Vytautas Tetenskas: "Tauta be liaudiškos muzikos pasmerkta žūti"

Vis dėlto ne vien niūrus vaizdas liūdino V. Tetenską. Jis pasakojo, kad 1975 m. kultūros ir meno padėtis Klaipėdoje buvo labai skurdi ir apleista. Žinia, dar tuo metu miestas turėjo pramoninio, jūreivių krašto veidą.

Jaunystė, vedusi į priekį

Tačiau profesorius prisimena, kad jaunystė, energija, idėjos bei sumanymai "paėmė" viršų ir jaunuolis pradėjo aktyviai koncertuoti bei užsiimti pedagogine veikla.

"Į uostamiestį mane pakvietė dirbti dėstytoju, nes čia tais metais buvo Valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetuose (šiandien Klaipėdos universiteto (KU) Menų fakultetas), buvo įkurta Liaudies muzikos katedra. Visai netrukus kartu su Algirdu Vyžintu subūrėme ir liaudies muzikos instrumentų orkestrą. Tai padaryti buvo visai nesudėtinga, nes kiekvienas kursas tais laikais surinkdavo po 15-18 studentų!" - dalinosi prisiminimais profesorius.

KONCERTAS. Čenstachovos (Lenkija) filharmonijoje profesorius grojo solo su Filharmonijos simfoniniu orkestru.

Tačiau jei šiandien kas nors paklaustų, ar V. Tetenskas norėtų gyventi kur nors kitur, jis atsakytų, kad nė už ką nekeistų Klaipėdos į kitą Lietuvos miestą: "Klaipėda - tai mano namai. Pradėjęs savo karjerą nuo eilinio dėstytojo, vėliau tapau Respublikos nusipelniusiu artistu, profesoriumi, katedros vedėju, fakultetų senato pirmininku, tarptautinių konkursų laureatu, o dabar jau 11 metų dirbu Menų fakulteto dekanu."

"Dar niekas nepražuvo"

V. Tetenskas pasakojo, jog universitete virte virė darbas siekiant prikelti Klaipėdos kultūrą.

"Iki šių dienų galiu drąsiai teigti, kad kultūrinio gyvenimo situacija uostamiestyje pakito kaip diena ir naktis. Matyt, tam impulsą davė ir naujoji mokymo įstaiga - Valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetai. Tuometinis fakultetų prorektorius Vytautas Jakelaitis siekė pritraukti jaunus, idėjų kupinus ir vyresnius, bet žinomus specialistus į Klaipėdą, kad būtų sustiprintos pedagogų gretos. Neaišku, kaip šiandien atrodytų Klaipėda, jei ne dabartinio Menų fakulteto atsiradimas", - pasakojo V. Tetenskas.

Šiandien galime didžiuotis turėdami Muzikinį teatrą, Koncertų salės kamerinį orkestrą, kurio užuomazga atsirado dėl jau minėtų iniciatyvų.

Pats V. Tetenskas labai džiaugėsi dėl to, kad jam, birbynininkui, buvo sudarytos palankios sąlygos ne tik dėstyti studentams, bet ir rengti gastroles, koncertuoti užsienyje. Šiandien jis gali pasigirti išmaišęs kone visą pasaulį bei įrašų studijose įrašęs per 200 kūrinių, išleidęs 13 kompaktinių plokštelių. Toks aktyvus asmeninių įgūdžių tobulinimas turbūt lėmė tai, kad profesorius savo studentus paruošė dalyvauti tarptautiniuose konkursuose, atnešusiuose garbę ne tik Klaipėdai, bet ir visai Lietuvai.

Profesorius manantis, kad jam puikiai tinka V. Jakelaičio pasakymas: "Klaipėdoje nė vienas nepražuvo, jei tik pats to nenorėjo."

Įstatymas, naikinantis Lietuvos kultūrą

Jau tuomet, kai 2009 m. buvo priimtas naujasis Mokslo ir studijų įstatymas, nurodęs milžiniškas meno studijų kainas, V. Tetenskas samprotavo, jog valstybė turbūt norinti padaryti jaunų žmonių genocidą: "Šis įstatymas yra toks nesusipratimas, kad tiesiog trūksta žodžių. Jeigu studentas neįstoja į nemokamą vietą, turi mokėti 18 tūkst. litų! Kuris tėvas mokės tokius pinigus?"

Profesorius sakė, kad valdininkai prasilenkė su logika, kai stojamuosius egzaminus nusprendė rengti įvairiose Lietuvos mokyklose: "Jei jaunuolis stoja į Klaipėdos universitetą, kam jam važiuoti egzaminų laikyti į Vilnių, Kauną ar Šiaulius? Buvusio švietimo ir mokslo ministro Gintaro Steponavičiaus teigimu, taip norėta užkirsti kelią korupcijai. Tačiau aš jam pasakiau, kokia čia gali būti korupcija? Arba vaikas pagroja ant scenos, arba ne!"

PASKAITA. J. Haidno konservatorijoje (Austrija) paskaita studentams apie lietuvių liaudies instrumentus. Čia jis išvydo, kaip puikiai pasirūpinta studentais. Ten jaunieji menininkai turi korteles, kurios leidžia jiems repetuoti bet kuriuo paros metu. Studentai ten netgi gali nemokamai vaišintis specialiai jiems paruoštais sumuštinukais.

