Klaipėdietė Dalia Pilipavičienė, atidavusi gyvenimą chorui

Šiais metais jau tryliktą kartą Kaune surengtas Lietuvos vidurinių mokyklų ir gimnazijų mišrių chorų konkursas „Dainuok ir keliauk“ pasibaigė Klaipėdos „Ąžuolyno“ gimnazijos choro „Ąžuolynas“ triumfu.

Įrodydami, kad jokie prietarai, susiję su neva nelaimingu skaičiumi 13, jiems nebaisūs, klaipėdiečiai įveikė devynis konkurentus ir šiame konkurse pergalę šventė jau ketvirtą kartą.

Ji tapo dvigubai didesnė, kai komisija paskelbė, kad geriausia konkurso dirigente pripažinta ilgametė „Ąžuolyno“ choro vadovė D.Pilipavičienė.

Konkurso favoritais uostamiesčio choristai tapo vos tik užlipę ant scenos ir pradėję pasirodymą. Tai liudijo ir publikos „bravo“ bei gausūs plojimai.

Į namus grįžęs „Ąžuolynas“ šiuo metu su nekantrumu laukia dienos, kai paaiškės, į kurią užsienio šalį dėl iškovotos pergalės jie galės vykti.

Nė vienas iš 37 jaunųjų choristų neabejoja, kad jei ne choro vadovė D.Pilipavičienė, vargu ar „Ąžuolyno“ vardas taip plačiai skambėtų garsinant ne tik gimnaziją, bet ir visą Klaipėdą.

Tarsi geriausias D.Pilipavičienės darbo įvertinimas skamba „Ąžuolyno“ gimnazijos direktorės Vilijos Prižgintienės žodžiais, kad vargu ar daug Lietuvoje yra tokių mokyklų, kuriose į chorą nepatekę vaikai lieja ašaras.

„Respublikos“ pakalbinta pati D.Pilipavičienė atvirai pripažino, kad visos tokios pergalės ir pasiekimai slepia juodą darbą repeticijose. O įtikinti jaunus žmones jo nebijoti ir pasirinkti vietoj įvairiausių šiuolaikinių gundymų yra labai sunku. Tuo labiau kad choro lankymas mokiniams neprivalomas.

- Ar prisimenate, kada apskritai pirmą kartą dirigavote chorui?

- Tai buvo labai seniai, kai dar mokiausi tuometinėje Vilniaus Mikalojaus Konstantino Čiurlionio vidurinėje meno mokykloje. Mokiausi chorinio dirigavimo ir turėjau atlikti praktiką. Tuo metu man buvo 14 ar 15 metų.

- Ir nuo to laiko visą savo gyvenimą paskyrėte chorui?

- Taip. Nors ne ištisai vien tik dirigavau. Ilgai dėsčiau dirigavimą Klaipėdos universiteto Menų fakultete. Šiek tiek dirbau berniukų chore „Gintarėlis“. Tuo metu buvo toks reikalavimas, kad dėstytojas privalo turėti ir kokį nors kolektyvą. Taip, matyt, ir užsikabinau.

Jei gerai prisimenu, 1988 metais vienas kolega pasiūlė tapti Klaipėdos 14-osios vidurinės mokyklos, dabartinės „Ąžuolyno“ gimnazijos, choro vadove. Iš pradžių dirbau su mažiukais, o vėliau ir iki šiol - su dičkiais gimnazistais.

- Jūsų vadovaujamas choras „Ąžuolynas“ dalyvavo daugybėje konkursų ir yra tapęs ne vieno jų laureatu ar nugalėtoju. Koks laimėjimas ar renginys jums įsiminė labiausiai?

- Tikriausiai Lietuvos dainų šventė. Jos visada būna įspūdingos ir labiausiai įsimena. Tuo labiau kad ne kartą teko jose diriguoti. Tokios šventės - didžiulis emocijų pliūpsnis. Negali likti abejingas, kai matai dainuojančius labai daug vaikų ir suaugusiųjų.

O šiaip įsimintinu galėčiau pavadinti kiekvieną, net ir mūsų gimnazijoje vykstantį koncertą. Degančios vaikų akys, jų pastangos, nepaprastai didelis stengimasis viską kuo geriau atlikti ir kuo geriau padainuoti. Kiekvieną kartą man tai suteikia didžiulį džiaugsmą.

- Jau daug metų vadovaujate mišriam chorui, bet kelerius metus teko dirbti ir labai garsiame Klaipėdos berniukų chore „Gintarėlis“. Ar jaučiate skirtumą?

- Skirtumas didžiulis, nes „Gintarėlyje“ buvau tik chormeisterė. O „Ąžuolyne“ esu vadovė. Žmogus, kuris atsakingas už viską - kūrinių parinkimą, repertuarą, dirigavimą, už koncertus ir taip toliau.

Ten aš dirbau su vaikais, kuriuos tėvai atvedė į muzikos mokyklą ir kuriems choras tapo privalomas.

