Išvengęs tragedijos, Vitas džiaugiasi meile

Ru­si­jos dai­ni­nin­kas Vi­tas prieš kon­cer­tą Šiau­lių are­no­je at­ro­dė la­bai že­miš­kas ir žmo­giš­kas. Di­džiau­sia ru­sų est­ra­do­s pa­slap­ti­mi va­din­tas at­li­kė­jas at­vi­rai ir nuo­šir­džiai pa­sa­ko­jo apie ke­tu­rias sa­vo gy­ve­ni­mo my­li­mą­sias – ma­mą, ku­rios ne­tek­tis te­bes­pau­džia šir­dį, žmo­ną, duk­rą ir sce­ną.

Vi­to šir­dy­je ma­ma gy­va

Skais­čiai rau­do­nas sce­ni­nis švar­kas. Gri­mo iš­blyš­kin­ta­me vei­de iš­ryš­kė­ju­sios pa­rau­du­sios akys. Taip at­ro­dė Vi­tas ket­vir­ta­die­nį prieš sa­vo kon­cer­tą Šiau­liuo­se, čia pri­sta­tė pro­gra­mą „Ma­ma ir sū­nus“. Šią pro­gra­mą dai­ni­nin­kas pa­ren­gė su­krės­tas ki­nų ber­niu­ko is­to­ri­jos. Vai­kas, po že­mės dre­bė­ji­mo Si­chua­no pro­vin­ci­jo­je, Ki­ni­jo­je, at­si­dū­ręs po že­me, mo­bi­liuo­ju te­le­fo­nu pa­ra­šė trum­pą­ją ži­nu­tę ma­mai.

Vi­tas pra­kal­bo apie la­bai as­me­niš­kus iš­gy­ve­ni­mus ne­te­kus ma­mos – jam ar­ti­miau­sio ir my­li­miau­sio žmo­gaus. Bū­tent jai Vi­tas pa­sky­rė šią pro­gra­mą. „Gai­la, kad ji ne­ga­li bū­ti tarp ma­no kon­cer­tų žiū­ro­vų. Sa­vo ma­my­tei mie­lai pa­skir­čiau vi­sas dai­nas ir pro­gra­mas“, – sa­kė dai­ni­nin­kas.

Kon­cer­tas Šiau­liuo­se Vi­tui – ypa­tin­gas. Jis tra­di­ci­škai kas­met kon­cer­tų me­tu iš žiū­ro­vų gau­tas gė­les pa­deda ant ma­mos ka­po. „Tai – ma­no pa­rei­ga“, – nea­be­jo­ja at­li­kė­jas.

Ar dai­ni­nin­kas emo­ciš­kai ne­pa­vargs­ta, kas­kart sce­no­je nau­jai iš­gy­ven­da­mas skau­dų ma­mos ne­tek­ties jaus­mą? „Ma­ma vi­suo­met liks gy­va ma­no šir­dy­je, to­dėl man nė­ra skaus­min­ga apie ją kal­bė­ti, ją pri­si­min­ti ir tais pri­si­mi­ni­mais da­ly­tis su ki­tais. No­riu, kad vi­si ži­no­tų, kaip stip­riai ją my­lė­jau“, – at­sa­kė Vi­tas.

Žmo­na – mo­te­ris, pas ku­rią ge­ra grįž­ti

Apie šią sa­vo gy­ve­ni­mo mei­lę Vi­tas kal­bė­jo ma­žiau­siai. Iš to­lo ant dešinės jo ran­kos bevar­džio pirš­to švie­tė ves­tu­vi­nis žie­das.

Net smal­siai Ru­si­jos ži­niask­lai­dai vie­šai sa­vo my­li­mą­ją Svet­la­ną Vi­tas pri­sta­tė tik šių me­tų pra­džio­je. Ro­man­tiš­ka jųd­vie­jų pa­žin­ties is­to­ri­ja pra­si­dė­jo, kai Vi­ta­li­jus (tik­rasis at­li­kė­jo var­das –Vi­ta­lij Gra­čiov) te­bu­vo 19-os, o Svet­la­na – 15 me­tų.

