Girmantė Vaitkutė: nenoriu būti žvaigžde su neigiamu prieskoniu

- Ką tik išėjo tavo pirmasis albumas "Mood". Koks jis, apie ką?

- Tai albumas apie mane. Iki šiol žmonės, kurie eidavo į mano koncertus, girdėdavo ne mano dainas. Galima sakyti, kad jie nežinojo, kas aš esu. Gal net ir aš pati to nežinojau. O šitas albumas yra tarsi prisistatymas. Jame yra tiek mano kurtų dainų, tiek ne mano.

- Jis buvo išleistas prieš didžiąsias metų šventes, ar turi ką nors bendra su Kalėdomis, Naujaisiais metais?

- Ne, su Kalėdomis jis neturi nieko bendro, jame nėra nė vieno kalėdinio kūrinio. Pasirinkome šitą metų laiką, nes, užklupus žiemos šalčiams, žmonės mieliau eina į koncertus, o ir mano muzika tokia jauki ir šildanti.

- Albumas pavadintas "Mood" (lietuviškai "nuotaika" - aut. past.). Kokią nuotaiką jis retransliuoja?

- Kiekviena daina vis kitokią. Kiekvienas turėtų paklausyti ir atrasti savo nuotaiką.

- Šiais laikais retas atlikėjas ryžtasi leisti albumą, dažniau renkasi internetinį variantą ar pan. Kodėl nusprendei savo dainas pateikti būtent tokiu būdu?

- Malonu turėti kokį nors fizinį, apčiuopiamą daiktą. Man malonu pasidėti, matyti, čiupinėti, dovanoti. Čia kaip su knyga - galime skaityti planšetėse, bet tikra knyga kvepia kitaip. Bet kuriuo atveju, mano albumą galima bus įsigyti ir parsisiųsti internetu.

- Papasakok apie savo muzikinės veiklos pradžią.

- Su muzika buvau susijusi nuo vaikystės, mano abu tėvai - muzikantai. Grojau smuiku, fortepijonu, paskui prisidėjo ir fleita. Dvyliktoje klasėje nuėjau dainuoti į gospel chorą "Sounds in G". Pradėjau pažindintis su vokaline muzika, su įspūdingais vokalais, įvairiais muzikos stiliais. Tuo pačiu metu prasidėjo darbai kaip pritariančiosios vokalistės.

- Kiek žinau, pirmiau studijavai biologiją, paskui nutarei pakeisti sritį ir kibti į vokalo mokslus. Tėvai neprieštaravo tokiam tavo žingsniui?

- Ne. Mano tėvai, o ypač mama, visada man leisdavo rinktis pačiai. Ji mane palaikė visose srityse. Gerai pamenu, kai paklausiau, ką ji pasakytų, jei nutarčiau mesti biologiją. Ji pasakė: "Pasakyčiau, kad aš tau taip ir sakiau". Mes su mama tokios esame - abi galvojame tą patį, bet to nepasakome. Dažnai būna taip, kad pasakau jai savo sprendimą, o ji tik atsako: ačiū Dievui. Toks yra mūsų santykis. Dažnai tėvai laiko savo vaikus ant labai trumpo pavadėlio, o tai ir vieniems, ir kitiems kelia stresą. Man visada leido viską, bet tai nereiškia, kad lipau per galvas. Ne. Buvau kultūringai išauklėta, bet man leido save pažinti, suprasti, kaip jaučiuosi vienoje ar kitoje situacijoje. Mane visada išleisdavo išeiti su draugais. Manimi pasitikėjo ir aš niekada sau neleidau to paminti. Vertinau laisvę ir suteiktą galimybę bandyti. Niekada nebuvau apipilta pinigais. Mano tėveliai išsiskyrė ir kurį laiką gyvenome tikrai sunkiai. Bet kiek mama galėjo leisti man, mano sesei ir broliui, paskatinti, kad eitume ir būtume drąsūs, ji padarė tai 150 proc.

- Paminėjai, kad nesi iš tų, kurie lipa per galvas. Ar pramogų pasaulyje kartais to nereikia?

