"Žydų charakterių paletė buvo turtinga"

"Čia yra garsaus caro laikų rašytojo Šalomaleikino personažai; batsiuvys, lošėjas. Čia relikvija holokausto tema: medžiai be šakų, be lapų, ir motina, raudanti dėl nužudyto kūdikio. O čia motina dainuoja žydų lopšinę, šalia lopšio - ožkelė", - rodo aibę savo skobtų skulptūrų iš liepos ir ąžuolo. Ne viena jų - humoristinė, kaip to "biedno" žydelio, visą savaitę valgiusio bulves, o šeštadieniui išsikepusio kugelio.

Žemaičių Mozė

Apie Jakovo darbus sukurti trys dokumentiniai filmai - lietuvių, Izraelio ir Pietų Afrikos režisierių bei kūrybinių grupių. Vienas jų pavadintas "Platelių Mozė", nes taip vadinasi meistro skulptūra Plateliuose.

Piešti pradėjęs penkerių metų, vėliau vaikas drožė švilpynes, o dabar jo darbų yra ne viename pasaulio muziejuje - Zimbabvėje, Austrijoje, Kanadoje, Pietų Afrikos Respublikoje, Vašingtono holokausto muziejuje JAV.

Užtikome žmogų prie rankraščio. Kai tarnavo tarybinėje kariuomenėje, jis sau davė įžadą, jog, jeigu liks gyvas, surinks istorinę medžiagą ir įamžins tragišką Plungės žydų istoriją. Jau parašė trečiąjį tomą, jo pirmoji knyga išleista ir Izraelyje hebrajų kalba.

Po Sibiro golgotų ir karo sugrįžęs į gimtąją Plungę J. Bunka surado ir aprašė holokausto vietas rajone, įrengė atminimo alėjas, medžio kūriniais paženklino kapavietes, įsteigė paramos ir labdaros fondą, žydų gelbėtojų alėją Kaušėnuose.

Žydų "sostinėje"

Oficialiais duomenimis, kunigaikščio Gedimino suvilioti žydų amatininkai ir pirkliai Plungėje pasirodė tik XVII amžiuje, nors yra žinių, jog Plungėje palaidotas 1 600 metais miręs Restas. Nuo XIV a. iki XVI a. II pusės Plungė buvo mažytė Gondingos valsčiaus gyvenvietė, kaip miestelis minima nuo 1567 m., o 1570-aisiais jau tapo Gondingos valsčiaus centru. Istorikė Jolanta Skurdauskienė rašė, jog Plungėje iš pradžių buvo 12 žydų ir 6 krikščionių šeimų sodybos. 1939 m. čia gyveno apie pustrečio tūkstančio žydų.

MEDINUKAI. Jau apsilpusios meistro rankos nebeskobia skulptūrų, tačiau plunksnos iš rankų jis dar nepaleidžia. Norėtų parašyti knygą apie Lietuvos savanorius.

Plungėje buvo net šeši maldos namai, du mūriniai, kiti mediniai, vadinami klauzais. Po karo vienuose jų buvo kepykla, lino sandėlys, kultūros rūmai, sporto salė. Nepriklausomybę atgavus bendruomenė pastatus pardavė ir jie buvo nugriauti. Miestelyje buvo ne viena žydų mokykla, kur mokiniai mokydavosi gimtąja kalba, gimnazija, Jašiva (rabinų seminarija). Manoma, šį pastatą žydams padovanojo kunigaikštis Mykolas Oginskis.

Plungėje veikė daug žydų sportinių organizacijų, ir visuomeninių, kurių tikslas buvo atkurti žydų valstybę Palestinoje, jei reikės, ir ginklu. Išsimokslinę jaunuoliai ten išvažiuodavo, o jų vietą užimdavo kiti imigrantai.

Veikė Plungės žydų bankas, 15 procentų jo klientų buvo lietuviai. Banko valdybą sudarė žydų inteligentija. Plungėje gyveno garsus rašytojas Morderchajus Plungianskis ir skulptorius Rozentalis.

Nuo 1918 iki 1932 m. miesto burmistras buvo Boruchas Dovydas Goldvaseris, apdovanotas Lietuvos nepriklausomybės medaliu, vėliau su šeima emigravęs į Pietų Afriką.

Buvo ir elgetų

"Mano dėdė Necheme Rilas buvo miesto savivaldybės narys, o paprastai žydai nedirbo valdiško darbo. Buvo trys gydytojai, du advokatai, du vaistininkai. Chaimas Zaksas turėjo elektros stotį ir malūną su lentpjūve. Turtingi žydai turėjo pakinktų ir batų dirbtuves, kuriose dirbo dešimt darbininkų, penki - limonado gamyklėlėje. Netoli kapinių yra vieta, vadinama Gamzine, čia gyveno arklių pirklys Chackelis Gamza, samdydavęs žmones, kad nujotų į Klaipėdą, o iš ten arklius laivu vežė į Olandiją", - pasakojo J. Bunka. Tą Gamzą su žmona išvežė į Sibirą, jau senus ir bejėgius, o tokia Gricienė, jauna ir stipri moteris, jiems visaip padėjo. Gamza žadėjo atsidėkodamas padovanosiąs jai didelę parduotuvę, tačiau pats mirė iš bado.

"Buvo ir neturtingų žydų, net elgetų. Batsiuvių, vandens nešėjų, vežikų, stiklių, mūrininkų. Turgaus dieną į miestą suvažiavę ūkininkai prekių gaudavo skolon, kiekvienas turėjo "savo žydą", - pasakojo J. Bunka.

