Vytautas Narbutas: "Man neužtenka tik scenografijos ir teatro"

Apie Justino Marcinkevičiaus pjesės neblėstantį aktualumą, prasminius scenovaizdžio elementus ir svajonę tapyti su V. Narbutu kalbėjosi žurnalistė Karina Metrikytė.

Vytautai, galbūt atsimenate tą pirmąjį pojūtį, kai išgirdote, kad esate kviečiamas į Nacionalinį dramos teatrą?

Tai buvo maždaug prieš 8 mėnesius. Toks pirmas impulsas – kokios 2 savaitės kančių dėl apsisprendimo. Po 14 metų grįžti į gimtinę buvo dvilypis jausmas – ir noras, ir baimė. Žodžiu, tai buvo emocinė maišalynė.

Galų gale vis dėlto apsisprendžiau tą pjesę perskaitęs – vis tiek ji tokia skaitovinė ir tema man pačiam aktuali, aš dažnai apie tai mąstau... Galiausiai aš sutikau ir dabar džiaugiuosi. Bet tada tai buvo Kalvarijų kryžiaus kelias – sutikti ar nesutikti?

Kas padėjo apsispręsti?

Gal vis dėlto O. Koršunovas, kuris paskambino ir įkalbėjo mane. Jis ir uždėjo tą antspaudą – darome.

Kai kūrėte scenografiją, dar iki pirmųjų brėžinių, ar jau žinojote, kad scenos viduryje stovės iš grandinių supinta, sulydyta kolona?

Ne. Kai skaitau pjesę, aš tik su ja ir kalbuosi. Bandau užčiuopti giluminius ryšius, gilumines sroves. Aš niekada nedarau iliustracijos. Buvo taip, kad mąsčiau apie kažkokius dalykus ir staiga man apsišvietė ta kolona iš grandinių.

Iš grandinių sukurta kolona man atitiko pagrindinę kūrinio temą ir menininko laisvės, talento klausimą. Ar tai Dievo dovana, ar prakeiksmas, savęs įkalinimas? Iš tikrųjų asmeninis menininkų gyvenimas yra dažniausiai nesusiklostęs, nes visa jų energija yra nukreipta į kūrybą. Tai lyg surakinimas grandinėmis. Spektaklio pabaigoje Laurynas kaip menininko kryžių neša tą sunkią grandinę. Ir Lietuva įkalinta, okupuota, pavergta...

Grandinės – tai sprendimas. Bet tai buvo – eureka! Nušvito kaip Laurynui Katedros vizija su kometa. O paskui jau aplink tas grandines buvo daug dalykų, daugybė variantų šalia tų grandinių.

Ir su Oskaru labai ilgai Osle dirbome, vos ne kasdien susitikdavome, kalbėdavome, filmus žiūrėdavome, kartu skaitėme „Katedrą“...

Spektaklio scenografijoje dominuoja tik dvi spalvos.

Taip. Bet ta spalva yra monochrominė, viskas prigesinta, rudi pustoniai ir pilkuma. Kaip ir kostiumai. Juoda balta, išskyrus spalvines detales. Projekcijos taip pat – juoda balta, išskyrus vieną, kai vyskupas Masalskis įeina į transą ir tampa Dievu. Čia buvo toks užmanymas. Mano akimis žiūrint, jis pasiteisino.

Kodėl jūs pasirinkote tokią spalvinę išraišką?

Na, vis tiek yra sąsajos. Visų pirma, tai yra šiandieninė Lietuva – tamsūs laikai, kaip ir anie, aprašomi pjesėje. Aš matau žmonių liūdesį, neviltį, cinizmą ir tą baisią migraciją... Ir ta monochrominė scenografijos spalva ir projekcijų koncepcija iš to ir atėjo.

Vytautai, o kodėl jūs palikote tuščiavidurę koloną?

