Vytautas Paukštė: "Artistas yra besotis"

Kaip jautėtės, kai į Teatro aikštę Jūsų pasveikinti susirinko milžiniška jus mylinti minia?

Teatras visais laikais buvo vertinamas visame pasaulyje, ypač Rytuose, o lietuviškam teatrui, prasidėjusiam nuo Klojimų teatro, - vos šimtas metų. Ir sovietmečiu žmonės eidavo į teatrą kaip į bažnyčią, ten galėjo išgirsti iš vergovės vaduotis raginantį žodį, todėl ir buvo CENZŪRA.

Žinoma, man buvo graudu ir smagu, tik jaučiausi per mažas žmogus tokiai didelei aikštei.

Man įstrigo vieno tremtinio žodžiai, jog Sibire sienos juosė lagerį, bet nebuvo sienų tarp žmonių. Kas nutiko mūsų visuomenei, kad taip susvetimėjome?

Tas sienas patys ir statome, rūpindamiesi tik savimi, išlikimu, pinigais, ir prarandame labai daug, pirmiausia - žmoniškumą. Kai kas ironizuoja: kokie čia antrieji namai tas teatras, kokia čia gali būti šeima, bendrystė? Nebevažinėjame į premjeras kituose teatruose, net nebepažįstame vieni kitų. Manęs niekas negalėtų apkaltinti buvus sovietmečio apologetu, bet tada buvo ir gerų dalykų. Nuolat duodavomės iki nukritimo filmuotis po visą tarybinę imperiją. Pagaliau "Herkų Mantą" pastatėme prie bolševikų. Dabar per metus gimsta vienas lietuviškas filmas, jam ir teikiamas "Sidabrinės gervės" apdovanojimas. Nesugebame pastatyti filmo apie Sibiro tremtinius, Vytautą Didįjį, Žalgirio mūšį...

Man atrodo, kad sukurti kokį nors Tartiufą gali ir atsipūtęs, o sukurti įtikinamus Mažvydo, Mindaugo vaidmenis reikėjo kažkokiu būdu įsiterpti į jų gyvenimą, persismelkti jų dvasia.

Kad ir Tartiufo gyvenimą reikia pragyvent, mes gi vis tiek turime patikėt, kad yra tikras daiktas, pateisinti jo veiksmus. Matot, tada lengviau buvo vaidinti Mindaugą ir Mažvydą, nes visiems vienodai sopėjo. Ne aš vienas, daug žmonių dar atsimena smetoninius, pirmuosius nepriklausomus respublikos laikus, ir vėlesnę okupaciją, trėmimus ir areštus - visa tai buvo gyva ir mumyse, ir teatre, alsavome vienu oru. Todėl buvo visai kita publikos reakcija, ji rasdavo reikalą atsistoti, kai skandavome: "Lie - tu - va!", buvo dar likęs šventas suvokimas, kas yra nepriklausomybė, kas yra Lietuva. Juolab kad buvo idealizuojama pirmoji nepriklausoma Lietuvos valstybė, Mindaugas, Vytautas Didysis, Gediminas, ir daugelio namuose ant sienų buvo tų gražių barzdotų kunigaikščių paveikslai. Eidavo į teatrą pasiklausyt, kaip teatras reaguoja į visus šiuos dalykus, ir rasdavo arba nerasdavo atsakymus.

Bet jūs gi buvote tų didžiūnų kailyje?

Kailiu to nepavadinsi. Aš netikiu persikūnijimu, nors iš mūsų to buvo reikalaujama pagal Stanislavskio mokymus. Nemačiau nė vieno artisto taip persikūnijusio, kad jam išaugtų dramblio straublys. Tai yra absurdas, mistika. Kitas dalykas, kad reikia maksimaliai patikėti aplinkybėmis, kurias siūlo autorius ir režisierius. Pagaliau Mindaugo ir Mažvydo monologai juk nėra jų - tai Justino Marcinkevičiaus asmenybės apsireiškimai, kaip įsivaizduoja jis, kiek jam sopa valstybė, kalba. Mes negalime atkurti, kaip buvo XI-XIII amžiuje, nėra nė vienos Mindaugo nuotraukos.

Tuomet aktorius yra veidmainis: žudosi, verkia kruvinomis ašaromis, o jo vidinis balsas sako: "Vajėzau, kaip aš gerai vaidinu!"

Taip gal nėra gerai. Kai vaidini, turbūt ir neįmanoma galvoti, po to jau, kai spektaklis baigiasi, svarstai, ką reikėjo daryti kitaip. Koks nors persikūnijimas gal ir yra, bet ne mistinis, nes tada visi jie būtų išsipjovę, nusižudę, išprotėję. Gal ne visiems, bet mirtį tenka vaidinti, teko ir man, ir kaip suvaidintum kito personažo mirtį, jeigu jau būtumei miręs?

SKIRTINGAI. "Man patinka rusai, kurie teatruose laiko visas aktorių kartas: atvažiuoja ratukuose senukas į sceną, kad pasakytų žodį - ir publika miršta iš pasitenkinimo. Jie myli artistus, o mūsų valdininkija nemyli, net nekenčia", - sako legendinis aktorius.

