Paprastai žemės meno kūriniai būna masyvūs, matomi tik iš paukščio skrydžio, eksponuojami atvirose erdvėse, nutolusiose nuo civilizacijos. Į Lietuvą ši meno šaka atkeliavo neseniai, atgavus nepriklausomybę, o Klaipėdoje tokia kūrybos forma domėtis pradėta 1992 metais.
Pirmąją žemės meno akciją Klaipėdos pajūryje 1992 metais organizavo Žemaitijos dailininkų sąjungos pirmininkas Virgilijus Bizauskas. Šis projektas buvo pavadintas "Smėlio žaidimais", menininkai iš smėlio kūrė įvairias instaliacijas bei skulptūras. Šitaip kūrėjai žaidžia iki šiol, paskutinė "Smėlio žaidimų" akcija vyko praeitų metų vasarą.
"Smėlis nėra pastovi medžiaga, todėl užfiksuoti atliktus darbus galima tik nuotraukose, - sakė V. Bizauskas. - Šiuo metu žemės meno kūryba Klaipėdoje gana apmirusi, tačiau atrodo, kad artimiausiu metu viskas turėtų pajudėti į priekį. Planų šiuo klausimu turi ir Lietuvos architektų sąjunga, atsiranda naujų žemės meno idėjų ir asmenų, norinčių užsiimti šia veikla. Jau seniai svarstau, ką būtų galima sukurti mūsų mieste, jo erdvės palankios kūrybai - turime daug vandens, vėjo, smėlio, kartais ir saulės, tinkamai išnaudojus visas šias stichijas galima išgauti puikių dinamiškų kinetinių kūrinių. Nauji miesto rajonai neišraiškingi, neįdomūs, tačiau ten būtų galima integruoti žemės meno kūrinius, sukurti naują, gražesnę aplinką."
Ryškesnių žemės meno kūrinių, anot V. Bizausko, šiuo metu Klaipėdoje nerasite: "Tokie landšafto formavimai yra architektūriniai ir meniniai sprendimai, kuriems reikia iš anksto pasiruošti bei turėti tam tikrus leidimus, sąmatas, projektus. Žemės meno plitimui Klaipėdoje kelią užkerta nusistovėjęs, stereotipiškas valdžios požiūris, o nuolat susiduriant su šia situacija norisi nuleisti rankas."
V. Bizausko organizuoti "Smėlio žaidimai" nebuvo vienintelė žemės meno akcija, vykusi mūsų krašte. Praeitą pavasarį Nidoje menininkai ne tik iš Lietuvos, bet ir iš Lenkijos, Latvijos, Kanados ir Ispanijos dalyvavo Tarptautiniame žemės meno festivalyje "Neringai 50".
Floristiniai meno kūriniai gimė iš natūralių gamtinių medžiagų, nekenkiant gamtai ir jos nekeičiant.
Grūdai, duona ir medis
Dailininkas, skulptorius Romas Klimavičius, sukūręs didžiulio formato paveikslus iš grūdų bei duonos, teigia nežinąs Lietuvoje nė vieno menininko, kuris dirbtų tik šioje srityje. "Atsimenu, dailininkė Kazimiera Zimblytė kaime, savo sodyboje, ant ilgų pagalių pririšdavo juostas, blizgučius, o jos kaimynai manė, jog menininkei susisuko galva." Anot dailininko, į šią meno šaką Lietuvoje nežiūrima rimtai, nors, pavyzdžiui, Klaipėdoje tokiai kūrybos sričiai gamtinės sąlygos labai palankios.
"Viena lenkų kūrėja bandė suformuoti dirbtinį kalną ir apsodinti jį žole. Buvo atvežti keli sukvežimiai žemės, supilta nemaža kalva ir išbarstytos sėklos, tačiau jas išlesė paukščiai ir žolė nesudygo", - pasakojo R. Klimavičius.
Idėja kurti paveikslus iš grūdų dailininkui kilo po artimo žmogaus netekties: "Per tėvo laidotuves kunigas priminė, jog užkasus vieną grūdą išauga visa varpa. Taigi, nusipirkau maišą grūdų ir pradėjau improvizuoti. Didžiausias sukurtas darbas šiuo metu puošia I. Simonaitytės biblioteką. Kitą kūrinį, kuriame panaudota duona, vadinu "Pakutine vakariene", o keisčiausias užsakymas, gautas iš privataus kliento, buvo paveikslas iš valerijonų tablečių. Stengiuosi, kad visuose mano darbuose išliktų paslaptis, žiūrovas pats galėtų interpretuoti, ką mato bei jaučia."
Beveik aštuonerius metus praleidęs kaime, R. Klimavičius kuria ir iš kitų gamtinių medžiagų. "Jau daug metų drožiu skulptūras iš medžio, teko dirbti su įspūdingo dydžio - dvylikos metrų ilgio ir vieno metro storio - ąžuolu. Medis yra ypatinga, gyva medžiaga, net praėjus nemažai laiko po darbo su juo keičia savo formą, išvaizdą, kvapą, todėl man sukelia nemažai sentimentų", - sakė skulptorius.
