Jis ir vėl atvažiuoja į Klaipėdą: liepos 5-ąją vasaros estradą jau trečią kartą drebins koncertas "SEL Grand show 2014 Klaipėda". Ar jis čia laukiamas? 2011 ir 2013 metais tikrai taip, šiemet - tūkstančiai bilietų jau parduota.
Užtenka vieno jo žodžio ir į jį atsako tūkstančiai - nesvarbu, kur: ar pilnoje klausytojų arenoje, ar interneto portalų komentaruose. Jį lyg ir visi pažįsta, bet kartu ir ne, nes tai žmogus-mįslė.
Bet visų pirma jis - juk žmogus, kaip ir visi, galintis kalbėti apie savo darbą, apie šią valstybę, apie jos gyventojus, apie savo svajones, apie kultūrą ir politiką.
Ir įprastai spaudai atvirauti nelinkęs E. Dragūnas apie visa tai pasikalbėjo su "Vakarų ekspresu".
Vis sugrįžtat į Klaipėdos vasaros estradą. Jums patiko koncertuoti šioje vietoje?
Po šio koncerto Klaipėdos vasaros estradoje darysime pertrauką, bet nesakau, kad čia atvykstame paskutinį kartą. Todėl šiemet norime padaryti patį įspūdingiausią koncertą. Aš tikiuosi, kad jis pritrenks net visko mačiusius, pasistengsim, jog ta vieta sužibėtų naujai.
Ką tokio padarysite?
Kas matė paskutinį koncertą, tegul žino, jog visko bus dvigubai daugiau. Bus dvigubai įspūdingiau. Paliekam šiek tiek paslapties...
Žiūrovai po koncertų turi savo įspūdžius, o kaip Jums nuo scenos atrodo klaipėdiečiai?
Na, pagal bilietų pardavimo vietas galima spręsti, kad iš 15 tūkstančių žiūrovų klaipėdiečių yra apie 8 tūkstančiai, kiti žmonės atvažiuoja iš visos Lietuvos. Klaipėdos publika visada yra nuostabi ir pati koncerto vieta ypatinga. Į Klaipėdą mes tikriausiai keliaujame su Dievu, nes abu kartus oras buvo tiesiog fantastiškas. Buvo idealu.
Ar šiemet publika išgirs naujų kūrinių?
Be abejo. Jau šią savaitę pasirodė mūsų naujas singlas "Kam tu meldies". Ką tik grįžome iš Los Andželo, ten buvo filmuojamas šios dainos vaizdo klipas - filmavo operatorius, kuris dirbo su Vilu Smitu, Britne Spyrs ir kitomis pasaulinėmis garsenybėmis.
Tai bus šios vasaros daina, ji - pranašas naujo SEL albumo, kuris pasirodys gruodžio 5 dieną. Apie 2 milijonus litų, gauti pardavus albumą "Aš kaip žąsis", buvo atiduoti labdarai. Lygiai taip pat bus ir dabar. Per pirmą platinimo dieną specialių renginių metu planuojame parduoti apie 40 tūkstančių jo kopijų ir pinigus paaukoti.
Kam konkrečiai?
Bet kokiu atveju tai bus ligoninės - ir vaikų, ir suaugusių. Pirksime įrangą ir ją dovanosime, kontroliuosime tą procesą, kad pinigai nenukeliautų ten, kur nereikia. Nes tas reikalas - "slidokas".
Ne pirmus metus užsiimate labdaringa veikla. Ar ji tiek "slidi", kad reikia kontroliuoti?
Žinote, kartais žmonės skambina man - net nežinau, kaip jie gavo mano telefono numerį, ir pasitaiko keisčiausių prašymų. Jų ir gaila, ir supranti, kad jiems visai ne tam tikslui pinigų reikia, nors jeigu reikia - tai ne iš gero gyvenimo. Ir tikrai sunku jiems atsakyti.
Kodėl apskritai nusprendėte imtis labdaringos veiklos?
Prieš keletą metų susižalojo mano sūnus. Būdamas su juo ligoninėje pasižadėjau sau - jeigu Dievas man nusišypsos ir neteks išgyventi didžiulės dvasinės traumos, jeigu viskas baigsis laimingai, jeigu galėsiu ir turėsiu tokią galimybę kažkam padėti, tai būtinai tai padarysiu.
Be moralinio pasitenkinimo, ar yra nuoširdžių padėkų dėl to, kad taip darote?
