Vytautas Anužis: "Nemėgstu teatre išplerusio kūrybinio proceso"

Vienas iš Klaipėdos dramos teatro lyderių aktorius Vytautas Anužis šį sezoną negavo nė vieno naujo vaidmens savame teatre. Kūrybinę tuštumą užpildė repeticijos naujame vilniečio dramaturgo bei režisieriaus Mariaus Ivaškevičiaus spektaklyje bei buvusių studentų teatro "Dramos klasė" repertuaro atnaujinimas.

Kaip reagavote, negavęs kūrybinio darbo Klaipėdos dramos teatre?

Pasijutau tarsi nutvilkytas. Berods pirmą kartą tokia pauzė per dvidešimt kūrybinio darbo Klaipėdos dramos teatre metų. Neturiu dėl to niekam jokių pretenzijų, tiesiog toks susiklostė repertuaras.

Tačiau tuštumos gyvenime nebūna. Vasario mėnesį sulaukiau M. Ivaškevičiaus kvietimo vaidinti naujoje jo pjesėje "Artimas miestas". Tai - projektinis darbas. Projektą "Seas" inicijavo prodiuserinė švedų organizacija "Intercult", finansavo "Theorema". Danijoje vyko jaunųjų dramaturgų sąskrydis, kuriame dramaturgai iš visos Europos rašė pjeses pagal pasiūlytus siužetus. Iš projekto lėšų finansuojami labiausiai pavykusių pjesių pastatymai, ir spektaklių turne po Skandinaviją bei Adrijos jūros šalis.

Marius Ivaškevičius parašė tokią pjesę, kuri gavo finansavimą. "Artimo miesto" repeticijos vyksta E. Nekrošiaus teatro studijoje "Meno fortas", Vilniuje. Spektaklio premjera numatoma gegužės 20-24 d. Po to bus gastrolės po Adrijos jūros šalis Italiją, Slovėniją, o rudenį spektaklį rodysime Sankt-Peterburge ir Skandinavijos šalyse.

Ką vaidinsite "Artimame mieste"?

Man teko pagrindinis vyro vaidmuo. Mariaus pjesė labai gražiai parašyta. Tai mane nustebino. Neturėjau iliuzijų, kad lietuviška pjesė gali būti normaliai parašyta. Tai nebanalus, gražios literatūrinės formos kūrinys. Tai - pjesė apie praradimus. Žmogus praranda žmogų, šeimą, žmogiškumą, jei jis nemyli ir nepuoselėja šalia esančios meilės.

Pjesė parašyta pagal tikrą faktą. Kopenhagos kanale buvo rastas moters lavonas. Buvo nustatyta, kad ta moteris buvo švedė. Malmėje ji gyveno normalų biurgerišką gyvenimą, turėjo vyrą, tris ar keturis vaikus, tačiau ji vartojo narkotikus ir kiekvieną savaitgalį keldavosi į Kopenhagą, kur vertėsi prostitucija.

Marius parašė istoriją, kuri prasideda meile ir baigiasi tragedija. Aš vaidinu tos moters vyrą.

Iš tiesų yra toks reiškinys, kad švedai vyrai savaitgaliais važinėja į Kopenhagą gerti pigaus alaus ir eiti pas mergas, nes Malmė ir Kopenhaga matosi per sąsiaurį. Bet mano herojus važinėja ne ištvirkauti, o pabendrauti su mirusiais savo vaikystės draugais. Vaiduokliai, atklystantys iš vaikystės, jam yra brangesni ir mielesni nei reali šeima, kurioje prarastas ryšys su žmona. O žmona galvoja, kad jis, kaip visi vyrai, ištvirkauja. Vieną kartą ji pati išvažiuoja į Kopenhagą ir įkliūva į prostitucijos pinkles.

Teatriniame projekte, kurį kuria rinktinė trupė, dalyvaujate antrą kartą. Kaip vertinate šią dar naują teatrinės kūrybos formą?

Pirmas mano projektinis darbas buvo vaidmuo F. Dostojevskio "Idioto Mišiose", režisuotose R. Atkočiūno Kaune. Šį spektaklį kūrė teatralai daugiausiai iš Vilniaus ir Kauno.

M. Ivaškevičiaus spektaklyje vaidina aktoriai iš Mažojo, Jaunimo, O. Koršunovo teatrų. Tai - Dalia Overaitė, Airida Gintautaitė, Ramūnas Cicėnas, Egidijus Bakas, Arvydas Dapšys.

Dirbant su žmonėmis, kurių nepažįsti, iš pradžių būna sunku. Tačiau universali teatro žmonių kalba padeda greitai apsitrinti. Man dirbti projektuose labai smagu dėl to, kad racionaliai išnaudojamas limituotas laikas, dirbama iki galo. Labai nemėgstu teatre betikslio vilkinimo, išplerusio kūrybinio proceso. Kada repeticijų laikas ribotas, esi priverstas sukoncentruoti visą savo energiją, kad per trumpą laiką pasiektum rezultatą. Tai mobilizuoja.

Projektai padeda atsinaujinti, atsikratyti stereotipų, vaidybos klišių.