Todėl, kad jos viduje turėjo būti aktoriai. Jie turėjo mirti viduj, kankintis... Kuomet Laurynas pririštas prie kolonos, jis iš tikrųjų viduj paliktas. Ieva miršta toj kolonoj. Ta kančia, Laurynas prirakintas... Ir tas vaikelis, kaip prisikėlimas ar nauja viltis.

Todėl kolona turėjo būti tuščiavidurė, taip jau nuo pat pradžių buvo sumanyta. Ji – kaip simbolis. Ten gi ne apie Katedrą...

Bet vis dėlto Jūsų kolonoje aktoriai stiebiasi į viršų, link dangaus, yra kažkokia siekiamybė...

Čia kaip pas Marcinkevičiaus parašyta – svarbu tą Katedrą viduje atstatyti, širdyje. Kad ji būti verta ir Dievo, ir šio miesto. Dėl to stiebimasis, ta vertikalė.

Spektaklio pradžioje, kairėje pusėje, jei žiūrėtume iš žiūrovo pozicijų, matome gulintį Nukryžiuotąjį. Antroje spektaklio dalyje jis turbūt vienintelis pakyla į viršų, į dangų.

Man tai viena iš stipriausių scenų – karas. Patiko, kad Oskaras Koršunovas šią dramos sceną išsprendžia per moteris. Nes vyrai kariauja, žudosi, daužosi. O moterims tenka visa kančia – negrįžusių vyrų žmonoms, sūnų motinoms... Tos raudos jų ir sudegusio Nukryžiuotojo pakėlimas, kuris staiga projekcija apšviečiamas ir atgimsta, prisikelia kaip Feniksas iš pelenų – graži, stipri scena.

Jūs įdomiai padalinote pačią sceną. Dešinėje pusėje smuklė, paskui lyg bažnyčios vidus, suolai, kur sėdėdami žmonės klausosi pamokslų, kairiau – sakykla, vargonai. Ar čia Jūsų kurta sakykla?

Ten yra konkreti sakykla, nors ji mano ir perdaryta, perkurta. Aš ją, berods, nufotografavau Šveicarijoje. Yra ir vargonų prototipas, į kurį aš žiūrėjau, bet juos labai daug pakeičiau.

Dešinėje pusėje – smuklė ir visa kita, ten lyg ir pasaulietiško gyvenimo pusė. Kairėje – vargonai, sakykla, Nukryžiuotasis – tai daugiau ta dvasinė.

Kaip ir pjesėje, kaip aš supratau tą simboliką, vaikelis, kuris žuvo sugriuvus Katedrai, ir jo raudanti motina – tai tauta, kurią reikia prikelti. Sugriuvusi Katedra – tai tikėjimas, kurį reikia atstatyti. Ta raudanti motina – tai Tėvynė.

Todėl ten tie visi krucifiksai ir kolonos... Kolona – tai būdas vizualiai išsisakyti mintį.

Spektaklio metu matėme ir projekcijas. Kaip Jūs galėtumėte nusakyti projekciją, kuomet pirmoje spektaklio daly, kaip kosmose, kuriame nėra Žemės traukos, Katedra išyra, išsisklaido dalimis?

Projekcijas darė Rimas Sakalauskas...

Bet juk Jūs bendradarbiavote...

Taip, aišku, mes kartu dirbome. Be abejo, turėjo būti bendras stilius. Buvo ir mano darbai projekcijose ir kartu piešiniai.

Bet mes vienos įdomios projekcijos, kurią jis padarė, nepanaudojome. Iš toli žiūrint susidaro veidas, kuris sudėtas iš architektūrinių detalių. Jis padarė lyg trimatę erdvę – planetos, orbitos susirenka į tą veidą. Bet kažkaip nebuvo kur jos naudoti.

