Bjellės gerbėjai nėrė tiesiog į beprotišką avantiūrą

Ir jai pavyko. Pristačiusi dainą "Be saiko" ji paskatino klausytojus dainuoti kartu ir siųsti jai garso įrašus. "Tokios versijos niekada pati nebūčiau sugalvojusi", - gerbėjų kūrybą apibūdino Bjelle, sakanti, kad galutinį dainos variantą tikisi pristatyti jau netrukus.

Menininkai, kalbėdami apie įkvėpimą kurti, neretai vengia įvardyti, kurioje konkrečiai vietoje gimė kūrinys. Tačiau šiomis dienomis šis klausimas tapo aktualus kaip niekada. Kuriate namuose, tiesa? Kaip tas įkvėpimas prasiskverbia pro keturias kambario sienas?

Daina "Be saiko" gimė prieš pat karantiną mano darbinėje aplinkoje - studijoje. Tik vis nerado savo finalinės versijos varianto. Pastaruoju metu dirbu iš namų, teko susikurti kūrybinį kampą svetainės erdvėje. Bet jau nuo mokyklos laikų nesureikšminu aplinkos. Kažkada buvo ir sudėtingesnis etapas, kai dainas rašydavau naktį bendrabutyje prie miegančių kambariokių. O dabar palaukiu, kol kaimynai nebegręžia sienų ir kol automobilių eismas sumažėja, kad galėčiau daryti įrašus namuose. Įkvėpimas ateina, kai turi įspūdžių, o prisiminimai ir vaizduotė - geriausi kūrybiniai šaltiniai.

Po dainos įrašu yra nuoroda, kurią paspaudus galima pamatyti dainos akordus, žodžius, melodiją. Esate minėjusi, kad šią dainą skatinate dainuoti kartu su jumis, tiesa? Kaip kilo toks sumanymas? Ar jau sulaukėte dainos įrašų? Juos sujungsite, tiesa?

Man labai patinka išbandyti naujas formas, todėl karantino laikotarpis pats padiktavo dainos atlikimo būdą. Labai mėgstu žmones, jungiančius projektus, todėl iš karto ėmiausi reikalo - sukurti dainos "Be saiko" versiją, kurioje grotų ir dainuotų kuo daugiau nepažįstamų žmonių.

Tikiu, kad garsas ir muzika vienija žmones ir leidžia pasijausti geriau. Pozityvių minčių vedama, paprašiau visų prisidėti prie dainos. Ir neilgai trukus gavau labai daug įrašų! Todėl didžiausiu galvos skausmu tapo mintis, kaip viską sutalpinti į vieną dainą! Šiandien turiu nuostabų rezultatą. Tokios versijos niekada pati nebūčiau sugalvojusi.

Projektas tęsiasi ir dabar kuriu vaizdo klipą, kuriame prašau visų nusifilmuoti, ką labiausiai mėgsta daryti be saiko.

Viename naujienų portale teko skaityti tokią antraštę, kurioje buvote cituojama taip: "Nenorėčiau sulaukusi 50-ies verkti, kad esu vieniša." Šių laikų pasaulio žmonės neretai sako, kad juos apėmusi vienatvė. O ypač dabar, kai liepiama būti namuose. Kaip jums sekasi su tuo jausmu dorotis?

Kartais save vadinu bendravimo holike. Taip, šis laikotarpis prasidėjo nelengvai. Netekau koncertų, negaliu vesti pamokų, nematau šeimos ir draugų. Pirmąją karantino savaitę tikrai rovė stogą. Bet, kita vertus, mano pagrindiniai darbai (muzikos kūrimas, doktorantūros studijos) yra būtent tokie darbai, kurie reikalauja asmeninės erdvės ir koncentracijos vienumoje.

Būtent vienumoje, bet ne vienatvėje.

Man žymiai sunkesnis etapas buvo gyvenant Islandijoje. Buvo labai įdomu susipažinti su savimi iš naujo, patekus į naują aplinką, į naujas taisykles. Geriausiu vaistu tapo kūryba. Ir kitiems rekomenduoju neužsisklęsti, svarbu pripažinti sau situaciją, tuomet žymiai paprasčiau su ja susitvarkyti. O dar, kai pagalvoji apie kitus, visai nesureikšmini savųjų problemų.

Karantinas nėra paprastas, nes jis neša labai daug nežinios. Bet dar visai neseniai mūsų seneliai ir tėvai išgyveno žymiai sudėtingesnius istorinius įvykius.

Kadangi turite kurti namuose, ar nesiilgite scenos ir to jaudulio, kuris apima užlipus ant jos prieš didelę žiūrovų minią?

