gražiausių pasaulio kūrinių“.