Juozas Domarkas: "Jei ne muzika, šiandien gal būčiau ūkininkas"

Neslėpsime, smalsu buvo ir mums. Juk ši Plungės rajone gimusi ir augusi, uostamiestyje jaunus metus leidusi asmenybė šiandien vadinama Lietuvos dirigentų tėvu.

Vis dėlto įdomu, jog apie muziką dirigentas jaunystėje nesvajojo. Ši tebuvo prieglobstis likimo blaškomam jaunuoliui. Tikėtina, jog jei ne bėgimas nuo tremties į Sibirą, šiandien jis būtų buvęs tiesiog ūkininkas.

Pokyčių metai

Šią liepą atšventėte savo 80-ies metų jubiliejų. Šiemet vadovo vietą Lietuvos nacionaliniame simfoniniame orkestre užleidote savo mokiniui Modestui Pitrėnui. Taip pat numetėte daug svorio. Taigi šie metai jums - permainų metai?

Kai žmogui sueina aštuoniasdešimt, be pokyčių gyventi nebegali. Nori tu to ar ne. Visi mes puikiai žinome, kiek žmogui apskritai yra duota gyventi. Galiu tik pasidžiaugti, jog, sulaukęs tokio amžiaus, dar išvis galiu diriguoti. Ir ne tik Lietuvoje, bet ir svetur - netrukus vyksiu į Rusiją, Lenkiją. Žinoma, fizinės jėgos jau nebe tokios, kokios buvo anksčiau, tačiau gerai, kad protas dar gerai veikia.

Orkestro vadovo vairą Modestui Pitrėnui, kuris buvo mano mokinys devynerius metus, norėjau perduoti jau prieš dešimtmetį. Savo planais buvau pasidalinęs ir su tuometiniu premjeru Algirdu Brazausku, tačiau įvyko keletas nesklandumų ir teko šios idėjos atsisakyti. Dabar, nors ir nebevadovauju orkestrui, Filharmonijoje esu Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro garbės dirigentas.

ŽMONA Liudvika visuomet lydi ir palaiko savo vyrą. Egidijaus JANKAUSKO nuotr.

M. Pitrėnui perdaviau ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Dirigavimo katedros vadovo pareigas.

Na, o koks gali būti visavertis gyvenimas, negalvojant apie sveiką mitybą? Jaunas žmogus gali valgyti bet ką, gali ir neišsimiegoti, tačiau senatvėje prisižiūrėti yra labai svarbu.

Atrodote labai gyvybingas. Iš kur semiatės energijos?

Kiekvienas žmogus turi pašaukimą kokiai nors profesijai. Jeigu žmogus turi pašaukimą būti suvirintoju, jis be rūpesčių galės dirbti šį darbą ir daryti karjerą visą savo gyvenimą. Aš labai mėgstu muziką, dirigavimą, dėl to ir galiu dirbti šį darbą ilgus dešimtmečius.

Na, o energija, matyt, yra įgimta - ją man davė motina. Mano indėlis yra uolus mokymasis, nuolatinis tobulėjimas, tikslų siekimas. Stengiuosi, kad tai, ką darau, nebūtų paviršutiniška, mėgėjiška, kad pats vėliau savęs negraužčiau dėl to, kad darau kažką ne iki galo.

Sakoma, kad dirigavimas yra labai sunki profesija tiek fiziškai, tiek psichologiškai. Esu girdėjusi, kad kai kurie dirigentai koncerto metu numeta net keletą kilogramų...

Taip, tai daug energijos atimantis darbas. Vyrauja palyginimas, jog dirigento darbas yra tarsi kalnakasio darbas. Čia reikalinga didelė fizinė jėga, jaučiama įtampa - tiek nervinė, tiek fizinė (sausgyslių, raumenų). Dabar aš jaučiu dešinio peties skausmą, kurio niekaip negaliu atsikratyti. Matyt, kažkada turėjau nežymią traumą, kuri su metais tik gilėjo.

Taip pat priimta manyti, kad dirigavimas yra viena iš ilgaamžiškiausių specialybių. O man turbūt pavyko pasiekti rekordą - vienam orkestrui be pertraukos vadovavau 51-erius metus. Internete man nepavyko rasti antro tokio skaičiaus.

Matyt, sudėtinga tiek metų vadovauti vienam orkestrui?