Buvo keistų dalykų. Ligoninėje sužinojau, kad pirmasis įrenginys, kurį mes nupirkome, išgelbėjo 50 gyvybių. Daug tėvų, senelių sėdėdavo prie kūdikių ir matydavo ant to įrenginio užrašytą mano vardą. Kai kurie iš jų sutiko mane gatvėje ir audringai, nuoširdžiai dėkojo. Aš pats jaučiu ir noriu to, nes kai kam nors padedu, man atgal grįžta dešimteriopai. Nežinau, kaip tai paaiškinti, bet man tik užtenka apie kažką pagalvoti ir tai išsipildo: noriu, kad vienas žmogus man paskambintų - ir jis skambina! Tai arba keistas sutapimas, arba viskas vyksta su Dievo pagalba.
Daug kam atrodote žmogus-mįslė. Koks Jūs žmogus, kokių svajonių turite?
Kažkas manęs jau anksčiau klausė apie svajones prieš kelerius metus. Tada atsakiau - svajoju porai valandų užstrigti lifte su Vladimiru Putinu. Bet dabar jau nesvajoju. Persigalvojau. Gyvenimas yra svajonė, ką sugalvoju, tas išsipildo, gyvenu gerai. Svarbiausia, kad su artimaisiais ir draugais būtų viskas gerai, o visa kita pasiekiama. Paleidus telefoną iš rankos jis nukris ant grindų - neįmanoma, kad jis išsilaikytų ore. O visa kita - įmanoma.
Koncertuodamas su publika kalbatės taip, lyg kiekvieną iš tūkstančių gerai pažinotumėt - bent jau taip mano žiūrovai. Sako - žodžiai tiesiai į širdį. Sutinkate su tuo?
Buvau Londone, Čikagoje, Niujorke, planuoju nuo rudens ilgesniam laikui išvykti iš šalies. Kur aš lenkiu? Man visada labai svarbu Lietuvos žmonės, mano namai, mano kalba, dėl viso to aš labai išgyvenu. Man žiauriai skaudu, kad pusė dvyliktokų baigę mokyklas planuoja išvažiuoti. Aš galvoju - kas bus su šia šalimi? Kaip kiekvienas iš mūsų gali prisidėti, kad jai būtų geriau? Man - ne tas pats. Aš žiūriu televiziją, kuri net nepriklauso valstybei, skaitau spaudą, kurią valdo ne lietuviai, nueinu į banką - ir tas nelietuviškas. Aš esu patriotas, ne nacionalistas. Per muziką stengiuosi išreikšti, ką aš išgyvenu, bandau perduoti tai - matyt, tai yra artima mano klausytojams. Net sutikęs nepažįstamą žmogų, kuris klausosi mano muzikos, aš žinau, kad gyvenu jo sąmonėje, jo namuose, esu dalis jo. Viskas, ką aš darau, yra nuoširdu.
2011 metais vasaros estradoje dainos "Parašyk man laišką iš Paryžiaus" žodžius skandavusiai miniai pasakėte - "gražiausios Lietuvos merginos, pasilikite čia ir padainuokite savo vaikinams lietuviams." Ar tai buvo užuomina apie emigraciją?
Tai - didžiulė problema, išvažiuoja gražiausi žmonės, tarp jų - ir gražiausios merginos. Pasaulis - materialus, juk yra daug geriau gyvenančių valstybių, ir moterys ten gerbiamos labiau. Visi turi pasirinkimą.
Kad ir kaip būtų čia, mums reikia daugiau dėmesio skirti darbui, reikia dar daug ką nuveikti.
O kokia Lietuva, Jūsų nuomone, turėtų būti, kad ji būtų patraukli išvažiuojančiai jaunajai kartai?
Šiandien matau daug nesąžiningų žmonių, kurie ateina į politiką. Baisu žiūrėti, kad kai kurie iš jų nesuvokia, jog atėjo tarnauti žmonėms, jie šią veiklą traktuoja kaip verslą. Tai yra didžiausia problema Lietuvoje šiandien. Kai kuriuos tokius mačiau iš arti - jie vienaip atrodo per televiziją, o iš tikrųjų yra apaugę lašiniais, netgi smirdi ir pataikauja. Aš nelabai jais susižavėjau. Pagalvojau - o, Dieve, nejaugi tokie valdo situaciją ir diktuoja sąlygas! Todėl raginčiau patį jaunimą mąstyti - ką jie nori veikti visą savo likusį gyvenimą. Tai turi sietis su malonumu. Siūlyčiau niekada neprasilenkti su sąžine. Nebijoti pasisakyti. Manęs irgi kažkada klausė - tu ką, taip ir muzikuosi visą gyvenimą. Ir muzikuoju, ir gyvenu puikiai.