- Man nemalonu matyti, kaip žmonės mindo įvairias normas. Pati taip nedaryčiau. Nesu linkusi veltis į konfliktus. Mano karjeroje viskas vyksta paeiliui. Iš pradžių pritariau kitiems, įgijau patirties, daug supratau apie savo balsą, paskui išėjau į priekį, tada - dar žingsniu į priekį. Viskas vyko ir tebevyksta natūraliai, be spaudimo. Džiaugiuosi, kad dainavau kaip pritariančioji vokalistė. Dabar, jei žmogus nori dainuoti ir jam pasiūlai tapti pritariančiuoju vokalistu, apie 85 proc. sakys: "Tu ką?! Aš noriu būti žvaigžde iš karto". Pritariantysis vokalistas Lietuvoje - ne profesija. Nors užsienyje jis "neša" pagrindinį dainininką. Pavyzdžiui, Džastinui Timberleikui (Justin Timberlake) pritaria jo mokytojas. Tai yra labai svarbi ir rimta specialybė. Lietuvoje nėra tokios kultūros.

- Su kokiais didžiausiais iššūkiais teko susidurti, patekus į profesionalų sceną?

- Yra dvi žmonių grupės - tie, kurie galvoja, kad jiems viskas labai gerai išeina, ir tie, kurie mano, kad jiems niekas neišeina. Man ilgą laiką buvo sunku patikėti, kad galiu parašyti įdomų tekstą. Kai pradedi rašyti, viskas atrodo labai saldžiai. Tada sustoji ir bandai iš naujo, kol galiausiai atsiriši. Kūryba man yra didžiausias iššūkis. Albumo pristatymo koncertai man buvo didelis iššūkis. Išeiti į sceną ir sakyti, štai čia aš - labai baisu. Aš džiaugiuosi, kad turiu artimus žmones, šeimą, kurie manimi tiki ir visada pasako, jei kas yra blogai.

- Tu scenoje ir tu namuose labai skiriesi?

- Taip. (Pauzė.) Pasakiau, o dabar galvoju, kad ne. Iš tiesų save laikau paprastu žmogumi. Gyvenu lygiai tokį patį gyvenimą, darau lygiai tą patį, ką daro ir visi - plaunu grindis, indus, ruošiu valgyti, bėgu, skubu, sportuoju, einu miegoti, neužmiegu, mane irgi kankina nemiga, vairuoju, stoviu spūstyse, niurnu ant tų, kurie blogai vairuoja, skaitau knygas. Gyvenu lygiai taip pat kaip ir visi, tik mano darbas yra šiek tiek kitoks. Turiu dovaną stovėti scenoje ir dalytis. Tai viena didžiausių dovanų gyvenime, kurią esu gavusi.

- Turi kokių nors ritualų prieš lipdama į sceną?

- Apšildau balsą, su muzikantais "sumetame rankeles". Susikaupiu, galvoju, ką ir kodėl sakysiu. Visada esu atvira. Nesu linkusi nusimuilinti, kuo nors apsimesti. Aišku, kartais scena to reikalauja. Niekam neįdomu, kad tau 38 laipsniai temperatūros. Gali galvoti, kad tai apsimetimas, bet tai būtina. Juk negali užlipti ant scenos ir sakyti: ne, aš dabar nedainuosiu.

- Esi impulsyvi? Ar greitai supyksti?

- Nepykstu veltui. Norint mane supykdyti, reikia pasistengti. Ne kiekvienas tą gali. Pyktis yra griaunanti jėga, o aš nesu linkusi savęs naikinti. Man patinka į save dėti šviesius dalykus. Juk kai supyksti, ko nors nekenti, ant ko nors burbi, tam žmogui tai tas pats, jis tavęs negirdi. Blogai būna tau, sau prineši į sielą šiukšlių ir purvo. Šito stengiuosi nedaryti. O dėl impulsyvumo - esu šiek tiek spontaniška, bet su amžiumi ateina supratimas, kad kartais prieš ką nors darant geriau pagalvoti.

- Jauniems atlikėjams lengva paslysti muzikinio kelio pradžioje, pasiduoti prodiuserių spaudimui ir pan. Turi kokių nors tabu scenoje?

