"Vorusnėlė" - puiki kompanija"

Ketverių metukų Emilija, rengiama mamos, klusniai stovėjo ir į jokius klausimus neatsakinėjo. "Emilija - mūsų žvaigždė. Su žurnalistais nebendrauja", - juokėsi Klaipėdos etnokultūros centro kolektyvo "Vorusnėlė" vadovė Dalia Kiseliūnaitė.

Lietuvių liaudies kultūros centro įsteigtas "Aukso paukštės" apdovanojimas puikavosi ant stalo lietuvininkų bendrijoje "Mažoji Lietuva", kur būrys vaikų vaišinosi šakočiu. Diplomas jau pakabintas šalia kitų pažymėjimų, nuotraukų ir renginių afišų, bylojančių šešiolika "Vorusnėlės" veiklos metų.

"Šeštadienį buvo mano gimtadienis. "Vorusnėlę" nelabai seniai lankau, bet seniai. Man patinka šokti. Dar aš lankau baseiną, moku plaukti. O čia mano brolis Domantas, jam treji metai", - čiauškėjo šešiametė Austėja.

Iš viso "Vorusnėlę" lanko trisdešimt narių. Mergaičių ir berniukų pajėgos beveik lygios. Pasak vadovės, tai dviejų kolektyvo lyderių nuopelnas. Monika atveda merginų, o Evaldas - vyrų. Gaila, kad pačių lyderių tądien repeticijoje nebuvo, kaip ir "Vorusnėlės" senbuvės - 21-erių metų Julijos, kuri dainuoja ir šoka ansamblyje nuo pirmųjų kolektyvo gyvavimo dienų.

"Ypatingos atrankos nėra, aš tik patikrinu vaiko gabumus, kad žinočiau, kaip su juo dirbti, - aiškino vadovė. - Mažiukai labai greitai viską išmoksta, sunkiau vyresniesiems."

"Mane mama atvedė, kai buvau trejų metukų. Dvejus metus nelankiau "Vorusnėlės", nes nepatiko būti mažai tarp didelių, o paskui sugrįžau", - pasakojo vienuolikmetė Ernesta. Mergaitė prasitarė dar vaidinanti teatre, tačiau į "Vorusnėlę" ją traukia draugiškas kolektyvas.

Dvylikametis Adomas taip pat sugrįžo į "Vorusnėlę": "Esu čia pripratęs. Čia yra daug draugų, gera kompanija. Tiesa, šeštadienį į repeticiją anksti keltis tingiu, bet vis tiek traukia".

Keturiolikmetė Austėja ansamblį lanko nuo penkerių metukų. "Nes man patinka dainuoti, groti kanklėmis. Mėgstu koncertus, šventes. Pernai važiavome į Suomiją, dalyvavome didelėje tarptautinėje folkloro šventėje, gyvenome mokykloje."

"O man įsiminė kelionė į Visaginą, - sakė 12-metis Henrikas. - O interviu galiu pasakyti tik tiek, kad man labiau patinka nelietuviškas dainas dainuoti, o latviškas."

Inga sakė atėjusi į kolektyvą draugės pakviesta: "Norėjau ką nors lankyti. Patiko čia dainuojamos įdomios, labai melodingos dainos".

"Aš "Vorusnėlę" pradėjau lankyti vien dėl šokių. Balsas mano nekoks", - tikino Eugenijus. "O aš daug metų lankiau sportinius šokius. Norėjau išmokti dainuoti", - pasakojo Gintaras.

Dalia Kiseliūnaitė tikino, jog bet kuriam vaikui galima išugdyti klausą: "Pavyzdžiui, Adomas atėjo į kolektyvą dar darželinukas. Tada jis ne dainavo, o deklamavo. O dabar - dainuoja. Buvo ansamblyje tokia Indrė. Vargome, vargome su jos balsu, o dabar ji yra solistė bažnyčios chore."

Vadovė ginasi, kad tai jos nuopelnas: "Aš nieko ypatingo nedarau. Vaikai tiesiog atsipalaiduoja kolektyve bendraudami, pamiršta stresus, baimę ir pradeda dainuoti. Iš tiesų dainuoti žmogui trukdo tik baimė. Tėvai atvedė į "Vorusnėlę" mikčiojantį berniuką. Pradėjęs dainuoti, jis nustojo mikčioti".

Vadovės mintį nutraukė berniukas, geriantis arbatą. "Išsibadysi akis, ištrauk šaukštelį iš puodelio! Lietuviai taip negeria arbatos, - ir, pasisukusi į mane, šypsodama paaiškino: - Esu čia ir mama, ir "ciocė", ir baba viename asmenyje. Labiausiai baru paneles, kad vaikšto plikomis bambomis. Paskui serga. Iš tiesų tai nesipykstame. Esu labai laiminga, kad "Vorusnėlėje" vaikai labai myli vieni kitus. Vyresnieji globoja mažiukus, man nereikia rūpintis. O mažieji perima gerą pavyzdį, vertybes iš didžiųjų. Čia aš neišgirstu keiksmažodžių, čia nebūna piktybiškos veiklos, destruktyvaus elgesio. Tačiau kaip kieviena šeima mes išgyvename ne tik džiaugsnmus, bet ir bėdas. Šiuo metu turime didelių bėdų. Viena mūsų mergaitė sunkiai serga. Vaikai labai jautriai priėmė šią nelaimę. Po šventinio "Aukso paukštės" apdovanojimų koncerto Vilniuje važiavome jos aplankyti į onkologinį skyrių. Ten gydomiems vaikams surengėme koncertą. Ketiname rengti labdaros koncertus, kad padėtume sergantiems vaikams. Taip norisi, kad visiems būtų gera gyventi..."

"Vorusnėlės" nariai vienbalsiai prisipažino, kad jiems geriausios gyvenimo akimirkos - kelionės ir koncertai. Prisimindami kelionę į Suomiją vaikai vienas per kitą pasakojo linksmas ir gražias istorijas: kaip vienas berniukas elevatoriumi nemokėjo naudotis, kaip po ilgos kelionės berniukai išleido mergaites maudytis jūroje, o sutikdami jas išbarstė takelį link autobuso gėlėmis ir pridėliojo iš akmenukų širdelių.

"Vorusnėlės" meilės istorijos - atskira kalba", - vainikavo pokalbį vadovė Dalia Kiseliūnaitė ir užvedė seną Klaipėdos krašto dainą.

Jurga PETRONYTĖ