Žvakė, tikėjimu uždegta Viešpačiui

Įvažiuojant į Palangą iš tolo akį traukia auksu švytintis Iverijos Dievo Motinos Ikonos cerkvės kupolas, tačiau retas kurorto gyventojas ar svečias, nepriklausantis rusų stačiatikių bendruomenei, užsuka į šią šventovę. O vertėtų, nes ši cerkvė - nuostabus tikėjimo ir meno kūrinys.

Šiais metais tą pačią dieną katalikų ir stačiatikių švenčiamos Velykos - puiki proga pasigrožėti cerkvės skliautus puošiančiomis įstabiomis freskomis, kurias nutapė 15 talentingiausių Rusijos meistrų, įspūdingu Graikijos medžio meistrų drožinėtu ikonostasu, tikėjimo istoriją bei stebuklus primenančiomis ikonomis. Tik per Velykas visi norintieji pašlovinti Kristaus Prisikėlimą gali paskambinti cerkvės varpais, kurie sveria nuo 7 iki 700 kg.

Mes Palangos cerkvėje apsilankėme prieš šv. Velykas. Ekskursiją į kurorto šventovę surengė klaipėdietis verslininkas, Palangos stačiatikių bendruomenės narys Aleksandras Popovas. Žinomas uostamiesčio filantropas cerkvėje žino kiekvieną smulkmeną, nes pats prisidėjo prie jos planavimo ir vertybių įsigijimo.

Laivas ir žvakė

Prieš aštuonerius metus Palangoje pašventinta Iverijos Dievo Motinos Ikonos cerkvė - pirmieji rusų stačiatikių maldos namai, kurie, Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, yra pastatyti nuo pamatų. Iki tol apie 40 šalyje veikiančių cerkvių buvo tik restauruojamos ir remontuojamos.

Įspūdingi sienų piešiniai, iš medžio raižytas ikonostasas ir daugybė ikonų - nuostabus tikėjimo ir meno kūrinys.

Palangos cerkvės architektas (taip pat ir naujosios Klaipėdos cerkvės projekto autorius.) - Dmitrijus Borunovas iš Penzos. Dar studijuodamas institute jis nusprendė suprojektuoti ir restauruoti 100 cerkvių. Šiuo metu jis jau netoli užsibrėžto tikslo. Palangos cerkvei, statomai katalikiškame krašte, D. Borunovas pasiūlė netradicinį, katalikų bažnyčioms artimą siluetą.

Daugelį metų tolimojo plaukiojimo laivų kapitonu dirbęs A. Popovas pastebi, jog cerkvės siluetas panašus į laivo priešakį, o varpinė su kupolu primena žvakę. "Beje, cerkvės kupolas nėra auksinis, tai nerūdijantis plienas, padengtas žalvariu, sudaro aukso efektą", - paneigia gandus ekskursijos vadovas. Šventovė nudažyta žydra spalva, kuri laikoma Dievo Motinos spalva.

Pagrindinis stačiatikių cerkvės architektūrinis reikalavimas - orientacija iš rytų į vakarus. Rytinėje cerkvės dalyje būna altorius, vakarinėje - įėjimas. Įdomu, jog įėjimas į Palangos cerkvę yra iš pietų pusės, tačiau pro jį patenkama tik į prieškambarį. Durys į pačią cerkvę - iš vakarų pusės.

MAITINANČIOSIOS Dievo Motinos malonės prašo kūdikio besilaukiančios moterys.

Meistrai iš Palecho

Tik įžengus į cerkvę žadą atima įspūdingos freskos. Bendras jų plotas nuo grindų ligi kupolo - 1 tūkst. 100 kv. m. Anot A. Popovo, tai pats didžiausias sieninės tapybos šedevras nutapytas Lietuvoje per pastaruosius 20 metų.

Šias freskas, pasakojančias Mergelės Marijos ir jos sūnaus Jėzaus gyvenimo istoriją, daugiau kaip metus laiko tapė 15 žinomų Rusijos dailininkų iš Palecho miesto, garsėjančio unikalia tapybos ant juodo lakuoto medžio tradicija. Dar iki revoliucijos Palechas buvo žinomas kaip ikonų meistrų miestas. Po revoliucijos dailininkai buvo priversti tapyti dekoratyvias dėžutes, seges ir kt., dabar čia vėl atgimė ikonų tapybos mokykla. Į Palangą atvykusiai meistrų komandai vadovavo menininkas Anatolijus Beliajevas iš Samaros.