Sigitas Geda sakė, kad rašytojas turi rasti savąjį žanrą. Tačiau turbūt pražūtis artistui būti tik komediantu arba tik tragiku? Jūsų įsprausti į rėmus nepavyko.

Teatre tai vadinama amplua, jo buvo griežtai laikomasi iki XX amžiaus pradžios - meilužis, "blagorodnyj otec" arba "trasvestuška", kuri berniukus vaidina. Ačiū Dievui, tai nusitrynė. Mes visą laiką buvome rusų teatro įtakoje, visi mūsų režisieriai baigė mokslus Maskvoje ar Leningrade. Amplua sulaužė režisierius Liubimovas, pasikviesdamas Hamleto vaidmeniui Vladimirą Vysockį, ir tai sulaukė pasaulinio pripažinimo.

Bičiulės iš "Lenfilmo" pašiurpo, kad aš, toks senis, irgi vaidinau Hamletą. Bet tai buvo seno lėlininko, išvaryto į pensiją, vizijos: išeidamas iš teatro jis užkliūva už Šekspyro teksto ir vaidina "Hamletą" su lėlytėmis.

Sakoma, kaukės prilimpa prie veido, formuoja jo bruožus. Ar galima pasakyti, kad personažo asmenybė, išgyvenimai tampa aktoriaus biografijos dalimi?

Natūralu, juk perskaičius gerą romaną kažkas jumyse keičiasi. Yra aktorių, kurie labai noromis prisilipdo kaukę, o kitas ir rodosi visą gyvenimą - "va, aš toks".

Man regis, nieko nėra drastiškiau ir bejėgiškiau, kai išsisėmęs genialus aktorius imasi režisuoti.

Aktorius ir režisierius - absoliučiai skirtingi dalykai. Ar jūs matėte aktoriaus, virtusio režisieriumi, gerą spektaklį? Man neteko. Turi būti visiškai kitos studijos, pasaulio matymas. Iš nieko niekas negimsta. Aš turiu puikų draugą Rusijoje, Seriožą Jurskį, talentingą Tovstonogovo teatro artistą, rašytoją, jis irgi statė spektaklius, bet nė vieno pritrenkiančio nebuvo. Tai - ne Nekrošius, ne Tuminas, ne Koršunovas. Jiems tai Dievo duota. Kalbėjau su Koršunovo mokytoja Violeta Tapiniene: jis jau mokykloje darė tuos dalykus, o atėjęs pas Vaitkų į pirmą kursą, pastatė spektaklį "Ten būti Čia". Jam net mokytis nereikėjo.

Esate labai šiuolaikiškas. Vienas žinomas senas aktorius man sakė: "Dabar dailė, muzika, teatras - jau yra nebe mano, nepriimu, man nyku šlykštu." Kaip Jūs vertinate, tarkime, beveik šešias valandas trunkantį Oskaro Koršunovo spektaklį "Išvarymas"?

Aš su malonumu visas valandas atsėdėjau, nors galvojau, kad tai neįmanoma - nieko panašaus, man buvo ĮDOMU žiūrėti, o tai vienintelis teatro principas ir kriterijus. O tai, kad šie dalykai ne mūsų - teisybė, bet tai normalu, juk negali būti kaip prieš 150 metų, nebegalime vežėčiomis važiuoti į turgų. Nuo Antikos laikų buvo virkaujama: "Va, mūsų laikais - argi toks jaunimas buvo, ar tokia pagarba..." Man atrodo, tai - marazmas, nupušimas.

Eina progresas, o ką jis neša, kitas dalykas. Juk vos iš olos išlindęs žmogus galando akmeninį kirvuką ir galvojo, kaip praskelti makaulę mamutui ir savo konkurentui. Nėra baisesnio pabaisos gamtoje už žmogų. Išrado paraką, patrankas, branduolinį ginklą - viskas tam, kad žudytų, nes kitaip negalės viešpatauti. Bet tas pats progresas davė genetinę inžineriją, galimybę išgydyti ligas. Ironizuojate, ar klonuotas žmogus eis į teatrą. Jeigu tai bus mano klonas - jis eis.

Yra legenda apie seną akrobatą. Susirgo ir merdi jo dukra, jis norėtų kreiptis į Dievą, bet nemoka nė vienos maldos. Pasitiesė kilimėlį ir pradėjo daryti saltomortale, visus triukus, kuriuos per visą gyvenimą išmoko. Kas jums yra vaidyba?

Man tai yra atnašavimas publikai, tiesų, kurios man atrodo reikalingos, sakymas žmonėms. Turint galvoje tuos didžiuosius pastatymus - padėti atrasti žmogui atsakymą. Kai vyko nutautinimas - patvirtinti, kad reikia priešintis. Nežinau, ar jie gauna atsakymą po spektaklio "Išvarymas", ar nebevažiuos į Angliją? Tai gal ne tokio masto poveikis. Valstybė, kalba - štai esminiai klausimai, ir žmogus ras savo atsakymą, bet padėt kažkiek jam, duoti impulsą reikia, tai ir darė Marcinkevičiaus kūryba. Su tokiomis mintimis ir eidavai į sceną. Jeigu tai būdavo aštri satyra prieš valdžią, jos pašiepimas, tai irgi tai buvo publikos paskatinimas, palaikymas.