Man patinka, kad projekcijų spektaklyje yra saikingai. Būtent tiek, kiek reikia. Jos smūgiuoja tokiose vietose, kad netrukdytų aktoriams ir kad nenukreiptų žiūrovo dėmesio. Kiek girdėjau atsiliepimų, tos projekcijos – gan sėkmingai panaudotos.

Vyko ilgos repeticijos, kurios kūrėjams tikrai nebuvo lengvos. Statyti poetinę dramą, valdyti poetinį žodį yra sudėtinga. Kokia buvo Jūsų įtaka tų repeticijų metu?

Mano darbas buvo didžiulis ir intensyvus, tad nelabai buvo laiko tose repeticijose sėdėti. Bent jau pradiniame etape, kai reikėjo užkurt visą mašiną, po to prižiūrėt gamybos procesą. Bet kiek ten stebėjau, buvo įdomu.

Oskaras Koršunovas dirba labai įdomiai. Jo matymas, kaip jis žodžiams ar frazėms suteikia prasmes, kaip jis su aktoriais dirba – tai yra įdomu. O mano įtaka... Na, būna, šauna į galvą, pasakai režisieriui, bet šiaip...

Po to jau didžiojoje salėje – buvo. Mes negalėjome sau leisti nei vienos techninės repeticijos. Šviesa, garsas, video buvo kuriami, statomi kartu su aktoriais. Aišku, ir jiems trukdėme ir jie mums, bet ką darysi. Turėjom kartu išsitekt vienu metu.

Mes kalbamės, kai rodomas trečias iš eilės premjerinis spektaklis. Kaip Jūs galėtumėte palyginti tuos spektaklius? Kas keičiasi per pirmuosius vakarus?

Yra dvi pagrindinių aktorių sudėtys, kurie atlieka vyskupo Masalskio ir Ievos Teresės vaidmenis. Ir žinoma, jie nuspalvina spektaklį kiek kitais niuansais. Tiek Dainius Gavenonis ir Vytautas Anužis, tiek Monika Vaičiulytė ir Toma Vaškevičiūtė, kurios vadina Ievą Teresę.

Ir, žinoma, pats spektaklis, yra gyvas. Nors jie eina užduota tema, veda tą pačią mintį, bet vis tiek yra kūrėjai, jie tai daro savaip. Dėl tų dviejų sąstatų gaunasi du skirtingi spektakliai. O lyginti, kuris geresnis... Tiesiog vienas vienoks, kitas kitoks. Bet abu įdomu žiūrėti.

O kuris iš personažas Jums yra artimiausias? 

Lauryno ir Masalskio hibridas.

Kodėl?

Aš turiu ir gerų savybių, bet ir demonų mano viduje pilna.

Kokios yra Jūsų gerosios savybės ir kokios – demoniškos?

Nesakysiu. Pas Antoną Čechovą yra parašyta: mano didžiausia yda, kad aš žmogus – geras.

Po spaudos konferencijos priėjote, pasilabinome, pasakėte pašnibždom: „Aš taip noriu piešti“...

Taip, yra tas momentas. Aš kiekvieną sezoną baigiu ta pačia mantra: kitą sezoną aš daugiau tapysiu, bus mažiau to teatro.

Bet čia nėra paslaptis, kad teatre tokie maži atlyginimai, jog niekaip man neišeina iš to išburto rato ištrūkti. Aš Madonos paveikslą tapau jau 4 metai... 2 metus net nebuvau studijoje.

Tai yra mano tragedija – man neužtenka tik scenografijos, tik teatro, kad visiškai save išskleisčiau ir išsisakyčiau. Man būtinai reikia tapybos ir grafikos. Bet kitą sezoną jau tikrai, bus mažiau teatro, daugiau tapybos.

Kada pamatysime Jūsų darbus?

Na, nežinau. Nebent atsiras koks mecenatas. Nes darbai didžiuliai, 3 m su 1,7 m – gabenti į Lietuvą dideli pinigai. Vilties yra, bet ar tai bus įgyvendinta, nuo daug ko priklauso...