Anot A. Popovo, cerkvės sienos ilgą laiką buvo baltos, nes daugelis menininkų nesiryžo tokiam sudėtingam darbui - ištapyti cerkvės skliautus, kurie padalinti į daugybę arkų. Visi sienų piešiniai, pradedant bibliniais siužetais baigiant ornamentais, - meistrų fantazijos ir rankų darbas, trafaretai nebuvo naudojami.

Monumentalioji rusų cerkvių freskų tapyba susiformavo dar Bizantijoje. Jos tradicijų paisoma iki šiol. Tik įprastai dominuoja sodrios spalvos, pamėgtas raudonos ir juodos spalvų derinys. Palangos cerkvėje pasirinktos švelnios, pastelinės spalvos, kurioms puošnumo suteikia auksinė spalva. Ja paryškintos šventųjų aureolės, rūbų detalės, išrašytos raidės. Tiesa, gavėnios periodu cerkvėje dominuoja ne auksas ir prabanga, o juoda gedulo spalva.

VERBŲ SEKMADIENIO scena vaizduoja, kaip žmonės garbino į Jeruzalę ant asiliuko atjojusį Jėzų, klodami jam kelią palmių lapais.

Dangus - tik vyrams

A. Popovas paaiškino, jog šventųjų gyvenimus cerkvėse reikia "skaityti" dviem būdais: nuo ikonostaso ir nuo kupolo. Kupolas simbolizuoja dangaus sferą, todėl jame ir vaizduojamas pats svarbiausias siužetas - Kristaus Visagalio atvaizdas. Žemiau - arkangelų figūros. Po jomis - keturių evangelistų - Mato, Morkaus, Jono, Luko, paskleidusių Dievo žodį į keturias pasaulio šalis, - atvaizdai. Skliautų erdvėse pavaizduotos Jėzaus gyvenimo scenos.

"Tarp piešinių yra vienas siužetas, kurio nežino katalikai. Tai apsikabinę Dievo Motinos Marijos tėvai Joakimas ir Ana. Katalikai tiki, jog Mergelė Marija gimė be gimtosios nuodėmės, t. y. be kūniškos meilės. Stačiatikiai mano, jog Marijos tėvai mylėjo vienas kitą", - atkreipia dėmesį A. Popovas.

PAGRINDINĖ Palangos cerkvės ikona - Iverijos Dievo Motina.

Tarp Jėzaus ir Mergelės Marijos gyvenimo scenų įkomponuoti ir 36 šventųjų portretai, vadinamieji "medalionai". Dauguma tikinčiųjų pamaldų metu gali stovėti ir melstis po savo dangiškuoju globėju. Kiekvienas šventasis turi savo istoriją ir yra atsakingas už vieną ar kitą dalyką.

Cerkvės ikonostasas (altorius) - tai pertvara, kuri simbolizuoja vartus į dangiškąją karalystę. Už ikonostaso yra pagrindinis cerkvės altorius, kuriame laikomos šventųjų relikvijos. Pamaldų metu ikonostaso vartai būna šiek tiek praverti. Įdomu, jog peržengti juos leidžiama tik vyrams. Be to, moterims galioja draudimas užeiti į cerkvę be galvos apdangalo.

Palangos cerkvėje ikonostasas - itin įspūdingas. Tai 11 metrų ilgio bizantiško stiliaus altorius, kurį iš liepos medžio išdrožinėjo Graikijos meistrai. "Ikonostaso drožinėjimas Graikijoje kainavo pigiau nei Lietuvoje ar Rusijoje", - pastebi A. Popovas.

Drožiniuose dominuoja rojaus paukščio povo, vaisingumą simbolizuojančių vynuogių motyvai. Dažnas ir dvigalvio erelio vaizdinys, simolizuojantis cerkvės ir carystės vienybę.

Šiapus ikonostaso esanti centrinė cerkvės erdvė - žemės atitikmuo - skirta tikintiesiems. Rusų stačiatikiai tradiciškai meldžiasi stovėdami. Krėslai sustatyti cerkvės pakraščiuose skirti tik garbaus amžiaus, silpnos sveikatos tikintiesiems.

