Zanavykas su Klaipėdos vėjų nugairintu veidu

Puikiai įvaldžiusiam plunksną ELTA korespondentui Bernardui Aleknavičiui buvo per ankšti sovietinių spaudos dirvonų formatai. Apie karvių primilžius ar prikultas grūdų tonas jam buvo nuobodu rašyti. Apsisprendė fotografuoti.

Na, ir kas, kad vėlgi buvo "formatai" - karvių melžėjos, kiaulių šėrėjos, mechanizatoriai ar melioratoriai. Maurodamas po kolūkių išmaltus vieškelius, o kartais labai tvarkingus asfaltuotus kelius, jis dairėsi kaimo šviesuolių, beje, jų rasdavosi ir tarp melžėjų bei traktorininkų, su kuriais bendraudamas atsigaivindavo. O grįžęs namo neskubėdavo ir dabar neskuba sėsti rašyti. Bet kai to imdavosi, jo skrebinama plunksna darydavo stebuklus. Laikraščių redaktoriams, kuriems rūpėdavo ne tik apie partiją ir jos planus dainuoti, su malonumu čiupdavo tuos rašinius, kuriais taip džiaugdavosi skaitytojai.

Pažinčių ratas

Kad ir kur Bernardą nunešdavo redakcijos užduotys, jas atlikęs, visada turėdavo ką aplankyti. Ir tai būdavo neeilinės asmenybės. Kartą, begrįžtant iš Žemaitijos glūdumos, B. Aleknavičius vairuotojui davė komandą: "Užsukam į Kadagynę." Tai kaimelis Kretingos pašonėje. Jame šviesaus atminimo prelatas Bronius Burneikis buvo išsirausęs duobę, kurioje liedavo varpus Kretingos bažnyčiai, o tikinčiųjų pastangomis atgavus jų rinktomis lėšomis pastatytą Marijos Taikos Karalienės bažnyčią, ir šiai.

Prelatą aptikome paišiną, suodiną, bet laimingą - išlietas varpas nesuskilo. Kartu su dvasiškiu grįžome į Klaipėdą ir jau klebonijoje skaičiavome kunigo įvaldytus amatus: statybininkas, finansininkas, vairuotojas, šachmatininkas (būtent už Klaipėdos bažnyčios statybą kalėjiman pasodintas, jis susirašinėdamas su kitais šachmatininkais lošdavo partijas; belošdamas su vienu partneriu iš Vokietijos, kaupė žinias, kaip varpus lieti), žvejys, jau neskaitant visų dvasininko priedermių išmanyti ir psichologiją, ir filosofiją, ir literatūrą, nesikratyti ir ūkiškų darbų.

Kai dar mažai kas Lietuvoje žinojo apie Orvidų sodybą, Bernardas joje buvo dažnas svečias, prisijaukinęs vėliau pranciškonu tapusį Vilių.

Kai Telšiuose pradėjo veikti kunigų seminarija, jis turbūt pirmasis iš Lietuvos žurnalistų skubėjo įamžinti dėstytojus, klierikus ir pastato įmantrybes.

Kur bevyktų fotografuodavo medines bažnytėles, pakelių kryžius, iš kurių vėliau gimė fotoalbumai. Ir nuolat užsukdavo pas žmones, kurie jam buvo įdomūs: tai pas šviesaus atminimo vėliau Pasaulio teisuole pripažintą Julytę iš Beržoro (netoli Platelių), tai pas Motiejaus Valančiaus muziejaus prižiūrėtoją, tai pas Bitėnų kaimo šviesuolius, sergstinčius spaustuvininko Martyno Jankaus atminimą. Visur - savas pažįstamų ratas. Ir Bernardas niekada apie žmogų nepuldavo rašyti, pabendravęs kartą. Archyvus kaupdavo metų metais. Ir tik tuomet, kai žmogų pažindavo visapusiškai, išdrįsdavo sėsti rašyti.

