Žeimelyje baigta restauruoti Mažoji karčema

Pakruojo rajono Žeimelio centrinėje aikštėje išsiskiria Didžiosios ir Mažosios karčemų kompleksas. XVII a. pr. Žeimelyje buvo muitinė, per miestelį ėjo kelias į Bauskę, Rygą. Tai buvo paskutinis sustojimo punktas pakeliui į Rygą. XVIII a. viduryje Žeimelyje gyveno apie pusę tūkstančio gyventojų. Prekybinės reikšmės miestelis nustojo po trečiojo Lietuvos-Lenkijos padalijimo (1795 m.), tačiau pravažiuojančių žmonių nesumažėjo. Tik XX a., kartu su kitų artimų miestų augimu, Žeimelis palaipsniui neteko turėtos reikšmės.

Mažoji karčema - vienas seniausių išlikusių pastatų aikštės šiaurės rytų kampe. Šis namas, kaip rodo XVIII a. miestelio inventorius, vėliau XVIII pab. ar XIX a. pr. buvo sujungtas su greta esančiu namu, šiaudinis stogas perdengtas čerpėmis. Mažojoje karčemoje pradžioje buvo alinė. Kelis kartus keitėsi šios karčemos pavadinimas: XIX a. ji vadinama "Bažnyčios karčema" (1828 m. pastatyta bažnyčia, ir ši karčema buvo arčiausiai bažnyčios.), XIX a. pab. - XX a. pr. vadinama "Arbatine - viešbučiu", arba "Liaudies arbatine", XIX a.pr. - vid. "Mažąja karčema". Ant pastato sienų dar 1974 m. matėsi gotiško šrifto latviško užrašo liekanos "Arbatinė-Viešbutis". Ankstesniais laikais svečiai čia nelikdavo nakvoti. Vėliau, apie XIX a. pab., spėjama, kad svečiai apsistodavo viešbutyje nakvynei.

Tarp spėjamo karčemų komplekso sujungimo buvo įvažiavimas iš aikštės pusės į kiemą. Svečių arkliai buvo laikomi pririšti prie barjerų aptvertame kieme, o juos prižiūrėdavo kiemsargis, kuris gyveno kiemo kairiajame kampe, mažame namelyje. Kieme buvo šulinys. Pastato rytinėje dalyje gyveno žydų tautybės žmonės. XIX a. pr. čia buvo krautuvėlė, pokario metais - ūkinių prekių parduotuvė, bendrabutis, butai.

Po Antrojo pasaulinio karo Mažosios karčemos svetainėje buvo kolūkio stalių dirbtuvės, vėliau patalpos priklausė profesinei technikos mokyklai. Įvažiavimo arkos užmūrytos po 1945 m. Žiemgalos muziejus įkurtas 1958 m. vietos mokinių ir kraštotyrininkų iniciatyva. Nuo 2005 m. Žiemgalos muziejus atsiskyrė nuo Šiaulių "Aušros" muziejaus ir tapo savarankišku Pakruojo krašto muziejumi.