"Dainų dainelės" vaikai

Konkursas „Dainų dainelė“, kas antrus metus vykstantis jau nuo 1974-ųjų, kitąmet minės solidų 40 metų jubiliejų. Jau šį mėnesį „Dainų dainelės“ konkursas prasidėjo mokyklose, vėliau vyks savivaldybių, zoniniai ir šalies etapai. 9 mėnesius trunkančiame konkurse dalyvauja vaikai ir mokiniai nuo 3 iki 19 metų.

Konkursas pakeitė gyvenimą

Operos solistė, dėstytoja Judita Leitaitė, 1974 metais dalyvavusi pirmajame „Dainų dainelės“ konkurse ir tapusi laureate, tikina, jog šis konkursas turėjo lemiamos reikšmės pasirenkant gyvenimo kelią.

„Man „Dainų dainelės“ konkursas pakeitė gyvenimą, nes tapau laureate, vėliau man buvo pasiūlyta stoti į Muzikos akademiją, ir įstojau, nors norėjau būti gydytoja“, - pasakojo J.Leitaitė.

„Dainų dainelės“ konkursas tuomet dar 7 klasės mokinei Juditai Leitaitei padėjo apsispręsti dėl profesinės ateities.

Prisiminusi savo dalyvavimą „Dainų dainelės“ konkurse, operos solistė teigė, jog tąkart labai bijojo. „Tuomet buvau 7 klasės mokinė, kuri tik akordeonu grojo, o „Dainų dainelės“ konkursas tada buvo kažkas tokio! Mokykloje muzikos mokytoja tiesiog rinko mergaičių ansamblį ir mane paruošė visai negalvodama apie laureatės titulą“, - atkreipė dėmesį ponia Judita.

J.Leitaitės pasirodymas „Dainų dainelės“ konkurse prieš kelis dešimtmečius užbūrė ne tik komisiją, bet ir žiūrovus.

„Man šiame konkurse taip pasisekė, kad gavau dar ir žiūrovų prizą, mat jiems patikau. Iki šiol turiu išsaugojusi įrašą, kur dainuoju tokiu vaikišku balseliu, tačiau atlikau išties gana sudėtingą kūrinį“, - prisiminė scenos numylėtinė.

1974-aisiais „Dainų dainelės“ konkursas vyko televizijos studijoje

Stebėjo visa Lietuva

Pirmąjį „Dainų dainelės“ konkursą J.Leitaitė apibūdina kaip „pirmąjį blyną“, „didelę naujovę“ Lietuvoje. „Tada Lietuvos televizija buvo tik vienas kanalas, transliuojantis „Dainų dainelę“. Šį konkursą stebėjo visa Lietuva, ką jau kalbėti apie tai, kad žiūrėjo mano tėveliai, visi giminės, visas Kaunas“, - šypsojosi žvaigždė.

Žvelgdama pro šių dienų prizmę į „Dainų dainelės“ konkursą, J.Leitaitė teigia, jog jis vis dėlto truputį sukomerciškėjo.

Pasak jos, dabar yra tiek daug konkursų, kad „Dainų dainelė“ tarsi prapuolė tarp jų. O prieš kelis dešimtmečius „Dainų dainelės“ konkursas buvo vienintelis kelias išgarsėti ir dainuoti, patekti į platesnius vandenis.

J.Leitaitė dainavimą dėsto Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje bei Balio Dvariono muzikos mokykloje ir sako pastebinti, jog jaunimas vis labiau nori kuo greičiau išgarsėti, tapti žvaigždėmis bet kokia kaina.

„Aišku, žvaigžde galima tapti žiniasklaidos pagalba, bet problema, kaip išsilaikyti scenoje kaip žvaigždei? Be didžiulio darbo, be mokslų baigimo nieko nebus, - tvirtino operos solistė. - Nors man žodis „žvaigždė“ išvis nepatinka, žvaigždės tik danguje.“

Paklausta, kodėl šiais laikais taip veržiamasi į žvaigždžių olimpą, J.Leitaitė šypsosi: „O koks kareivis nenori tapti generolu? Visi nori, visiems reikia dėmesio.“

Operos solistė tik stebisi, kaip greitos šlovės besivaikantys žmonės, kurių šlovės pikas greitai baigiasi, vėliau susitvarko su nervine įtampa.

„Tų dainininkų dabar, rodos, tiek daug, o iš tikrųjų jų nėra daug - tų tikrųjų dainininkų, sugebančių išlaikyti publikos dėmesį“, - teigė J.Leitaitė.

Pirmojo „Dainų dainelės“ konkurso laureatė Judita Leitaitė.

Žiūrovo neapgausi

Šiais laikais bepigu daugeliui veržtis į sceną, nes techninių galimybių tiek daug, kad nė nesuprasi, ar čia dainuoja geras solistas, ar nekoks.

Dainavimas pagal fonogramą nė sapnuose neįmanomas „Dainų dainelėje“, čia kūriniai atliekami gyvai.