Mažoji Lietuva

Kai daugeliui spaudos amatininkų Mažoji Lietuva tebuvo kažkoks istorinis miražas, Bernardas Aleknavičius, pats būdamas zanavykas, jau į faktus buvo įklimpęs taip giliai, kad dar sovietmečiu turėjo didelę dar Anapilin neiškeliavusių mažlietuvių portretų kolekciją, o drauge ir jų likimų aprašymų. Kadangi lietuvininkų šeimos patirdavo nuoskaudų, negandų ne tik nuo vokiečių, sovietų, bet ir didlietuvių, jie būdavo (o ir dabar palikuonims to nestinga) labai atsargūs, vertindami sutiktą žmogų.

Ir tu privalai užsitarnauti jų pasitikėjimą, kad mažlietuvis lietuvininkas ar jo palikuonis pradėtų bendrauti su tavimi atvira siela. B. Aleknavičius šią privilegiją užsitarnavo. Kruopelė po kruopelės rinko mažlietuvių iš tėvų, senelių, o kartais ir protėvių girdėtas istorijas apie Vydūną, Ievą Simonaitytę, Martyną Jankų, Adomą Braką, Johaną Zembrickį, Jurgį Zauerveiną, kitus. Na, ir, žinoma, lietuvių tautos pasididžiavimą - Martyną Mažvydą, Kristijoną Donelaitį.

Surinkta medžiaga, ikonografija atgulė į gausias knygas ir fotoalbumus. Oi, kaip jie pravers ateities istorikams, kultūrologams, sociologams ir netgi politologams.

Nerealizuotas pedagogo talentas

Mums, studijavusiems žurnalistiką Vilniaus universitete, dėstytojai nuolat kartodavo, kad jie mūsų rašyti tikrai neišmokys. Tik galį nukreipti, iš ko ir kaip mokytis. O Bernardas daugeliui pradedančiųjų, tarp jų ir man, buvo pats puikiausias dėstytojas praktikoje. Ne, jis niekados nepamokslaudavo.

Bet imdavo ir nusistebėdavo žurnalistais, kurie, užuot nukulniavę kelis šimtus metrų patys pasižiūrėti objekto, skambina telefonais. Važiuodamas į kokį įdomesnį objektą ar susiruošęs aplankyti šviesuolį kurio nors kaimo glūdumoje, žurnalistikos atžalyno pasiteiraudavo, ar jiems nebūtų įdomu kartu važiuoti?

Jeigu jo pasiūlymas atgarsio nesusilaukdavo, nepuldavo įtikinėti, kokio lobio neapsiplunksnavęs žurnalistėlis neatkas. Ir tik tuomet, kai Bernardo ruoštas "materiolas" būdavo išspausdintas, dažnas jaunas žurnalistas suvokdavo, ką praradęs ir pražiopsojęs. Ir tai būdavo pamokos be žodžių. Bet tokios įtaigios.

Archyvas

Nors B. Aleknavičius per metus kartais išleidžia ir po kelias knygas, tačiau jo archyvuose - daugybė neišnaudotų ir nepanaudotų Klaipėdos, Klaipėdos krašto, o ir didelės Žemaitijos dalies istorinių faktų, ikonografijos. Visai neseniai visą archyvą B. Aleknavičius padovanojo Ievos Simonaitytės bibliotekai.

Paklaustas, ar nebuvo sunku skirtis su metų metais kauptu turtu, jis atsakė savotiškai: "Neseniai Klaipėdos dramos teatras man pasiūlė šiokį tokį "biznį" už visų spektaklių, kuriuos fotografavau nuo 1964 metų, nuotraukas. Pasakiau, kad atidaviau Ievos Simonaitytės bibliotekai, ir jomis teatralai gali naudotis nemokamai. Panašų sandėrį, su pačiais geriausiais ketinimais paremti mano senjorystę, siūlė ir Jūrų muziejus. O tą vietą nuo pat statybų pradžios irgi fotografavau sistemingai. Dabar kas nori, tas tegul lobiu naudojasi. Na, ir kas, jeigu pardavinėčiau?