Vi­ta­li­jų taip pa­ke­rė­jo Svet­la­na, kad jis net ne­su­si­mąs­tė, jog už san­ty­kius su ne­pil­na­me­te jis ga­li bū­ti pa­trauk­tas bau­džia­mo­jon at­sa­ko­my­bėn.

Tai ne­sut­ruk­dė dai­ni­nin­kui po kon­cer­to, ku­ria­me jis pa­ste­bė­jo jos žvilgs­nį mi­nio­je, pra­šy­ti bū­si­mos uoš­vės lei­di­mo pa­grob­ti jos duk­rą ke­lioms va­lan­doms. Ke­lios va­lan­dos už­si­tę­sė iki šiol.

„Pasta­rą­jį de­šimt­me­tį la­bai daug gast­ro­liuo­ju vi­sa­me pa­sau­ly­je: Ki­ni­jo­je, Ja­po­ni­jo­je, Ame­ri­ko­je, Iz­rae­ly­je, Ka­na­do­je, Aust­ra­li­jo­je ir taip to­liau. Ta­čiau tai da­rau tvir­tai ži­no­da­mas, kad vi­suo­met tu­riu na­mus, į ku­riuos ga­liu grįž­ti, ku­riuo­se ma­nęs lau­kia my­li­ma žmo­na ir ma­no an­ge­liu­kas – duk­ry­tė. Ži­nau, kad kas­kart grį­žęs ga­lė­siu jas ap­ka­bin­ti, pa­bu­čiuo­ti, o svar­biau­sia – jau­čiu, kad vi­suo­met esu my­li­mas jų ir lau­kia­mas“, – apie svar­biau­sius gy­ve­ni­mo da­ly­kus pa­sa­ko­jo dai­ni­nin­kas.

Nau­ja pro­gra­ma – „Tė­tis ir duk­ra“

„Šiau­lių kraš­tui“ pa­klau­sus, ar pro­gra­mos „Ma­ma ir sū­nus“ ne­tru­kus ne­pa­keis ki­ta – „Tė­tis ir duk­ra“, ku­rią Vi­tas at­liks su ket­ve­rių duk­re­le Aloč­ka, dai­ni­nin­kas pri­ta­ria­mai link­te­lė­jo.

„Atsk­lei­siu jums ma­žą pa­slap­tį, ku­rią at­spė­jo­te: bū­tent taip va­din­sis nau­jau­sia ma­no pro­gra­ma. La­bai my­liu sa­vo duk­re­lę, ji yra fan­tas­tiš­kai ta­len­tin­ga. Jau ke­le­tą kar­tų mes pa­si­ro­dė­me sce­no­je kar­tu“, – pa­sa­ko­jo dai­ni­nin­kas.

Pir­mas toks pa­si­ro­dy­mas įvy­ko ta­da, kai Aloč­kai te­bu­vo pu­sant­rų me­tu­kų. „Gai­la, ji dar ne­ga­lė­jo į sce­ną ženg­ti sa­va­ran­kiš­kai, ją iš­ve­žiau vai­kų ve­ži­mė­ly­je. Ma­ne pri­bloš­kė jos di­džiu­lis jau­du­lys už­ku­li­siuo­se, ku­ris aki­mirks­niu iš­ga­ra­vo, mums pa­si­ro­džius sce­no­je. Ji su­vo­kė esan­ti ste­bi­ma mi­li­jo­nų žmo­nių ir vir­to tik­ra ar­tis­te. Tą aki­mir­ką su­pra­tau, kad atei­ty­je ji bus di­di ak­to­rė“, – pri­si­me­na tė­vas.

Ar to­kios atei­ties jis lin­kė­tų sa­vo duk­rai? „Ži­no­ma, tam da­rau vis­ką, ką ga­liu“, – ne­sle­pia Vi­tas.

Jis sa­ko nie­ka­da ne­ver­ti­nęs, kaip jam se­ka­si de­rin­ti dai­ni­nin­ko kar­je­rą su tė­čio pa­rei­go­mis, ta­čiau ti­ki, kad tai jam pa­vyks­ta ne­blo­gai.

