"Žilvinas ir Eglė" - tai, ko reikia šiuolaikinei publikai.

Užvakar "Vakarų eksprese" jau buvo rašyta, kad šeštadienį V operos ir simfoninės muzikos festivalį "Muzikinis rugpjūtis pajūryje" užbaigusi Klaipėdos muzikinio teatro nacionalinė premjera - A. Žigaitytės opera "Žilvinas ir Eglė" pagal V. Mykolaičio-Putino poemą, sulaukė išskirtinio publikos bei kritikų dėmesio ir simpatijų.
Spektaklio sėkmę, greičiausiai nulėmė tai, jog jame buvo visi pagrindiniai dalykai, kurių reikalauja dabartinė publika - aktuali tema, šiuolaikiška režisūrinė traktuotė, spektaklio vizualumas, profesionalus ir originalus muzikinis, vokalinis, choreografinis atlikimas.
V. Mykolaičio-Putino poemoje "Žilvinas ir Eglė" nėra pasakiškų, mitologinių motyvų, svarbiausia čia - sudėtingi herojų jausmai. "Opera, teigia, kad tik jausmai palaiko žmogiškumą. Eglę pamilęs žaltys tapo žmogumi... Šių dienų pasaulį valdo intelektas ir pinigai, jausmai jame primiršti, supaprastinti, nuvertinti. Ar mes netapsime žeme šliaužiojančiais žalčiais?", - susirūpinusi klausia operos kompozitorė Audronė Žigaitytė, sukūrusi spektakliui ypatingai emocionalią muziką, kuri, žiūrovų širdis palietė Klaipėdos muzikinio teatro orkestro ir solistų: V. Tetensko (birbynė), V. Bružo (trimitas), D. Martusevičienės (arfa), P. Dovydaičio (timpanai), V. Laumenio (vibrafonas) dėka.
Operos režisierius R. Kaubrys, ieškodamas sceninės formos sudėtingam filosofiniam, egzitencialistiniam poetiniam tekstui ir muzikai į spektaklį įtraukė visą Klaipėdos muzikinio teatro kolektyvą, vokalines solo partijas patikėdamas ne tik saviems solistams D. Kužmarskytei ir M. Gyliui, bet ir svečiams iš Vilniaus, LNOBT solistams V. Juozapaičiui ir L. Račkauskaitei. Pirmosios premjeros metu dainavo D. Kužmarskytė ir V. Juozapaitis.

Geri solistai

Skirtingai nei pasakoje, spektaklyje, kaip ir V. Mykolaičio-Putino poemoje, dominuoja žalčio Žilvino linija. Į jį sutelktas jausmų koncentratas nuo meilės ilgesio, vienatvės nevilties iki subrandinto jausmo apoteozės, būties pilnatvės ir galiausiai žūties. V. Juozapaitis, pasak kompozitorės A. Žigaitytės, idealiai tinka Žilvino vaidmeniui. Atlikdamas savo partiją solistas pademonstravo išskirtinį vokalinį bei artistinį jautrumą ir imlumą teksto ir muzikos niuansams. Eglės vaidmens kūrėja D. Kužmarskytė šioje operoje Klaipėdos muzikinio teatro solistė atsiskleidė kaip subrendusi pačioms rimčiausioms ir sudėtingiausioms vokalinėms partijoms. Vidinis Eglės konfliktas tarp "būties pilnybės" šalia Žilvino ir žemės, namų ilgesio bei rauda išraudotas Žilvino praradimo skausmas - įsimintiniausi D. Kužmarskytės vokalinės partijos momentai, ilgam įsirėšiantys į atmintį.

Veiksmo šaltinis - šokis

Rašydama operą "Žilvinas ir Eglė" kompozitorė skyrė didelį dėmesį choro ir šokio partijoms. Skirtingai nei daugelyje kitų operų, šįkart choras patrauklus ne tik kaip daugiabalsis, bet ir kaip judantis organizmas, kuriam patikėtos pagrindinės masinės spektaklio scenos. Ypač daug dinamikos, tempo ir papildomo svorio operai suteikė gausios modernaus šokio scenos. "Šokis operoje - ne "tuščių" vietų, pauzių dangstymas - tai vienas iš kūrinio interpretavimo kelių", - sako choreografė B. Banevičiūtė. Šokėjai, dubliuojantys Žilviną ir Eglę (A. Liškevičius ir I. Briazkalovaitė) judesiu atspindi vidines pagrindinių herojų būsenas, kurias dar labiau išryškina kordabaletas. Bene jautriausias operos momentas, sujaudinantis iki širdies gelmių, - paskutinioji scena, kurioje tragiškai išsiskyrusių mylimųjų Eglės ir Žilvino antrininkai, jų sielos visgi pasilieka drauge.

Fantastiškas scenovaizdis ir kostiumai

Įspūdingas operoje dailininkės S. Kanaverskytės darbas. Iš pažiūros minimalistinėmis priemonėmis dailininkė sukūrė fantastišką scenovaizdį ir scenos dalyvių kostiumus. Pagrindinis "Žilvino ir Eglės" scenovaizdžio akcentas - metalinė konstrukcija, susidedanti iš trejų judančių laiptų scenoje ir slankiojančios dviejų dalių, simbolizuojančių povandeninį ir žemės pasaulius, galinės uždangos. Beje, svarbus scenografijos akcentas, suteikiantis spektakliui dinamikos - tekančio vandens videoinstaliacija plyšyje tarp prasiskiriančių uždangos dalių. Gana populiari scenos detalė - laiptai, šioje operoje įgauna naujų prasmių. Savo piešiniu jie primena žalčio odą, simbolizuoja jūros bangą, meilės guolį... Be to, skirtingos laiptų kompozicijos labai padėjo režisieriui komponuoti solistų, šokėjų ir choro mizanscenas. Įspūdingai atrodė nuo scenos lubų du kartus operos metu nusileidusi didžiulė tiulio skraistė, apgobusi Žilviną ir Eglę. Taip dailininkė pabrėžė svarbiausias operos scenas - Žilvino ir Eglės fizines ir dvasines jungtuves (pirmąsyk skraistė nusileido ant vokalistų, o finale ant šokėjų poros). Tačiau geltono tiulio pakabinimas bokšteliais ant štangų, vaizduojantis gintarinę Žilvino pilį atrodė literatūriškai ir gana trafaretiškai.
Opera "Žilvinas ir Eglė" patraukli akiai savo spalvingumu. Tamsiu violetu išmuštoje scenoje ypač gražiai žiūrėjosi šviesiai žalsvi bei blizgančio audinio povandeninio pasaulio veikėjų kostiumai. Rinkdamasi spalvas dailininkė atkreipė dėmesį į jų simboliką. Balti kostiumai simbolizuoja Eglės tyrumą, nekaltybę, tačiau raudoni rankogaliai įspėja apie būsimą dramą. Tuo tarpu Žilvino mirties scena jau pulsuoja kraujo raudoniu. Tikriausiai nesuklysiu, teigdama, kad bent pusę operos salėje sėdėjusių moterų negalėjo nuleisti akių nuo Eglės suknelės. Pagrindinę heroję puošė rankomis nertas šviesus drabužis.