- Čia yra labai plona linija. Dažnai būna taip, kad vienus ar kitus dalykus aš matau kitaip negu mano kolegos ar vadyba, bet visada bandome rasti kompromisą. O dėl tabu scenoje - aš turbūt neišeisiu į sceną apsirengusi taip, kaip man nepatinka. Nes tuomet galvosiu ne apie tai, apie ką turiu galvoti, o apie per trumpą suknelę ar apie per didelę iškirptę. Kita dilema - kiek atvirai būti. Kartais scenoje man norisi paatvirauti, bet pagalvoju, o kaip sureaguos tėvai, žmonės, prieš kuriuos jaučiu atsakomybę. Todėl iki šiol dar nesu sau atsakiusi į šį klausimą: kiek galiu sau leisti?

- Niekada nejutai pavojaus sužvaigždėti?

- Nenoriu.

- Matei aplink save pavyzdžių?

- Taip. Tai negražu ir nemalonu. Esu paprašiusi savo artimųjų, kad jei jie staiga pamatys, jog man pasidaro "nelygis" su kuo nors bendrauti, nuleistų mane ant žemės. Terminas "Žvaigždė" šiandien įgavęs truputį murziną spalvą. Jums taip neatrodo? Jis turi tokio neigiamo atspalvio. Tai, kad užlipu ant scenos, apsirengiu ilgą suknelę, prisitepu makiažo, dar nereiškia, kad esu kažkas kitas, negu šiaip esu. Taip, aš noriu, kad žmonės ateitų į mano koncertus, taip, man malonu, kai ploja ir sako, kad mano muzika graži. Bet aš nežinau, ar tai mane daro žvaigžde. Aš nežinau, ar mane daro žvaigžde tai, kad, pavyzdžiui, mane kas nors atpažįsta. Aš pati to net nepastebiu. Aš nenoriu, kad mane vadintų žvaigžde su tuo neigiamu prieskoniu.

- Pati ne kartą dalyvavai "Eurovizijos" atrankose. Šiemet nutarei nedalyvauti. Kaip apskritai vertini muzikinius konkursus? Juk muzika ne sportas, sekundžių tikslumu neišmatuosi, kas geriau padarė.

- Tai puikus būdas pažiūrėti į save, pasitikrinti savo psichologinę būklę. Jei žmogui to reikia, tikrai nesmerkiu. Nesmerkiu nė vieno konkurso. Kiekvienas dalyvauja ten kur nori. Šitaip tu tobulėji, sužinai daug apie save.

- Kokių savybių reikia, kad išliktum muzikinėje scenoje?

- Manau, kad svarbiausia būti nuoširdžiam. Kai manęs klausia, ar aš nesijaučiu išsunkta, atsakau, kad man scena kelia tokias geras emocijas, kad aš, atvirkščiai, pasikraunu. Kita vertus, sunku pasakyti, ko reikia, kad išliktum. Vieni sako, kad reikia ilgų kojų, kiti - gero vadybininko, treti - daug pinigų. Aš nežinau. Aš galvoju, kad reikia tiesiog daug dirbti ir būti sąžiningam sau ir kitiems.

- Ką veiki laisvalaikiu?

- Klausau muzikos, skaitau knygas. Vasarą būnu su skautais stovyklose. Kai kam tai skamba keistai, kai pasakau, kad porą savaičių gyvenu miške, maudausi ežere, neturiu plaukų džiovintuvo ir tualeto. O man patinka. Man nesvarbu, kad kieta miegoti ar kanda uodai.

- Kokių ambicijų turi savo karjeroje?

- Dabar išleidau vieną albumą, paskui išleisiu antrą, paskui - trečią, ketvirtą ir taip iki dienų pabaigos. (Šypsosi.) Noriu kurti.

- Ką tik atšventėme Naujuosius metus. Davei sau kokių nors pažadų?

- Man nepatinka gyventi sau žadant. Manau, kad reikia tiesiog imti ir daryti, o ne sakyti, kad štai po mėnesio ar pan. Šitaip niekada neateina tas "po mėnesio". Pamenu, kaip prieš metus pradėjau figūros pokyčius. Nesakiau "po mėnesio", pasakiau "šiandien".

DOSJĖ

Girmantė Vaitkutė gimė 1988 m. balandžio 18 d., Vilniuje

Prieš pat Naujuosius metus išleido savo debiutinį albumą "Mood"

Parengta pagal priedą „Laisvalaikis“