„Juk ma­no duk­ra jau pa­si­ro­do su ma­ni­mi sce­no­je, min­ti­nai mo­ka ke­le­tą ma­no dai­nų, net yra su­kū­ru­si ke­le­tą ei­lė­raš­čių, ku­riuos pa­sky­rė man“, – lai­min­gas šyp­so­jo­si tė­tis.

Pas­ku­ti­nes 20 gy­ve­ni­mo mi­nu­čių ati­duo­tų sce­nai

Sa­vo kū­ry­bi­nės, kon­cer­ti­nės veik­los dar­bu Vi­tas ne­va­di­na. Tai – jo gy­ve­ni­mas. Kiek­vie­nas išė­ji­mas į sce­ną jam esąs poil­sis. „Da­ry­siu vis­ką, kas nuo ma­nęs pri­klau­so, kad ga­lė­čiau kuo dau­giau il­sė­tis“, – juo­ka­vo dai­ni­nin­kas.

Prieš ke­lis mė­ne­sius, grįž­da­mas lėk­tu­vu, Vi­tas tik per plau­ką iš­ven­gė ne­lai­mės, ga­lė­ju­sios jam kai­nuo­ti gy­vy­bę. Vos pa­ki­lus iš Ode­sos į Mask­vą, su­sto­jo lėk­tu­vo va­rik­lis.

„Tos 20 ne­ži­nios mi­nu­čių bu­vo il­giau­sios ir bai­siau­sios ma­no gy­ve­ni­me. Ta­čiau, ma­tyt, dar esu rei­ka­lin­gas žmo­nėms šio­je že­mė­je ir an­ge­lai sar­gai ma­ne iš­gel­bė­jo“, – pa­sa­ko­jo at­li­kė­jas. Tą­kart lėk­tu­vas sėk­min­gai nu­si­lei­do vie­na­me iš ne­to­li Ki­je­vo esan­čių tarp­tau­ti­nių oro uos­tų.

Be­je, at­li­kė­jas sėk­min­gai iš­si­gel­bė­jo ne­be pir­mą kar­tą. Prieš po­rą me­tų Vi­tas pa­ty­rė trau­mą – trū­ko kai­rės ko­jos raiš­čiai ir lū­žo du pirš­tai. Pa­gal jo pa­ties ir re­ži­sie­riaus su­ma­ny­mą dai­ni­nin­kas sce­no­je tu­rė­jo pa­si­ro­dy­ti itin įspū­din­gai – nu­si­lei­dęs spe­cia­lio­je kap­su­lė­je, pri­tvir­tin­to­je prie pa­ra­šiu­tų. Ta­čiau Vi­tas nu­si­lei­do ne­sėk­min­gai.

Ar sa­ve va­di­na lai­mės kū­di­kiu? „Tur­būt taip, ge­riau­siai tai su­vo­kiau po tų 20 mi­nu­čių, pra­leis­tų lėk­tu­ve, ore, ne­ži­nant, ar pa­vyks nu­si­leis­ti. Apie ką tuo­met gal­vo­jau? Ju­tau ap­mau­dą: ne­gi tai – pa­bai­ga ir dau­giau nie­ka­da nie­ko ne­pa­ma­ty­siu?“ – pri­si­me­na at­li­kė­jas.

Gal da­bar to­kį ap­mau­dą jau­čia tie, ku­rie ti­ki gruo­džio 21-osios pra­na­šau­ja­ma pa­sau­lio pa­bai­ga? Ką Vi­tas da­ry­tų, ži­no­da­mas, kad jam li­ko gy­ven­ti die­na, o gal tik 20 mi­nu­čių? „Pir­miau­sia, ar­tė­jan­čia pa­sau­lio pa­bai­ga ne­ti­kiu, ta­čiau fan­ta­zuo­jant – tik­rai neat­si­sa­ky­čiau sce­nos. Ma­nau, tas 20 mi­nu­čių kon­cer­tas prieš pa­sau­lio pa­bai­gą bū­tų įsi­min­ti­niau­sias ma­no gy­ve­ni­me“, – nea­be­jo­ja Vi­tas.