XXI amžiaus rašytojas - Romualdas Granauskas

Įdėmiau sekantys lietuvių literatūros klasiko, prozos didmeistrio, vadovėlinio „Gyvenimo po klevu“ autoriaus Romualdo Granausko kūrybą - negalėjo nepastebėti drauge su XXI amžiumi prasidėjusio neįtikėtinai intensyvaus šio autoriaus kūrybinio proveržio: „Raudonas ant balto“ (2000), „Duburys“ (2003), „Šunys danguje“ ir „Kenotafas“ (2005), „Rūkas virš slėnių“ (2007), „Trys vienatvės“ (2011), „Kai reikės nebebūti: mano draugo gyvenimas ir mirtis“ (2012)...

Dabar, ką tik nuaidėjusioje Knygų mugėje, iš šio rašytojo sulaukėme dar vienos staigmenos - naujos jo novelių apysakos „Šventųjų gyvenimai“. Tad R.Granauskas per dvylika su trupučiu šio amžiaus metų sugebėjo parašyti ir išleisti lygiai tiek pat knygų, kiek per trisdešimt vienus praėjusio šimtmečio metus, skaičiuojant nuo debiutinės jo knygos „Medžių viršūnės“, išleistos 1969-aisiais.

Žinoma, vien jau minėtosios apysakos „Gyvenimas po klevu“ bei „Jaučio aukojimo“ pakanka, kad be šio rašytojo pavardės neišsiverstų kalbantieji apie XXa. antrosios pusės lietuvių literatūrą, tačiau turint galvoje paties rašytojo šnibžtelėtą žinią, kad ant Lietuvos Rašytojų sąjungos leidyklos vyriausiojo redaktoriaus Valentino Sventicko stalo guli jo ir dar vieno - jau po „Šventųjų gyvenimų“ parašyto - romano rankraštis, žemyn užtikrintai ima ir nusvyra svarstyklių lėkštelė, bylojanti, kad R.Granauskas - būtent XXI a. lietuvių rašytojas.

Juolab kad tie pastarojo laikotarpio kūriniai neabejotinai prisijungs prie svarbiausiojo šio rašytojo literatūrinio palikimo dalies, neapeitinos kalbant apie R.Granausko įnašą į lietuvių literatūros lobyną.

Nesu kritikas, tačiau man dingojasi, kad naujoji apysaka „Šventųjų gyvenimai“ - svarbiausia iš jų. Negana to, norisi pranašauti, kad ši knyga mokyklų programose ir privalomųjų perskaityti knygų sąraše atsidurs šalia „Gyvenimo po klevu“. Šie kūriniai, beje, šiek tiek net ir giminiški - abiejuose juose pasakojama apie nykstančius „Anos Lietuvos reliktus“ žmonių sielose, jų išpažįstamų vertybių skalėje, papročiuose, santykyje su savąja Tėvyne, mėginimuose savuosius gyvenimus įprasminti... Ir virš šių iki graudulio mielų buvusio pasaulio skeveldrų vešliai besistiepiančią naująją gyvenimo dimensiją, kurioje autoriteto neturi nei išminties, nei širdies balsas.

Esminis skirtumas tarp šių dviejų apysakų tas, kad sovietiniais laikais rašytoje „Gyvenimas po klevu“ - itin lakoniškai ženklinamos ir visiškai neanalizuojamos išorinės šių virsmų priežastys. „Šventųjų gyvenimuose“ - atvirkščiai - istorijos vikšrus galime stebėti riedant per konkretaus kaimo, konkrečių žmonių sąmones, likimus: okupacija, saugumo budeliai, areštai, lageriai, lavonai miesto aikštėse, baimė, žmogiškumą paminantis gyvuliškas instinktas išlikti (net ir artimųjų sąskaita), neturėjimas kur semtis vilties, neturėjimas namų, neturėjimas kur pasislėpti nuo ciniška savo paties karikatūra virtusio pasaulio...

Visas novelių apysakos kontrapunktas paremtas vienos kaimo šeimos, išleidusios į Lietuvos partizanus tris sūnus, istorija. Pati partizanų istorija, beje, taip ir lieka nepapasakota (nors aplinkiniais keliais ir sužinome apie jų žūtį bunkeryje), bet veikia tarsi pirminis priežasčių ir pasekmių estafetės išjudintojas, tarsi į vandenį nuniręs akmuo, kurio sukelti ratilai nubanguoja į neaprėpiamas platybes.

Šventaisiais apysakoje rašytojas vadina dramatiško laikotarpio žmones, suklusdamas ties paprastais, vargingais, visai nesvarbiais jų gyvenimais, tačiau nugyventais taip, kad ir po mirties nebūtų gėda pažvelgti pačiam sau į akis.

Emociškai gan sunki, tačiau labai lengvai skaitoma ir itin daug pasakanti knyga.

Parengta pagal dienraščio "Respublika" priedą "Gyvenimas"