Debiutinio Andriaus Grybausko albumo interneto komentatoriai nesuvalgė

- Kaip tavo gyvenime atsirado muzika?

- Vaikystėje daug sportavau - lankiau taekvondo treniruotes ir tris kartus vaikų grupėje tapau čempionu. Bet gavau traumą ir turėjau atsisveikinti su sportininko karjera. Tada iki šešiolikos metų žaidžiau futbolą ir vėl patyriau traumą. Po nesėkmingų bandymų sporte nusprendžiau save realizuoti kitoje srityje.

Kad pasukau į muziką, tikriausiai nulėmė genai: mano tėvukas muzikavo - jaunystėje grojo grupėje. Tėčio brolis - taip pat, grojo bosine gitara. Kartą sandėliuke radau akustinę tėvo gitarą. Dieve, kaip tragiškai tada ja brązginau! (Šypsosi.) Bet vis tiek nusprendžiau, kad noriu groti, ir pradėjau mokytis, sukūriau nemažai dainų. Mama rašo eilėraščius - tikriausiai iš jos paveldėjau gebėjimą rašyti dainų žodžius.

- Kas pirmas išgirsta tavo kūrybą?

- Kai sukuriu dainą, pirmiausia duodu paklausyti broliui, kurio nuomonė man labai svarbi. Paskui tėčiui ir mamai. Jei daina nepatinka artimiesiems, dažniausiai bandau ką nors keisti. Šeima daro didelę įtaką mano kūrybai. Kūryba man - labai intymus dalykas. Kai kuriu, užsirakinu savo studijoje už šarvuotų durų, užsidarau visus langus. O sukūręs dainą jaučiuosi gana pažeidžiamas, dėl to ją duodu paklausyti tik artimiausiems žmonėms.

- Iš kur semiesi įkvėpimo?

- Man labai patinka grupės "Coldplay" lyderio Criso Martino mintis iš vieno interviu. Kai jam uždavė panašų klausimą, jis atsakė maždaug taip: "Nežinau, kas įkvepia. Aš esu žvejys, pasiimu meškerę, botus, liemenę, einu prie jūros, užmetu meškerę ir laukiu, kol kas nors užkibs. O jeigu žuvis ateina iš jūros, vadinasi, ir įkvėpimas ateina kažkur iš gyvenimo - iš jausmų, chaoso gimsta kažkokia vientisa idėja". Iš esmės dainos yra iš mano gyvenimo patirčių.

- Pavyzdžiui?

- Dirbau su vienu prodiuseriu ir jis man pasakojo apie merginą, kuri turi absoliučiai tobulą klausą, labai gerai groja smuiku, bet dirba kasininke prekybos centre. Kad ir labai talentinga, orkestre merginai neatsirado vietos. Man gimė idėja parašyti dainą apie šią merginą, nors nė vieno karto nesu jos matęs. Ją įsivaizdavau kaip labai stiprų žmogų, kuris tiki, kad vieną dieną sprogs niūri kasdienybė ir ji turės galimybę pasirodyt publikai ir pasiekti tai, ko nori. Ši daina buvo įrašyta prieš metus ar dvejus, bet į albumą jos neįdėjome, ji netiko prie kitų dainų.

- Ar turi širdies draugę?

- Dabar ne. Esu labai užimtas ir rimtiems santykiams nelabai turėčiau laiko. Dar Kauno technologijos universitete studijuoju ekonomiką, esu trečiame kurse. Po sporte patirtų traumų pajutau, kad visada reikia turėti atsarginį planą. Kita vertus, tai ne tik apsidraudimas, nes rinkodaros išmanymas labai praverčia populiarinant savo albumą.

- Ar tavo pasirinktoje veikloje - muzikavime - vilioja galimybė tapti žvaigžde ir taip sulaukti daugiau merginų dėmesio?

- Manau, kad populiarumas negali egzistuoti kaip siekis. Tai yra klaidingas požiūris. Kaip ir pinigai negali būti siekis, nes jie yra tik priemonė tikslui pasiekti. Ir populiarumas man, kaip muzikantui, yra galimybė užsidirbti daugiau pinigų, kad galėčiau įrašyti albumą, įsigyti gitarą, išlaikyti grupę, kad galėčiau koncertuoti. Manau, žmonės, kurie siekia vien populiarumo, greitai nusivilia. Dažnai populiarumas pridaro problemų. O merginos, kai pamato į sceną lipančią žvaigždę, žiūri į ją kaip į kokią mitologinę būtybę - kokį Dzeusą, kad jis tvarkingas, gražus, raumeningas, linksmas... Bet visi esame tokie pat žmonės, turime tokių pačių problemų.

- Kas tau yra muzika?

- Muzika yra didžiulis džiaugsmas. Tai, kas man niekada nenusibos. Aišku, pavargstu daug dirbdamas, bet labai norėčiau, kad mūsų grupei pasisektų...

Parengta pagal dienraščio "Respublika" priedą "Laisvalaikis"