O viena giminaitė ilgai studijavo politikos mokslus, bet dabar modeliuoja drabužius. Nes politike būti nenori. Nes politikai yra nemylimiausi ir nemėgstamiausi žmonės.
Nevertinate žmonių pagal baigtų aukštųjų mokyklų pavadinimus ir diplomų kiekį?
Nesakyčiau, kad tai ne rodiklis. Galima atskirti žmones, kurie investavo į savo smegenis. Nors yra eruditų, kuriančių be jokių mokslų. Bet tik vienetai.
O kaip vertinate tai, jog dabartinė karta nori visko ir iš karto - ir pinigų, ir pripažinimo? Ar neskuba jie?
Labai gerai vertinu tai, kad jie nori daug ir iš karto. Būtų blogai, jeigu jie galvotų, jog viskas vyksta labai lėtai.
Visi nori visko, būtų absurdas, jeigu mergina pasakytų: "noriu mylėti seną, ligotą ir neturtingą" - juk iš tikrųjų ji nori jauno, gražaus, protingo ir linksmo vaikino. Tai yra loginis mąstymas, visi nori šypsotis, man atrodo tai yra normalu. O kaip jiems pavyks, tai jau atskira kalba.
Bet ne vienas po pusmečio nuleidžia rankas ir išvažiuoja kur nors į Londoną.
Pusė metų - mažai. O Londonas - ne taip ir blogai. Juk nepasakysi jiems: nevažiuok, nematyk, nekeliauk. Aš, pavyzdžiui, labai mėgstu dažnai keliauti - per keturis mėnesius namuose buvau vos dvi savaites. Bet namai yra čia ir visų pirma nereikia to užmiršti, o keliauti ir dirbti privalai. Aš mačiau tokius lietuvius užsienyje, jie atėjo į mano koncertus. Jie linksmi, nes išspręstos buitinės problemos - tai labai jaučiasi. Aš nesakau, kad nevažiuokite. Bet neužmirškite, kur jūsų namai.
Aš net nelyginu Lietuvos su elitiškiausia pasaulio vieta - Los Andželu, su Santa Monika, Malibu ir Beverli Hilsu, tai pasaulio dainininkų ir aktorių Meka su daugybe laimingų žmonių, tai skirtingas pasaulis nei Lietuva ir jos žmonės. Bet kai kurie iš jų patys kalti, kad yra tokioje situacijoje.
Reikia stengtis. Man negėda už save patį. Aš dirbu ir stengiuosi. Buvo sunkių momentų, bet nemečiau to, ką darau. Jeigu dirbi nuoširdžiai ir myli tai, ką darai, tau vis tiek nusišypsos laimė.
Jūs dirbate kultūros, popkultūros srityje. Ar su ja viskas gerai čia?
Šiuo metu atstovauju popkultūrai - niekaip kitaip to nepavadinsi. Vieni yra per daug "underground'ai", kiti - per daug "saldūs", o aš pataikiau į aukso vidurį, pinigai, emocija, muzika.
Kartą važiuodami su savo draugu prodiuseriu per radiją išgirdome dainuojantį Rytį Ciciną ir pradėjome isteriškai juoktis. Bet juk tuo metu ir Kauno meras buvo Vytautas Šustauskas, taigi, absurdo šiame pasaulyje daug.
Kalbant apie pačią kultūrą, mano nuomone, viskas yra gerai. Mes turime puikių kino, teatro režisierių, lietuvių vardai skamba mados pasaulyje, yra puikių muzikantų, kūrėjų, kurie myli tai, ką daro, ir siekia savo tikslų. Tokioje mažoje valstybėje kaip Lietuva yra užtektinai unikalių žmonių.
Palinkėkite ko nors savo klausytojams, visiems Lietuvos žmonėms.
Aš net nežinau... Šiandien geras oras, šviečia saulė. Palinkėčiau daugiau gero oro ir saulės - čia to tikrai trūksta. Nepamirškite savo artimųjų, suteikite jiems malonumų. Jei trūks saulės, nueikite į kelionių agentūrą ir nupirkite jiems bilietą ten, kur yra daug saulės. Tegul ji šviečia kuo dažniau.
Rašyti komentarą