Šiandien jaunieji menininkai vis dažniau savo talentui realizuoti pasirenka užsienio universitetus, kuriuose jie įgyja aukštąjį išsilavinimą, vėliau susiranda puikiai apmokamus darbus ir lieka gyventi už jūrų marių. Taip pat dažnas reiškinys, kad jaunuolis pasirenka visai kitą specialybę čia, Lietuvoje. Tokį sprendimą birbynininkas vadina tėvų įtaka. Šios priežastys lemia kasmet mažėjantį studentų srautą į KU ir kitas aukštąsias meno mokyklas.

Šiais metais Menų fakultetas viliasi surinkti 100 jaunuolių. "Pasklido gandas, kad, iširus sportinių šokių kolektyvui "Žuvėdra", KU neberengia sportinių šokių šokėjų. Tai - žinoma, melas, tačiau kai kurie tuo patikėjo... Taip pat yra dejuojančių: "Kodėl "Žuvėdros" nebėra?" Būtent todėl, jog labai sumažėjo studentų srautas. Ką jau kalbėti apie vyrus, kurių grupėse - vos po keletą.

Taip pat, žinia, šiame kolektyve vyko nuolatinė kaita, juk algų šokėjams niekas nemokėjo. Nesuprantu, sportininkams taip puikiai pavyksta susirasti rėmėjų, o šokėjams - neįmanoma. Žodžiu, tai - lyg užburtas ratas", - nuogąstavo V. Tetenskas.

Paklaustas, kiek gi Liaudies muzikos katedra kasmet surenka studentų, profesorius sakė, kad vos po 2 ar 3. Todėl nebėra kolektyvų, orkestrų, vos surenkamas ir pučiamųjų ansambliukas, dalyvaujantis Rugsėjo 1-osios eisenoje. "Kur tai matyta? Universitetai, kuriuose nėra Menų fakulteto, turi pučiamųjų orkestrus, o mes... vos vos ansambliuką surenkame..." - nutęsė V. Tetenskas.

Profesorius pabrėžė, kad šiame universitete paruošta labai daug gabių jaunuolių. Juk dauguma Dainų šventėse dalyvaujančių kolektyvų vadovai, dirigentai, baletmeisteriai - buvę KU absolventai. Tačiau tai - niekam nerūpi.

Jis samprotavo, kad Lietuva neturi jokios kultūros strategijos. O tokia situacija nepakis tol, kol gyvuos šis įstatymas.

"Nėra galimybių ar noro?"

Paklaustas, ar šiandien žmogui išvis svarbus menas, kultūra, profesorius pasiūlė pabandyti įsivaizduoti tautą be liaudies muzikos, šokio, dainų, be folklorinių, etnografinių šaknų. "Tokia tauta yra pasmerkta žūti", - atsakė V. Tetenskas.

"Išsivysčiusiose užsienio valstybėse žmonėms juk nieko netrūksta. Tačiau koncertų salės - visuomet pilnos. Čia, Lietuvoje, žmonės, ypač verslininkai, pramonininkai, susirenka tuomet, kai vyksta koks elitinis renginys. Tačiau, pamenu, kai kartą paprašėme jų paremti studentus, mokančius už mokslą didelius pinigus, bent po 100 litų, jie atsakė neturintys tam galimybių. Galimybių ar noro?" - uždavė klausimą birbynininkas.

GARBĖ. Profesoriaus paruošti birbynininkai žymiojoje Karnegi koncertų salėje (Carnegie Hall) Niujorke vykusiame tarptautiniame konkurse iškovojo pirmąją vietą. Į šią vietą, anot Vytauto Tetensko, gali pakliūti ne bet kas.

Žinoma, yra ir tokių, kurie neturi galimybių eiti į koncertus. Arba vietoj koncerto labiau linkę tuos pinigus išleisti bare. O gal kitas mėgsta klausytis muzikos internete? Neįtikėtina, kad netgi meno studentus sunku ištempti į gyvo garso koncertus. Profesorius prisiminė, kad jam yra tekę bendrauti su vyresnio amžiaus statybininku, tačiau pakvaišusiu dėl Liudviko van Bethoveno muzikos. "Ar tai reiškia, kad vyresni statybininkai bus labiau išsilavinę nei nūdienos jaunuoliai?" - stebėjosi V. Tetenskas.

Meilė birbynei

Nors šiandien, deja, liaudiškos muzikos apraiškų rasti yra taip pat sunku kaip keturlapį dobilą, tačiau Menų fakulteto dekanas nė už ką nekeistų savo pasirinkimo groti jo mylimu instrumentu - birbyne.

Vaikystėje profesorius galvojo apie miškininko ar girininko profesiją, tačiau jo pomėgis groti paėmė viršų.

V. Tetenskas prisimena, kad muzikavo jau nuo mažumės. Iš pradžių dar būdamas vaikas jis išmoko groti senelio armonika, vėliau - brolio akordeonu, nors šis būsimam muzikantui ir neleisdavo. "Gal bijojo, kad sugadinsiu naują daiktą? Tačiau pamatęs, kad su manimi beviltiška konkuruoti ir aš už jį groju geriau, galiausiai leido laisvai naudotis instrumentu", - pasakojo profesorius.

Vėliau V. Tetenskas stojo mokytis muzikuoti birbyne, kurios nė akyse dar nebuvo matęs. "Pamenu, pamąsčiau, negi aš dabar visus tuos metus turėsiu šita lazdele groti?" - juokiasi Menų fakulteto dekanas: "Tačiau vėliau aš supratau, kad tai - mūsų tautos instrumentas, pasididžiavimas. Nors iš pažiūros birbynė atrodo lyg medinė kėdės koja, iš tiesų tai yra nuostabus instrumentas, suteikęs man progą išmaišyti visą pasaulį ir tapti KU Menų fakulteto dekanu."