„Pamenu, kai buvo mūsų finalinis „Dainų dainelės“ koncertas, apie jokius įgarsinimus kalbos nebuvo, - pasakojo J.Leitaitė. - Kas turi balsą, nereikia ir reklamos, publika ne kvaila, ji viską supranta. Galima padaryti koncertą, galima nupirkti žiūrovą vieną, du kartus, o paskui viskas. Jeigu tu neužkariausi publikos dėmesio, jeigu tu neturi charizmos, nieko nebus. Pigiais triukais publikos nepapirksi.“

Anot jos, „Dainų dainelė“ buvo pati tikriausia, pati pirmoji kregždutė, kuri gyvuoja daugelį metų.

„Kiek man tenka važinėti po mokyklas, ir kai klausiu, ar vaikai ruošiasi „Dainų dainelei“, atsakymas būna, „kad labai aktyviai“, - šypsojosi operos solistė. - Manau, „Dainų dainelė“ į sceną atvedė daugiausia žmonių. Labai džiaugiuosi, kad šis konkursas yra. Linkiu, kad jis dar ilgai gyvuotų.“

Jaudulio nebuvo

Tuo tarpu dainininkė Vaida Genytė, prisiminusi savo „Dainų dainelę“ 1980 metais su kūriniu „Čiunga čianga“, tikino, jog tuomet šis konkursas jai priminė gimtadienio šventę ar kitą didžiulę pramogą.

„Man „Dainų dainelės“ konkursas nebuvo didelis rūpestis ar galvojimas, kaip čia bus, aš čia kažką laimėsiu ar ne. Buvo šventė atvažiuoti į Vilnių, šventė dainuoti“, - pasakojo V.Genytė.

Nors, pasak jos, tąkart Nacionaliniame operos teatre vyko savaitę trukusios repeticijos, tačiau tai nevargino. Atvirkščiai.

„Nei vargo, nei jaudulio. Nebuvo ir minčių, kaip čia kažką laimėti. Tiesiog ėjau su džiaugsmu, per daug nesigilindama. Gal ir gerai, nes kai mažiau streso, daugiau natūralumo ir teisingo perteikimo lieka“, - „Vakaro žinioms“ teigė scenos pažiba.

Žinojo, kad visada dainuos

V.Genytė akcentavo, jog „Dainų dainelė“ visais laikais buvo labai profesionalus konkursas ir toks išliko iki šiol. Reikalavimai konkursui niekada nebuvo diletantiški, juo labiau kad kalbama apie gyvą dainavimą.

„Dainavimą pagal fonogramą vertinu nelabai palankiai, bet kategoriškai teigti, kad tai labai blogai irgi negaliu. Čia priklauso nuo situacijos. Kai kuriais atvejais tai priklauso nuo fizinio krūvio per tam tikrus šou, nes tada atlikti gyvai beveik neįmanoma, - aiškino dainininkė. - Jeigu akustiniame koncerte atlikėjas dainuoja pagal fonogramą, aišku, nei šis, nei tas. Tačiau televiziniuose filmavimuose, kai neišsprendžiami garso kokybės klausimai, čia nematau nieko blogo.“

V.Genytė įsitikinusi, jog Lietuva itin dainingas kraštas, o jei konkursų atsiranda vis daugiau, - išeina tik į gera.

„Visi veržiasi, visi nori pasirodyti - ir gerai, - šypsojosi populiari dainininkė. - Bent jau aš visą laiką žinojau, kad būsiu dainininkė. Augau galvodama apie tai, kad tik dainuosiu. O „Dainų dainelė“ tą norą tik sustiprino.“

Zita KELMICKAITĖ, muzikologė:

Kad žmogus būtų pastebėtas šiandien, nepakanka vien gerai dainuoti. Šiandien išėjimas į sceną yra nepaprastai sudėtingas, todėl kad reikia labai stipraus žmogaus.

Pavyzdžiui, Donatas Montvydas, jis labai talentingas jaunas žmogus, ir man labai gaila, kad jo siekiai baigiasi Lietuva, jis užsisuks ir paskęs šou buityje. Jis nė pats nepajus, kaip bus nereikalingas. Taip, šiandien jo vaidmuo labai didelis.

Šiandien yra labai daug butaforinių dainininkių, jeigu mes iš jų atimtume tą „fanierą“, jos gyvai nieko negalėtų padainuoti. Žmonės net neatskiria, kad daina yra pagal fonogramą, tai apie ką mes šnekam?

Kur „Dainų dainelės“ konkurso populiarumo paslaptis? Nacionalinė televizija visą laiką rodo tuos vaikus, į juos investuoja patys geriausi mokytojai, vyksta atranka. Vis tiek tai yra turinio klausimas, ne vien tik šou sužibėti. Dar sovietiniais laikais buvo aišku, kad į „Dainų dainelę“ visada gabių vaikų atvažiuos, pavyzdžiui, iš Salantų.

Parengta pagal dienraščio „Vakaro žinios“ priedą „Geras!“