O gimnazistai jau yra beveik suaugę žmonės. Choras jiems neprivalomas ir reikia labai pasistengti, kad jie į jį ateitų. Šiuolaikinis jaunimas nėra toks, kuris į jį labai veržtųsi. Tai labai sudėtingas dalykas.

- Mokslo metų pradžioje „Ąžuolyne“ dainavo apie 60 gimnazistų, dabar iš jų liko beveik 40. Ar sunku pritraukti jaunimą į chorą ir kokias gudrybes bei viliones naudojate?

- Vienas iš didžiausių stimulų yra galimybė dalyvauti įvairiausiuose konkursuose ir kelionės į juos. Ir ypač jei dar pavyksta nugalėti ir laimėti išvyką į užsienį. Jaunimas turi žinoti, kad ne šiaip sau susirenkame neturėdami ką veikti, stovime ir dainuojame.

Vaikai nori tarpusavyje konkuruoti, pasirodyti, būti įvertinti ir pripažinti.

O nubyrėjimas yra neišvengiamas dalykas. Dalis naujokų ateina net nežinodami, kas tai yra choras. Jie mato tik paradinę pusę - koncertus.

Tačiau ji slepia juodą ir labai intensyvų darbą, kai gana greitai reikia parengti sudėtingus keturbalsius kūrinius. Tad kai kam pasidaro nuobodu, jie neištveria ir išeina.

Kiti tai padaro dėl objektyvių priežasčių - paprasčiausiai nespėja ir yra priversti rinktis dėl pasikeitusių užsiėmimų ar treniruočių laiko.

Mūsų gimnazistai yra nepaprastai užsiėmę. Jie motyvuoti ir labai daug mokosi dalykų, kurių jiems gyvenime tikrai reikės.

Bet iš savo patirties galiu pasakyti, kad tie vaikai, kurie lieka ir ištveria tą neįdomų laikotarpį, niekada nesigaili. Kai grįžtant iš koncerto ar konkurso autobuse netyla dainos ir klegesys, atrodo, kad jiems choras yra pats smagiausias dalykas pasaulyje.

Tokie renginiai yra nepaprasta patirtis moksleiviams. Jų metu susipažįstame su bendraminčiais, įdomiai praleidžiame laiką, patiriame nuotykių ir įgyjame daugybę įspūdžių.

Džiaugiuosi, kad labai daug mūsų choristų ir įstoję į aukštąsias mokyklas ieško, kur toliau dainuoti. Mano įsitikinimu, jie yra patyrę malonų jausmą dainuodami mokyklos chore, tad ir toliau gyvenime nori dainuoti.

Kai prieš kelerius metus Klaipėdoje vyko studentiškų chorų festivalis, buvę mano choristai primygtinai kvietė pasižiūrėti jų dainavimo ir atėjus apsupo didžiausiu būriu. Man tai yra pats didžiausias mano darbo įvertinimas ir padėka.

- Ar sunku diriguoti chorui?

- Man sunku į šį klausimą atsakyti. Tiesiog dirbi savo darbą, kuris tau yra smagus ir geras, todėl ir negali būti sunkus.

Aišku, tik labai norisi, kad vaikai tuos chorus lankytų, užsikabintų ir užsidegtų.

- Repertuarą taip pat tenka derinti prie jaunimo.

- Šioje srityje tenka laviruoti, kad nebūtų vien tik jaunimo siūbavimas ir „kaifavimas“ - kūrinys, kuriame nėra nieko vertingo.

Visada stengiuosi paimti kažką iš lietuvių liaudies kūrybos, jos kūrinius įdomiau padaryti. Minėtame konkurse Kaune dainavome liaudies dainą „Ne dėl žalio vyno“. Padarėme ją su būgnais, judesiu.

Vaikams visada labai smagu dainuoti džiazą. Tad ir renkame iš rimtesnių klasikinių, lietuviškų ir populiariųjų kūrinių. Stengiamės sudaryti kuo įvairesnę programą, kad nebūtų vien tik vargas mokantis juos dainuoti, bet ir džiaugsmas bei malonumas.

- Visus „Ąžuolyno“ laimėjimus sunku ir išvardyti. Ar nebūna taip, kad jūsų chorui atvykus į kokį konkursą varžovai nusimena, nes žino, jog nelaimės?

- Gal šiek tiek tai ir tiesa. Dar neprasidėjus šių metų konkursui „Dainuok ir keliauk“ vienas kolega chorvedys paklausė, kur važiuosime jį laimėję.

Tačiau mes niekur nevykstame iškėlę galvą, įsitikinę, kad šimtu procentų nugalėsime. Tenka kovoti su labai stipriais chorais. Džiaugiamės, kad vienas iš tokių yra Klaipėdos Vydūno vidurinės mokyklos choras.

Kita vertus, mes negalėjome nenugalėti. Kai matai tokį vaikų susitelkimą, tokį stengimąsi ir norą, kai jie savo emocijomis ir balsais reaguoja ne tik į rankos, bet ir į kiekvieno pirštelio krustelėjimą, kai mes visi kvėpuojame vienu ritmu, abejonių nekyla.

Parengta pagal dienraščio "Respublika" priedą "Julius/Brigita"