Marius Ivaškevičius - dramaturgas ir režisierius viename asmenyje. Kokie tokios asmenybės pranašumai ir trūkumai?

Didelis pranašumas, kad režisierius puikiai žino medžiagą. Dėl aplinkybių, kurias reikia iššifruoti, papildyti į jį gali kreiptis kaip į aukščiausią arbitrą.

Be to, Marius labai gerai žino teatrinius procesus ir kontekstą ir aktyviai jame dalyvauja. "Artimas miestas" - ne pirmas jo pastatymas. Jis yra režisavęs "Malyšą" O. Koršunovo teatre. Kaip režisierius jis kalba šiuolaikine teatro kalba, naudoja minimalistines išraiškos priemones, apnuogina aktorių.

Esate ne tik aktorius. Su žmona Velta Anužiene vadovaujate buvusių jūsų studentų teatrui "Dramos klasė". Ką šiuo metu veikia ši trupė?

Penktus metus su "Dramos klasės" pavadinimu gyvuojančioje trupėje šiuo metu vaidina vienuolika žmonių. Devynios merginos ir du vaikinai. Repetuojame ir spektaklius rodome Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Mokomojo teatro salėje.

Praėjusį rudenį su "Dramos klase" dalyvavome tarptautiniame festivalyje "Kuud" Berlyne. Vaidinome ten pasaką "Mes ne tešliai, Žirni". Šį spektaklį vaidiname jau penkerius metus. Gavome kvietimus gastrolėms į Frankfurtą ir Hamburgą.

Atnaujinome J. Griškoveco "Rusų keliautojo užrašus". Išleidome iš itališkų pasakų sulipdytą spektaklį "Durnaropės". Dabar jį verčiame į italų kalbą. Ruošiamės į Italiją, galbūt kitą pavasarį. O gegužės mėnesį "Durnaropes" rodysime VI tarptautiniame jaunimo teatrų forume Vilniuje.

Neseniai pradėjome repetuoti naują šiuolaikinę islandų dramaturgo T. Torsteinsono (Thorsteinsson) pjesę, kuri vadinasi "Ir Bjork, žinoma..." Premjera numatoma rudenį.

Įdomu. Koks dainininkės Bjork vaidmuo pjesėje?

Sėdi du islandai ir kalba: "Mus, islandus pasaulyje puikiai žino. Žino ir Torvaldurą Tormurdurnsoną, ir Jansoną Jansonsoną, ir...- vardina dar keletą pavardžių, kurios mums nieko nesako. Kol galiausiai pasako - ir Bjork, žinoma. Iš visos tos plejados niekas nieko nežino. O Bjork, kurią žino visas pasaulis, paminima tarp kitko. Pjesėje jaučiamos mažos tautos ambicijos, pasaulio bambos sindromas, būdingas ir lietuviams. Toks yra pjesės socialinis nacionalinis sluoksnis.

O pačios pjesės veiksmas vyksta psichoterapijos seanse. Ateina žmonės pas psichiatrę. Ji remdamasi savo mokytoju, bando spręsti tų žmonių problemas. Daugiausia, seksualines. Pasaulis dabar pasimaišęs dėl sekso, seksualinių nukrypimų, mažumų ir pjesėje to - daug. Tačiau tai tik viršutinis ažiotažinis sluoksnis žiūrovui sudominti.

Iš tiesų kalbama apie žmonių susvetimėjimą, meilės nebuvimą, apie moralės principų apvertimą aukštyn kojomis. Pjesė apie žmogų, pasimetusį šiuolaikiniame pasaulyje.

Jau kurį laiką negirdėti jūsų balso "Balticum" televizijos eteryje. Kodėl?

Filmų garsinimas iš pradžių atrodo paprastas dalykas, tačiau ilgainiui atima labai daug energijos. Dirbau šį darbą dešimt metų. Po filmą per dieną. Nusprendžiau daugiau jėgų skirti "Dramos klasei" ir studentams.

Be jau paminėtų darbų rudenį dar nusimato ir filmavimai Vilniuje. Jaunas kino režisierius Ignas Miškinis kuria filmą "Diringas". Esu pakviestas vaidinti ten mafijozą.

Gyvenate tarp Vilniaus ir Kauno, nusimato daug gastrolių. Kada atrandate laiko šeimai, kaip jį leidžiate?

Būdamas kitur labai pasiilgstu šeimos. Man niekada neužteko laiko šeimai, tik šeimos pareigoms. Malonumams, piknikams ar šiaip pasivaikščiojimams po parką su namiškiais laiko nelieka. Vis planuoju, planuoju, kai ateis vasara... Vasara praeina, tada žadu: "Kitą vasarą..."

Nesusimąstote, kad gyvendamas teatro personažų gyvenimus savąjį leidžiate kažkur pro šalį?

Taip ir yra. Kartais atsikvošėju ir pradedu galvoti, kiek prasminga mano veikla? Bet kitko nemoku, negaliu nieko pakeisti, per vėlu. Be darbo sėdėti irgi negaliu, nieko baisiau būti negali. Gerai, kad tie atsikvošėjimai reti. Būtų labai sunku gyventi nuolat abejojant.

Jurga PETRONYTĖ