Andrius Mamontovas aukštumų muzikos padangėje sieks be tėčio pagalbos

- Kas pastūmėjo muzikos link?

- Nuo vaikystės mano namuose muzika buvo prieinamas dalykas. Visada mėgau jos klausyti, su tėčiu važinėdavau po koncertus. Bet niekada nebuvo potraukio pačiam tuo užsiimti, paimti instrumentą į rankas ir groti. 2013 m. po tėčio turo nusprendžiau pabandyti groti būgnais, patiko, išėjo ir nuo to laiko groju. 

- Tėtis nebandė atkalbėti nuo tokios veiklos?

- Tėtis visada palaiko tiek mano, tiek mano sesės idėjas ir pomėgius. Kitados sesė buvo sugalvojusi domėtis astronomija, tai tėtis nupirko jai teleskopą. Aš kažkada buvau sumąstęs važinėti riedlente, tėtis nupirko riedlentę. Važinėjau, kol susižalojau koją. 

- O duoda kokių nors patarimų, kaip groti, ką groti ar pan.?

- Neklausiu. Norisi pačiam viską sužinoti, atrasti, patirti. 

- Ar Andriaus Mamontovo šleifas padeda, o gal trukdo?

- Kai kuriose situacijose padeda, kitose neturi įtakos. Koncertuojant gal dėl pavardės susirenka daugiau žmonių, gal žmonės kažko tikisi. Nežinau, ar čia gerai, ar blogai. 

- O su tėčiu nekoncertavai?

-  Dar ne, bet norėčiau. 

- Kaip įsivaizduoji, kokią vietą muzika užims tavo gyvenime ateityje?

- Manau, kad didelę. Šiuo metu stoju į žinomą Berlyno universitetą, su būgnais susijusią specialybę, žiūrėsime, kas iš to išeis. Nuo rudens ketinu išvykti. Jau nusiunčiau visus dokumentus ir tikiuosi, kad įstojau. Tikiu, kad ateityje muzika bus ta veikla, iš kurios galėsiu pragyventi.

Parengta pagal priedą „Laisvalaikis“