Simfoninį orkestrą priimta vadinti valstybe valstybėje, kuri turi savo nerašytus įstatymus, taisykles, valdžią. Ir tai suprantama, kadangi orkestrą sudaro per 100 žmonių. Čia yra ir dar "žalio" jaunimo, ir jau vyresnių, nusipelniusių žmonių. Su visais jais reikia stengtis sutarti. Disciplininiu požiūriu taip pat kiekvienas žmogus yra skirtingas - vienas yra paklusnesnis, kitą suvaldyti sudėtingiau. Taip, tai tikrai nelengva.

Kaip pavyksta išspręsti konfliktus?

Tai daryti tenka kuo taktiškiau. Pasikarščiavimą retas kuris atleidžia. Nereiškia, kad reikia pataikauti, tačiau nedera žmogaus įžeisti. Būtina pripažinti savo kaltę, jei esi neteisus.

Kas, jūsų nuomone, yra geras dirigentas?

Sunku paaiškinti. Čia svarbus ne tik diplomatiškumas, bendraujant su žmonėms, reikalingas ir įvariapusis išsilavinimas, žinios. Būtina išmanyti ne tik muzikos sritį, bet ir istoriją, religiją, literatūrą, dramaturgiją, mitologiją ir taip toliau...

Kaip laivo įgula

Apie jūsų nuopelnus daug informacijos galima rasti internete. Tačiau koks pasiekimas, jūsų paties nuomone, yra pats reikšmingiausias?

Manau, jog didžiausias mano darbas - sukurti tokį nacionalinį simfoninį orkestrą, kokio buvo iš manęs tikimasi. Mano tikslas buvo išugdyti tokį orkestrą, kad šis nedarytų gėdos Lietuvai priimant svečius iš užsienio ir patiems prisistatant kitose šalyse. O juk pasaulyje orkestrų yra begalės, konkurencija - didelė. Pavyzdžiui, Suomijoje, kurioje gyventojų maždaug tiek pat, kiek Lietuvoje, veikia daugiau nei 30 orkestrų. Pas mus jų - vos keli... Šiandien galime pasididžiuoti, kad Nacionalinis simfoninis orkestras per tuos metus puikiai pasirodė įvairiausiose pasaulio šalyse - pradedant Japonija, baigiant Pietų Amerika.

Turėjote progą diriguoti tik šių metų pavasarį susibūrusiam Klaipėdos jungtiniam jaunimo simfoniniam orkestrui. Kaip nusprendėte bendradarbiauti ir kokią matote šių jaunuolių perspektyvą?

Sutikau diriguoti šiam orkestrui todėl, kad ir pats prieš daugelį metų baigiau Stasio Šimkaus konservatoriją, klarneto specialybę.

Klaipėdoje kadaise gyvenau, mokiausi, tad neatsisakiau, gavęs pakvietimą. Labai myliu vaikus, jaunimą, tad noriu prisidėti juos ugdant.

Dėl perspektyvų, nedrįsčiau teigti, kad iš šių jaunuolių išsivystys antras nacionalinis orkestras. Šis orkestras neturi tokio tikslo. Jauniesiems muzikantams svarbiausia yra kuo anksčiau įgyti orkestre reikalingų įgūdžių, bendro muzikos suvokimo, pripratimo prie orkestro darbo specifikos. Kaip minėjau, orkestras yra valstybė valstybėje, kur labai svarbus tarpusavio bendravimas. Iš šono, žinoma, nieko nematyti, tačiau iš tiesų čia verda gyvenimas. Orkestras yra komanda, tarsi laivo įgula.

Be įgūdžių, taip pat svarbus džiaugsmas, jaudulys, kurį suteikia koncertai, pasirodymas savo šeimos nariams, draugams ir kitiems.

Ar sutinkate, kad būti akademinės muzikos atlikėju gal finansiškai ir neapsimoka, tačiau yra prestižas?

Buvo atliktas tyrimas, jog tiems žmonėms, kurie vaikystėje mokėsi muzikos, visose srityse labiau sekasi atlikti užduotis nei kitiems. Juk kiemo, žaidimų sąskaita jie valandų valandas kumpsta prie fortepijono klaviatūros ir groja, groja, groja...

Nuogąstaujama, jog Klaipėdoje - akademinės muzikos mėgėjų stygius. Koncertų salės būna pustuštės, uostamiestyje nėra simfoninio orkestro... Kaip manote, ar įmanoma šią situaciją pagerinti?