PRIE NUKRYŽIUOTOJO ikonos rusų stačiatikiai meldžiasi už mirusiuosius. Gedulingas juodas audeklas prie ikonos primena apie gavėnią.

Ant galinės (vakarinės) cerkvės sienos paprastai piešiami baisūs Paskutiniojo teismo vaizdai, tačiau Palangos cerkvėje Paskutiniojo teismo sceną atspindi tik du angelai, surišantys piktąją dvasią. Ši erdvė skirta Dievo Motinos gyvenimo momentams atspindėti.

Ikonų stebuklai

Ikonų (šventųjų paveikslų), tapytų Klaipėdos, Vilniaus, Jaroslavlio, Maskvos sakralinės tapybos meistrų, cerkvėje - daugiau kaip 100. Dauguma jų skirtos Dievo Motinai. A. Popovas išsamiau papasakoja apie keletą iš jų.

Gana reta ikona, kurioje pavaizduota Ana, laikanti ant rankų mergaitę Mariją. Aplink šios ikonos originalą, kuris yra vienuolyne Graikijoj, prikabinta daugybė vaikučių nuotraukų. Tai tikinčiųjų liudijimai, jog ši ikona - stebuklinga. Poros, kurioms sunku susilaukti vaikų, kreipiasi į vienuolį ir jis meldžiasi prie šios ikonos, o sutuoktiniai keturiasdešimt dienų pasninkauja ir laukia stebuklo.

Ikona "Maitinančioji" vaizduoja Mariją, krūtimi maitinančią kūdikį Jėzų. Prie jos meldžiasi besilaukiančios moterys. Šios ikonos originalas yra vienuolyne Serbijoje, tačiau jos kopija Palangoje ypatinga tuo, jog šalia jos yra dvi relikvijos. Juodas medžio gabalėlis - tai dalelė stebuklingo vynuogyno, kuris auga vienuolyne tiesiog iš uolos. Poros, suvalgiuosios uogų iš to vynuogyno, susilaukia vaikų. Sakoma, jog stebuklingos vynuogės padėjusios susilaukti palikuonių net Didžiosios Britanijos princui Čarlzui ir Dianai. Kita relikvija - balta drobulės skiautelė - tai juostos, kurią ryšėjo Dievo Motina, besilaukdama Jėzaus, dalelė.

JĖZAUS drobulės ikona.

Pagrindinė ikona, kuriai ir pašvęsta Palangos stačiatikių cerkvė, yra Iverijos Dievo Motinos atvaizdas. Šios ikonos istorija siekia IX a., kai Bizantiją valdė imperatorius Teofilis, liepęs naikinti ikonas. Kartą valdovo karys, įsiveržęs į vienos gerbiamos ponios namus, sudavė kardu per ikoną ir iš jos pasruvo tikras kraujas. Moteris ėmė melsti ikonos išgelbėjimo ir jai buvo apreikšta paleisti šią ikoną jūros bangomis, o ji pati buvo nukankinta už ikonų garbinimą. Jos sūnus pakliuvo į Afono kalną, kur tapo vienuoliu. Vienuoliai meldėsi prašydami malonės atgauti stebuklingąją ikoną ir kartą pamatė apreiškimą: jūroje pasirodė didžiulis ugninis stulpas. Vienas iš senolių, atsiskyrėlis Gabrielius, praėjo jūra kaip lyguma ir paėmė ikoną. Toje vietoje ikonos garbei buvo pastatyta bažnyčia. Palangos stačiatikių cerkvei Iverijos Dievo Motinos Ikonos vardas pasirinktas dėl to, jog kurortas taip pat yra prie jūros.

Istorija

XX a. pradžioje grafas Tiškevičius viename iš Vytauto gatvės namų įrengė pirmuosius stačiatikių maldos namus. Po atgimimo Palangos stačiatikių bendruomenė ėmė burtis rusų mokyklos kabinete, kurį dailės mokytoja ištapė kaip tikrą cerkvę. 1995 m. stačiatikių parapija Palangoje oficialiai užregistruota. 1999 m. miesto merija nemokamai paskyrė 2263 m'b2 ploto cerkvei statyti. 2000 m. pradėtos statybos, o 2002 m. birželio 16 d. Palangos Iverijos Dievo Motinos Ikonos cerkvė pašventinta. Parapijai priklauso apie 100 tikinčiųjų.

Jurga PETRONYTĖ