Man pensijos tikrai užtenka, nes poreikis maistui ar komfortui - minimalus. Bet aš esu ramus, kad tai, kam suėjo mano gyvenimas, niekur neprapuls. Ievos Simonaitytės biblioteka man jau perdavė trečią knygą suregistruotų nuotraukų. Kiekvienoje knygoje - po arti penkių tūkstančių fotografijų iš prekybos ir žvejybos uostų plėtros istorijos, Klaipėdos statybų industrijos, meno ir kultūros įvykių Klaipėdoje. Ne viskas, deja, tilpo mano dvidešimt penkiose jau išleistose knygose",- filosofiškai porino p. Bernardas.

Tai, kas laureato akimis verčiausia

Buvo smalsu ir įdomu pasiteirauti, ką už nuopelnus Lietuvai apdovanotas klaipėdietis keliasdešimties knygų autorius pats vertina labiausiai. B. Aleknavičius net nesusimąstęs išpoškino: "Žvejų kaimelio kronika". Aš penkerius metus su Kukoliškių (kaimelis tarp Girulių ir Karklės. - Red. past.) žmonėmis, galima sakyti, kėliau ir guliausi, ženijausi ir vaikus gimdžiau, plaukiau į jūrą, džiaugiausi laimikiu, liūdėjau, kai žuvys nėjo, džiovinau tinklus", - žurnalistinio priėjimo prie "objekto" niuansų neslėpė p. Bernardas. Antruoju numeriu jis įvardino knygą "Donelaičio portretas".

Prie lietuvių tautos ąžuolo jis gretinosi visą gyvenimą, graibstydamas kiekvieną smulkmeną, fotografuodamas kiekvieną akmenį ar plytą, prie kurios prisilietė ar spėjama, kad lietėsi, Kristijonas Donelaitis.

Jam skirtos net dvi laureato išleistos knygos. "Manau, kad jos bus didelė parama lituanistams, ugdantiems pareinančias lietuvių tautos kartas", - viliasi jis. Na, ir trečioji paties laureato nurodyta knyga vertybė "Žemaičių žemės rūpintojėliai".

Tuos rūpintojėlius, ypač kol jie buvo draudžiami arba geriausiu atveju nepageidautini, B. Aleknavičius vėlgi fotografavo kone visą savo gyvenimą. Kur tik pamatydavo - tautodailininko ar skulptoriaus dirbtuvėje, pakelės koplyčioje ar bažnyčioje, pagaliau ir pažįstamų, draugų būstuose, visur - čiakšt čiakšt fotoaparatu spragsėjo.  

MŪZA. Tai ji valo ir tvarko kukliai apstatytą butuką "chruščiovkėje", tai ji rūpinasi, kad Bernardas laiku išgertų vaistus, pavalgytų ir pailsėtų - jojo moteris, pedagogė ir namų židinio kurstytoja Antanina.

Ką Bernardas pamilo labiausiai?

Na, neslėpkime, vieni kitus ragindami būti objektyvius, savo rašinių herojus pamilstame, kai kuriuos pasmerkiame (širdyje, ne rašiniuose, nes niekas neduoda mums tokios teisės...) Kitiems pajuntame netgi neapykantą, kai išsiaiškinam jų žmogiškas savybes, charakterių briaunas arba tiesiog bjaurumą su artimaisiais, bičiuliais ir pan. Berinkdamas medžiagą, fotografuodamas relikvijas, B. Aleknavičius labai priartėjo prie Martyno Mažvydo, Kristijono Donelaičio, Vydūno, Martyno Jankaus, Adomo Brako, Jurgio Zauerveino, Evės (jis užsispyrusiai laikosi pirminio, lietuvininkiško, vardo varianto) Simonaitytės ir kitų.