Tikrai ilgiuosi, todėl perkeliu savo sceną į virtualų pasaulį - "YouTube" kanalą. Man tai nauja erdvė, kuri truputį primena sceną.

Esate pasakojusi, kad kurti pradėjote 13-os ir pirmoji daina buvo apie direktorių. Ar direktorius girdėjo tą dainą?

Kaip tik išsitraukiau tą sąsiuvinį su ta daina apie direktorių (juokiasi - aut. past.). Žvelgdama į dainą iš dabartinės perspektyvos matau, kad ji buvo apskritai apie švietimo sistemos trūkumus.

Bet dainos melodijos net negaliu prisiminti. Ir nenorėčiau, nes daina buvo su necenzūriniais žodžiais ir tokia naiviai paaugliška.

Kaip ir didžioji dalis žmonių, direktorius nėra girdėjęs šios dainos, nesu jos grojusi viešai. Džiaugiuosi, kad kūryba pakito.

Kalbant apie jūsų, kaip atlikėjos, pradžios kelią, įdomu sužinoti, kaip atradote muzikos pasaulį? Žinau, kad turite LMTA kompozicijos studijų bakalauro diplomą. Ar galite priminti, ką dar studijavote? Taip pat sako, kad muziką reikia pajusti. O ar muzikos galima išmokti?

Muzikos pasaulio nereikėjo atrasti, jis savaime prigijo mano kasdienybėje ir nepaleido. Iki 16 metų visai neplanavau studijuoti muzikos, mane labiau traukė tikslieji mokslai ir politika. Bet nuo 14 ar 15 metų vis dainuodavau ir grodavau įvairiose grupėse, dažniausiai roko. Pradėjau dalyvauti autorinių dainų konkursuose ir man tai patiko.

Muzikos mokykla man buvo kaip antri namai. Todėl, dar nebaigusi mokyklos, įstojau į Juozo Tallat-Kelpšos konservatoriją ir šventai tikėjau, kad būsiu dirigente. Bet rezultatas kiek kitoks.

Esu baigusi klasikinės kompozicijos bakalauro studijas, elektroninės kompozicijos magistro studijas ir dabar pirmus metus studijuoju meno doktorantūroje. Noras atrasti vis ką nors naujo atvedė iki šio etapo, nors visiškai nesureikšminu, ar muzikas turi diplomą, ar neturi. Svarbu, koks jo tikslas.

Šiuo metu mano tikslams įgyvendinti doktorantūros studijos yra kelias į greitesnį rezultatą. Bet jei norėčiau tiesiog kurti dainas ir koncertuoti, turbūt nebestudijuočiau.

Kokiais muzikos instrumentais grojate? Koks mėgstamiausias?

Esu išbandžiusi nemažai instrumentų. Bet nėra to, kuriuo mokėčiau groti puikiai. Šiuo metu labai mėgstu "Autoharp" instrumentą, man labai patinka jo tembras. O geriausias kūrybos įrankis - pianinas.

Mokyklose niekas nemoko, kaip pasitikėti savo jėgomis. Tačiau esate sakiusi, kad išmokote tai daryti. Koks būtų jūsų patarimas?

Vis dar mokausi pasitikėti savo jėgomis. Kuo daugiau praktikuoju, dirbu prie muzikos, tuo labiau ja pasitikiu. Aistra ir mėgavimasis savo veikla yra geriausia, ką galiu patarti kitiems. O jei darote tai, ką mėgstate, dažniausiai tai ir duoda gerų rezultatų. Norėčiau, kad mokyklose muzikos pamokose daugiau dėmesio būtų skiriama kūrybai ir improvizacijai. Šios dvi disciplinos gali padėti atrasti naujų dalykų savyje. Tiesiog tikiu, kad net ir labai primityvus improvizavimas kartu suteikia pasitenkinimo jausmą.

Ką pasakytumėte jaunam žmogui, kuris nori tapti garsus, įžymus, pripažintas? Ar šie dalykai išties svarbūs?

Aš nesu labai įžymi ar labai pripažinta. Aš tiesiog dėkoju kasdien už galimybę daryti tai, ką noriu. Aš vis dar galiu rinktis, ką veikti ir ko - ne. Ne visada tai gali daryti labai garsūs žmonės. Todėl pirmiausia patarčiau pagalvoti, kodėl nori tapti įžymus.

Vienu metu norėjau, kad mano dainas girdėtų kuo dagiau žmonių, todėl nuėjau į televizijos projektą. Dabar labai noriu sukurti naują grojimo būdą, todėl mokausi.

O kaip vieną kartą pasakė Andrius Mamontovas, jei nori, kad tavo muzika būtų populiari, sukurk gerą dainą ir padaryk viską, kad ją išgirstų kuo daugiau žmonių.