Nėra blogo oro - yra prasta technika
"Esu kilęs iš kaimo, todėl man žemė artima. Nors šiuo metu gyvenu mieste, stengiuosi skirti laiko gamtai fotografuoti, - sakė fotografas Vytas Karaciejus. - Tam reikia nusiteikti, atsikelti dar nepatekėjus saulei, anksti ryte, kadangi tada gamta gražiausia, jos budimas labai įspūdingas. Dažniausiai ryte fotografuoju pajūrį, miestą, kai turiu laiko - Neringos kraštovaizdį, Kuršių marių krantus, smėlynus. Mėgstu ilgus pasivaikščiojimus gamtoje, tada gali pajausti jos grožį, ramybę, kvapą, tada gali lengviau surasti motyvą nuotraukai..."
Anot fotografo, gamtai įamžinti reikia skirti nemažai jėgų: iš anksto pasiruošti technines priemones, prisiderinti prie oro, metų laiko, suplanuoti kelionę ir pan. "Gamtos valdyti negali - turi prie jos prisitaikyti, ją pajausti. Ir fotografijos blogu oru išeina įdomesnės, tiksliau, blogo oro nėra, yra tik prasta technika", - juokavo V. Karaciejus.
Kone žymiausias su žemės menu susijęs šio menininko fotografijų ciklas "Smėlio legenda" pasirodė 1994 metais. Fotografas iš arti įamžino gamtos kuriamus pokyčius smėlyje. "Gamtoje niekas neužtrunka ilgai, o fotografuojant smėlį viskas keičiasi labai greitai - arba spėji užfiksuoti įdomesnį vaizdą, arba ne. Gaila, tačiau darant nuotrauką tiesiog neįmanoma išgauti tokios spalvos, kuri yra gamtoje, tos pačios nuotaikos. Žiūrovui paliekama teisė pačiam nuspręsti, į ką panašūs vėjo suformuoti smėlio dariniai." Fotografas prisipažino, jog dažnai pagalvoja apie sugrįžimą prie šios temos, tačiau dėl susiklosčiusios rutinos neranda tam laiko.
V. Karaciejus nuotraukose įamžino ir 2011 metais vykusią žemės meno akciją "Smėlio žaidimai". "Tai labai smagus ir geras žaidimas, kuris man tikrai patiko, ši akcija buvo šventė menininkams. Nors jų sukurti kūriniai laikini, pavyko juos įamžinti nuotraukose. Kita vertus, jose su smėliu žaidusių menininkų darbai perteikiami taip, kaip atrodo man, fotografui. Niekada nepavyks atskleisti kito žmogaus kūrinio būtent taip, kaip jis atrodo jam pačiam."
Apie medžius ir ledą kitaip
Mirusiems medžiams ir žiemos šalčio sukurtoms ledo skulptūroms ypatingą dėmesį skiriantis fotografas Algimantas Kalvaitis visada turi ką pasakyti: "Norint paveiksluoti gamtą, reikia ją pajausti, joje pabūti ir pagyventi. Mieste visą gyvenimą praleidę fotografai, "asfalto vaikai", ir gamtoje ieškos civilizacijos; sunkiausia nuo to atitrūkti.
Aš gamtą atradau netyčia. Pirmąjį nespalvotų gamtos fotografijų ciklą "Medžiai. Gyvenimas po mirties" pagautas įkvėpimo sukūriau per vieną valandą. Pačios geriausios nuotraukos - kai žaidi, pasiduodi, išsijungi. Kūrybos procese dalyvauja daug elementų: pati gamta, apšvietimas, nuotaika. Niekada nežinosi, kokia nuotrauka išeis; kai viską suplanuoji, būtinai išeina priešingai."
"Iš pirmo žvilgsnio tai paprastas, intriguojantis pavadinimas. Bet pabandykite įsijausti į naujas formas, įgytas nuvirtus, praradus šakas ir kamieną, pastoviai pūvant ir veikiamam stichijų, kai žemė jau nelaiko šaknų", - rašoma parodos "Medžiai. Gyvenimas po mirties" anonse. Anot fotografo, šie žodžiai geriausiai atspindi minėto ciklo prasmę.
Paklaustas, kaip gimė mintis fotografuoti ledą, A. Kalvaitis pasakoja: "Ankstyvą pavasario vakarą vaikštinėjome su draugu pajūriu. Vakaras buvo apsiniaukęs ir šaltas, niūrus. Tačiau kai sušalę ruošėmės važiuoti namo, staiga iš už debesų pasirodė saulė ir visa pakrantė tapo gyva bei spalvota. Pamiršę šaltį, griebėmės darbo. Ledas tiesiog spindėjo. Deja, tokiu gamtos grožiu džiaugėmės vos dešimt minučių - saulė pasislėpė. Rodau draugui nufotografuotus tirpstančio ledo gabaliukus saulėlydžio fone. Sakau: "Mirštantis pasaulis." "Ne, gimstantis pasaulis!" - atšauna optimistas. Ir iš tikrųjų: tik suskilęs ir pradedąs tirpti ledo luitas parodo sudedamųjų dalių įvairovę. Išsilaisvinus nuo masės atgimsta individualumas."
Rašyti komentarą