Tiesa, jog Klaipėdoje trūksta muzikinio gyvenimo pilnatvės. Taip yra turbūt todėl, kad čia tėra dvi muzikos mokyklos. Klaipėdą būtų sunku palyginti su Vilniumi.

Tačiau pagyvinti miestą galėtų ir keleto žmonių iniciatyvos. Plungėje vyksta Tarptautinis Mykolo Oginskio festivalis, į kurį suvažiuoja gausybė muzikos kolektyvų. Šio festivalio atsiradimą inicijavo mano brolis Stasys Domarkas. Kai jis vadovavo Klaipėdos valstybiniam muzikiniam teatrui, būta ir Mažosios Lietuvos simfoninio orkestro užuomazgų. Žodžiu, visur gali vykti veiksmas, tiesiog reikia, kad jį kažkas užvestų. Negalima sakyti, kad nėra iniciatyvių žmonių - jų tikrai yra, tačiau nepakenktų dar keletas (šypsosi. - Autor. past.).

Reikia džiaugtis, jog Stasio Šimkaus konservatorija ir Eduardo Balsio menų gimnazija sujungė pajėgas ir subūrė Klaipėdos jungtinį jaunimo simfoninį orkestrą. Smagu, kad su jaunuoliais dirba orkestro meno vadovas ir dirigentas Tomas Ambrozaitis. Taip pat gera girdėti, kad Klaipėdos muzikinio teatro vadovo vietą užėmė jaunas, iniciatyvus muzikos žmogus.

Į mokyklą - per griuvėsius

Turite du brolius - Stasį ir Eligijų, kurie taip pat dirba muzikos srityje. Ar niekada nejutote tarpusavio konkurencijos, pavydo?

Niekada nejutome vienas kitam konkurencijos. Nuo mažens buvome mokomi broliškai vienas kitą palaikyti.

Mudu su Stasiu esame dirigentai, o Eligijus - operos režisierius. Muziką pasirinkti mus paskatino aplinkybės. Tarybinė valdžia 1949 metais ruošėsi mus vežti į Sibirą, bet tėvai su mumis, keturiais vaikais, turėjo laimės pabėgti į Klaipėdą, kur gyvenau maždaug dešimtmetį. Kadangi būdamas Plungėje giedojau gimnazijos ir bažnyčios choruose, vos įsikūrus naujuose namuose uostamiestyje prisijungiau prie čionykštės bažnyčios choro. Na, o kai man suėjo 14 metų, pasiprašiau į muzikos mokyklą. Kadangi pradėti groti smuiku ir violončele tokiame amžiuje jau buvo per vėlu, man pasiūlė mokytis groti klarnetu. Na, o broliai - iš paskos.

Baigėme mokslus Lietuvos, po to Sankt Peterburgo konservatorijose. Tuometinis kultūros ministras Juozas Banaitis buvo puikus strategas. Mane paskyrė į Vilniaus filharmoniją, Stasį - į Kauno muzikinį teatrą, o Eligijų - į Operos ir baleto teatrą. Ten ir dirbome ne po vieną dešimtį metų...

Gimėte Plungės rajone. Esate Plungės garbės pilietis, plungiškių draugijos narys. Ar dažnai grįžtate į savo tėviškę, susitinkate su savo broliais ir seserimi Rūta?

Stasys dabar gyvena Plungėje. Jis prižiūrėjo mūsų tetą, kuri mirė prieš metus, sulaukusi garbingo 103 metų amžiaus. Ten kartkartėmis ir pasimatome. Su Eligijumi susitinkame dažniau, kadangi jis gyvena Vilniuje. Sesuo Rūta - Helsinkyje. Ryšį palaikome telefonu.

Kas būtumėte šiandien, jei nebūtumėte pasirinkęs muzikos? Apie ką svajojote vaikystėje?

Jeigu mūsų nebūtų vežę į Sibirą, matyt, būčiau buvęs ūkininkas.

Kokie jausmai užplūsta, kai atvykstat į Klaipėdą?

Gera, viskas čia man pažįstama. Kaskart atvykdamas čia matau, kaip miestas gražėja, atsiranda vis naujų pastatų, visuomeninių objektų. Kai atsikėlėme gyventi į uostamiestį, visas centras buvo vien griuvėsiai. Mes, eidami į mokyklą, laipiodavome jais.

Esate labiau vilnietis ar žemaitis?

Galiu save vadinti vilniečiu, kadangi ilgus metus pragyvenau sostinėje. Tačiau labiau esu žemaitis.