Kuri asmenybė jį sužavėjo labiausiai, kurią pamilo visa širdimi? Vėlgi išpoškino nė nemirktelėjęs: "Donelaitis!" Be kita ko, Bernardo iniciatyva kasmet sausio 1 d. 12 val. jau kelis dešimtmečius prie paminklo "Metų" autoriui Klaipėdos šiandieniai šviesuoliai renkasi švęsti tautos ąžuolo gimtadienio. Nes niekas nežino tikrosios K. Donelaičio gimimo dienos ir mėnesio...

Kas yra meninė fotografija?

Prisimindama Bernardo darytą Viliaus Orvido portretą tarp jo sutemptų akmenų su ramunėle rankose, pasiteiravau apie požiūrį į meninę ir reportažinę nuotraukas. Bernardas kaip kirviu nukirto: "Nesvarstau, kas yra meninė, o kas nemeninė fotografija. Man vertybė - fotografija - laiko dokumentas.

SVEČIAS. Kai dar mažai kas Lietuvoje žinojo apie Orvidų sodybą, Bernardas joje buvo dažnas svečias, prisijaukinęs vėliau pranciškonu tapusį Vilių.

O praėjus metams, tai bus ir istorijos dokumentas", - teigė B. Aleknavičius. Besikalbant iš paslaptingo kambarėlio Bernardas atsitempė Vokietijoje išleistą storulę knygą "Ostsee fahren im Kalten Krieg". Joje - keturios Bernardo fotografijos, darytos tarptautinės perkėlos Klaipėda - Mukranas statybos pradžioje. "Juk šitos perkėlos tiek Klaipėdoje, tiek Demokratinės Vokietijos uoste Mukrane buvo statomos ne taikos, o karo tikslams", - pažymėjo Bernardas, didžiuodamasis, kad jis - vienas iš nedaugelio Lietuvos žurnalistų, išsaugojęs tuos negatyvus.

Kiekvienam savo: Romualdui Rakauskui - gamtos ir žmonių žydėjimas, Rimantui Dichavičiui - moters formos akiai paganyti. B. Aleknavičiui fotografija - įrankis istorijai fiksuoti. Pačiais įvairiausiais jos pasireiškimais. Kitaip tariant, jo stiprybė - dokumentinė fotografija.

Iš premijų košės nevirsi...

Bernardas Aleknavičius buvo pirmasis vos nepriklausomybę atgavusios Lietuvos garbingiausios žurnalistinės Vinco Kudirkos premijos laureatas 1990 m. Ketvirtadalį premijos jis paskyrė blokados fondui. 1997-aisiais, kai buvo švenčiamos Ievos Simonaitytės 100-osios metinės, jos vardo premija skirta B. Aleknavičiui.

Netrukus Aleknavičių Bernarduką, gimusį Šakių apskrities Lekėčių kaime, užklupo ir Zanavykų kultūros premija, ir netgi Šakių Garbės piliečio vardas. Nes jis niekada, dirbdamas pamario, pajūrio kraštuose ir Žemaitijoje, nepamiršdavo, iš kur kojos dygusios. Ir yra paruošęs bei išleidęs "Lekėčių sakmes". Pagal jas vietiniai teatralai buvo pastatę spektaklį "Turgaus diena".

"Taip ir dramaturgu tapau", - šaiposi Bernardas. Na, ir ką - 2012 m. aukščiausias Bernardo biografijoje pripažinimas - Lietuvos Respublikos vyriausybės kultūros ir meno premija už nuopelnus Lietuvos kultūrai ir menui.

Šakių bendruomenės teikimu ši premija paskirta už paskutiniųjų penkerių metų leidybą. Ir vėl dalelę premijos Bernardas ketina skirti Šv. Pranciškaus dvasinės paramos centro statybai, kuris auga brolių pranciškonų iniciatyva ir rūpesčiu kasmet gegužės mėnesį rengti "Vilties bėgimus", į kuriuos sueina, suvažiuoja ne tik Klaipėdos krašto, Žemaitijos kaimų ir miestelių žmonės, bet ir Vilniaus bei laikinosios sostinės jaunimas nesibodi dalyvauti. Kasmet sulaukiama ir bėgikų iš užsienio kraštų.