Savo paskutiniojoje knygoje jis įamžino ir garsių savo tautiečių vardus. Plungę, savo tėvų Izabelės Peper-Horvič ir Isako Horvič gimtinę aplankė Ronaldas Harvudas (Ronaldas Horvičius), tarptautinio PEN klubo prezidentas, už scenarijų filmui "Pianistas" pelnęs Oskarą, už nuopelnus gavęs Anglijos karalienės suteiktą titulą.

Plungėje šaknų turėjo ir aktorius, režisierius, dailininkas Antonis Šeras, taip pat ir vienas garsiausių pasaulyje karikatūrų meistrų Džonatanas Šapiro. Plungėje, Žemaitijos žemėje, šaknis turi daug garsių litvakų: Nobelio premijos laureatų, aktorių, politikų, filosofų, teisininkų, net karvedžių. Tačiau itin šiltai autorius aprašė žurnalisto, rašytojo Leono Olšvango humaniškumą. Karo metais atsidūręs viename Vokietijos kaimų, rado šalia mirusios močiutės susirietusius du vaikus. Jų laukė tas pats likimas, tad vyras leisgyvius iš bado vaikus nunešė į kitą kaimą, atidavė į patikimas rankas. O juk pirmosiomis karo dienomis vokiečiai sušaudė jo tėvus drauge su kitais beveik dviem tūkstančiais žydų.

"Sunku patikėti, kiek išgyventa"

"Mano giminė Plungėje gyvena jau kelis šimtus metų. Tėvas buvo neturtingas darbininkas, mama - siuvėja, augome septyni vaikai. Gyvas aš tik vienas likau. Mano tėvas Leiba buvo Lietuvos savanoris, gavo medalį už kovą už nepriklausomą Lietuvą, jį vėliau ir į Sibirą vežėsi. Tėvas buvo raštingas, žmonėms raštus į teismą, kitas įstaigas rašydavo, iš žydų pinigų neėmė", - sakė pokalbininkas.

Prisiminė savo senelį Mendelį, kuris buvo ekstrasensas, gydė rankomis ir užkalbėtu vandeniu žmones nuo rožės. Žemaičiai juokaudavo, kad yra trys pagrindinės "smerties" priežastys: "ciongas", rožė ir išgąstis.

SENELIAI. Jakovo Bunkos seneliai Golda ir Mendelis. Meksikoje gyvenanti Jakovo giminaitė ne tik išleido jo knygą, bet ir atidavė išsaugotas šeimos nuotraukas. 

Anot pokalbininko, žydų charakterių paletė marga. Vieną vežiką, pokštininką, vaidindavusi spektakliuose, samdydavo per naktį pabūti prie mirusio žmogaus, nes pagal žydų papročius negalima palikti jo vieno. Sykį jis palindo po užtiesalu, ir, kai rytą atėjo žmonės, pradėjo judėti. Kitas mažiukas žmogelis, susuktomis kojomis, vis sušukdavo: "Ėjo!", ir toliau eidavo, laikrodžio neturėjo, bet visada tiksliai žinojo, kiek yra valandų. Chają erzino vaikai, norėdami išgirsti keiksmų laviną, ir ji pratrūkdavo: " Kad tavo žarnomis gatves matuotų!", "Kad tavo tėvų tėvus velniai apsėstų!", "Kad tu kaulu paspringtum!".

"Nuo 1924 iki 1939 metų gyvenome Klaipėdoje, Aukštojoje gatvėje. Vokietė kaimynė, kurios sūnus tarnavo naciams, mus įspėjo, kad pradės Lietuvos kariuomenės savanorius gaudyti, ir mano tėvas pėsčias traukinio bėgiais nuėjo iki Kretingos, o paskui jį atvažiavome ir mes, grįžome į Plungę, - pasakoja gyvas Hitlerio apsilankymo Klaipėdoje liudininkas. Fiurerio, kalbėjusio iš Dramos teatro balkono, rėkavimą stiprino garsintuvai, kad galingesnis atrodytų.

- O kai iš Plungės bėgome į Rusiją, patekome į traukinį, kuriuo žmones vežė į Sibirą. Paaiškėjo, kad ir mūsų šeima buvo sąraše. Novosibirske su tėvu saugojome darbinius arklius. Po kelerių metų tėvas gavo šaukimą į 16-ąją Lietuviškąją diviziją, aš panorau eiti kartu, tik mane paskyrė į kulkosvaidžių batalioną. Tėvas ir brolis žuvo. Aš buvau du kartus sužeistas - lengvai ir sunkiai", - pasakojo žmogus, savo akimis regėjęs, kaip bėgančias nuo vokiečių žydų vilkstines pliekė iš lėktuvų, verkiančias motinas, apsikabinusias negyvus vaikelius.

Jakovas nužygiavo iki Berlyno. Atėjus į vieną vokiečių kaimą nesimatė nei gyvos dvasios. Užėję į trobą rado dar garuojančios sriubos lėkštę. Rado užrakintą bažnyčią - mirtina tyla. Išlaužę duris pamatė ten pasislėpusius viso kaimo žmones, kurie pradėjo šaukti iš baimės, raudoti, galvojo, kad rusai išprievartaus moteris, išžudys vyrus.

"Mes nežudome visų vokiečių", - nuramino atėjūnai, ir Jakovas, vadovavęs būriui, neleido paimti iš vokiečių dovanų, nors rusų kariai dažnai nesigėdydavo apiplėšti gyventojus.

Ketverius metus kariavęs, penktus dar užsibuvo Vokietijoje, ten saugojo švyturius, užlipęs į juos, stebeilijosi į Švedijos pusę. Vėliau buvo įsakyta grįžti į savo šalį, dirbo Plungės komunaliniame ūkyje. Čia jo laukė vaikystės draugė lietuvaitė, su kuria sugyveno tris sūnus, šie padovanojo šešis vaikus ir šešis vaikaičius, ir tebėra laimingi 63-ius metus.