Man vaidyba yra gyvenimo būdas, visas gyvenimas, aš nieko daugiau nemoku. Mėgau elektroniką, sesuo suteikė galimybę man baigus aštuonias klases stoti į Vilniaus politechnikumą. Bet paskui apsigalvojo ir liepė baigti gimnaziją, tada apsispręsti, ką rinktis. Gyvenimas pasisuka taip, kad tampi tuo, kas esi.

Mes dažnai panikuojame, kad gyvenimas eina pro šalį, o kur ta gyvenimo prasmė? Gal kūryba ją prisišaukia? Ar kūryba padėjo jums spręsti gyvybiškai svarbius klausimus?

Turbūt ne. Ką mes laikome gyvybiškai svarbiais klausimais? Ir tais, kurie aiškina suvokę gyvenimo prasmę, aš nelabai tikiu, nes tai toks daiktas, kurio iki galo suprasti turbūt negalima. Filosofuoti gali įvairiai.

Girdime sakant, kad menininkas kaip vedlys turi būti švarios sielos, be dėmės. O gal siela kaip puodas, šveičiamas purvu, gal tokia patirtis suteikia galimybę išmatuoti nuopuolio gelmę ir veda į prisikėlimą? Juk kai kurie pasaulio didieji turėjo pabaisos charakterį, šeimoje buvo tironai.

Kokį didį tironą jūs žinot - Kaligulą, Neroną? Nukritus susipurvini kūną, ne sielą. Sako: "Ojė, koks girtuoklis." Tas, man atrodo, menininkui nieko nekenkia. Na gerai, girtuoklis, bet jis padarė didelį darbą žmonijai. O kas man iš to, kad sėdėjo jis - nei gėrė, nei rūkė, ir tik orą gadino? Žymūs žmonės labiau matyti, nes jie yra viršuje. Niekas nesidairo, kad pardavėjas žmoną pametė, skandalą pakėlė. Gal ir pateisinama, kad paklydimų turi artistų, dailininkų šutvė, galbūt jie jautresni padarai, intrigų katile verda, ir kartais nervai neatlaiko, "išsivolioja purve". Teatras - tai kobrų lizdas, nebūtų intrigų - nebūtų ir teatro. Konkurencija buvo ir bus, kad tik iki skerdynių neprieitų.

Sielų žinovas Ibsenas sakė, kad didžiausia yda - būti savimi patenkintam. Kas jus apsaugojo nuo puikybės?

Gal yra įgimti dalykai, kad man neatėjo į galvą keltis į puikybę, atsiriboti nuo pasaulio, neva aš toks didelis. Yra išpuikėlių: "Žinok, su kuo kalbi." Tai - silpno žmogaus savybė. Malonu kiekvienam, jeigu jį pastebi, juk tai nėra šlykštu. Gavus apdovanojimą man būdavo nejauku: palauk, išeisiu prieš publiką, o ji matys, kad nieko protingesnio nedarau - ir ko čia pūstis? Geriau būtų, kad darytum ką daręs.

Galbūt žmoguje yra noras sumenkinti kitą, kad pasijustų esąs viršesnis. Valdžios vyrai savo aplinkai renkasi pilką svitą, idant jie galėtų spalvoti atrodyti.

Ar jums aštuoniasdešimt metų yra riba? Kai kurie aktoriai anksčiau pasako: "Sudie, scena." Ar, kol neš sparnai, BŪSITE teatre?

Tai kad juos verčia išeiti iš teatro. Atvažiuoja koks nors suskis auditorius ir pareiškia mokyklos direktoriui: kodėl pas jus pensininkai dirba? Gali vadovas pasilikti tuos žmones, bet visada jaučia spaudimą. Aš mielu noru galėčiau šiandien išeiti iš teatro, bet kas ateis į mano vietą? Ateis jaunas žmogus, kuris mano darbo negebės padaryti. Todėl man patinka rusai, kurie teatruose laiko visas aktorių kartas: atvažiuoja ratukuose senukas į sceną, kad pasakytų žodį - ir publika miršta iš pasitenkinimo. Jie myli artistus, o mūsų valdininkija nemyli, net nekenčia. Toks požiūris: "V grobu ja tebe vydel v belych tapočkach". Veltėdžiai gauna apdovanojimus, o ne tie, kurie gerai dirba. Koks nususęs verslininkas visa savo povyza byloja: "Na, ir kas tie profesoriai, tie daktarai? Nebent tinka mano automobilio langus plauti."

Žinote, kuo aktoriaus profesija ypatinga? Kitų profesijų žmonės nori, kad nedaug darbo būtų, artistas yra besotis, jam reikia ir reikia darbo, ir tuo jis primena nepasotinamą moteriškąją lytį. Mano bendraamžės aktorės verkia, kad joms neduoda vaidmenų. Bet juk net pjesių joms niekas nerašo...