Tegul vienetai, bet suvokiantys onkologinių ligų plitimą ir dvasinės paramos centro būtinybę, išgirdus diagnozę ne tik susirgusiems, bet ir jų artimiesiems. Tai suvokia ir Antanina bei Bernardas Aleknavičiai.

Ateities planų - begalės

Kadaise mačiau, kaip atradėjo azartu blizgėjo Bernardo akys, rengiant knygą apie Vydūną. Dabar jo akys taip pat žvilga, kai rodo trilogijos trečiosios dalies "Sugrįžtantys iš praeities" variantą. Net 700 pačių įvairiausių profesijų ir amatų žmonių portretų sudėta joje.

Galimybės išvysti šviesą laukia dar kelios - "Gyvenimas pasakoje" (galima sakyti nidiškio menininko Eduardo Jonušo gyvenimo sakmė fotografijose), "Gyvenimas tarp šišioniškių" ir dėliojamos "Per Lietuvą Nemunas teka" bei "Rūpintojėli, nepalik mūsų". "Kol jos čia dėliojamos, jos mano. Kai išleidžiamos, jos gyvena jau visai kitą gyvenimą, man nebepriklausantį. Todėl knygų rengimas spaudai man kur kas įdomesnis procesas, nei vėlesnis jų gyvavimas.

Jau kitų žmonių rankose, protuose ir širdyse", - sako Bernardas. Jis tiesiog jaučiasi padaręs savo darbą, kurio niekas kitas nebūtų padaręs. O tų darbų vertė tik augs metams bėgant. Nes Klaipėdos krašto žmonėms, kaip ir Šakių zanavykams, vis svarbesnės identiteto paieškos. Ir jos būtų labai sunkios, jei nebūtų Bernardo Aleknavičiaus išsamių tyrinėjimų ir fiksavimo, o kartais tik nuorodų, kuria kryptimi to taip trokštamo dalyko - identiteto - ieškoti.

Mūzos paunksnėje

Na, kiekvienas kūrėjas turi savąją mūzą. Per gyvenimą Bernardą Aleknavičių ištikimai lydi jojo moteris - Antanina. Pedagogė ir namų židinio kurstytoja. Tai ji valo ir tvarko kukliai apstatytą butuką "chruščiovkėje", tai ji rūpinasi, kad Bernardas laiku išgertų vaistus, pavalgytų ir pailsėtų. O visa kita - jau ne jos valioje.

Sutuoktiniai, netrukus švęsiantys 55-ąsias vedybų metines, kartais ohohoho kaip susikabina dėl gyvenimo reiškinių vertinimo ar netgi vidinių nuostatų. Kai toks "susikabinimas" įvyko ir mano akivaizdoje, ponia Antanina nusišypsojo: "Vis dar šlifuojame savo charakterių aštriuosius kampus." Beje, nesutarimų buvo iškilę ir dėl to, kur Antanina su Bernardu norėtų atgulti amžino poilsio.

Sūnus - Vilniuje, anūkėlius kažin kur nuves gyvenimo keliai. Na, netinka jiedviem Klaipėdos kapinės. Antanina - nuo Biržų. Norėtų grįžti prie savo šaknų. Bernardas nuo Šakių, norėtų sugrįžti Lekėčiuosna. Na, kaip dabar pora ims ir išsiskirs lemtingąją valandą.

Po ilgų svarstymų vis dėlto priėmė abiem patinkantį sprendimą. Kaip ir visais kitais gyvenimo atvejais nutikdavo. O tai ir yra menas ne tik kurti, bet ir gyventi kartais tokį sudėtingą, o kartais tokį paprastą gyvenimą. Nesvarbu kur - Biržuose, Šakiuose, Klaipėdoje ar kad ir pasaulio megapoliuose. Svarbu surasti savo vietą po saule ir daryti tai, ko nedaro, niekada nepadarytų ir nepadarys kiti.