Viskas apie vyrus. Vyriška pozicija

Premjera

"Jeigu vyras myli, jis ir gimdo, nes gimdymas - tai pasiaukojimas ir meilė". Tai be jokios ironijos teigia naujo Klaipėdos dramos teatro spektaklio Miro Gavrano "Viskas apie vyrus" kūrėjai. Spektaklio premjera kitą savaitę, gruodžio 13 d., 18 val. Klaipėdos žvejų rūmuose.

"Šį spektaklį gali vaidinti ir moterys. Joms taip pat būtų apie ką kalbėti, nes tai spektaklis ne apie vyrus, o apie žmones", - tikina naujojo Klaipėdos dramos teatro pastatymo "Viskas apie vyrus" režisierius Arvydas Lebeliūnas.

Kaip jums atrodo, kodėl tada dramaturgas M. Gavranas vis dėlto parašė dvi pjeses: "Viskas apie moteris" ir "Viskas apie vyrus"?

Gal jam pinigų reikėjo? Manau, kad ir pjesėje "Viskas apie moteris" kalbama daugiau nei vien tik apie moteris. Aš manau, kad ir vyrai, ir moterys jaučia pyktį, pavydą, meilę, neapykantą... Kai kalbame apie žmogiškąsias vertybes, nekalbame apie moteris ir vyrus atskirai. Šitas spektaklis tuo ir įdomus, jog verčia atsisakyti išankstinių nuomonių, stereotipų apie žmogų. Spektaklio pradžioje pamatę mergišių, po kelių scenų išvystame, jog jis visai toks nėra. Nenuspėjami, į vieno apibūdinimo rėmus netelpantys, visi šio spektaklio personažai.

O dramaturgas, aš manau, dar parašys ir pjesę "Viskas apie vedusius", kurioje paanalizuos, kas būna, kai vyrai ir moterys sueina.

Kuo jums patrauklus, įdomus M. Gavrano parašytas tekstas?

Šias dramaturgas atrado gražų stilių. Apie žmogų jis kalba trumpais, tačiau ekstremaliais siužetais, situacijomis, kurios verčia žmogų priimti sprendimą. Tai nėra banalios istorijos, nors iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti. Jis kalba apie dvasines vertybes paprastam žmogui suprantama kalba. Žiūrovui nereikia mąstyti, o ką čia aktorius norėjo pasakyti.

"Kas yra vyras? Tai pati silpniausia lytis, jautriausia žmogiška būtybė, kuri verkia kruvinomis ir krokodilo ašaromis taip pat, kaip ir moteris", - įsitikinęs režisierius Arvydas Lebeliūnas

Apie vyrus?... Daugiau gal sužinojau apie žmogų. Kai kurie šio spektaklio personažai, sakyčiau, labai moteriški, jautrios dvasios. Mes viską norime išskirstyti ir sudėlioti į atskiras lentynas vyrus ir moteris, gerus ir blogus, amerikiečius ir irakiečius, musulmonus ir krikščionis, bet tai yra absurdas.

Jūs pasakykite, ko vyras nedaro, ką daro moteris? Vaikų neprižiūri? Prižiūri ir mes tai pamatysime spektaklyje.

Vyrai vaikų negimdo.

Kaip čia pasakius... Fiziologiškai negimdo, tačiau, mes kalbame apie dvasią... Jeigu vyras myli - jis ir gimdo, nes gimdymas - tai meilė ir pasiaukojimas.

Kiek kartų pats žiūrėjote spektaklį "Viskas apie moteris" ir kaip atsiribojote nuo jo įtakos?

Prisipažįstu, jog spektaklio "Viskas apie moteris" nežiūrėjau nė vieno karto. Girdėjau apie jį labai daug gerų atsiliepimų. Juo labiau, kad jame vaidina trys Klaipėdos dramos teatro primadonos. Žinau, kad šį spektaklį labai mėgsta publika, kai jį atveža į Kauną - bilietų nebūna iš anksto. Man tikrai labai smalsu, kur slypi šio spektaklio stebuklas.

Tačiau žiūrovai neišvengiamai lygins abu spektaklius. Ar jūsų tai netrikdo?

Manau, kad lygins teatro kritikai, o publikai tai bus dar vienas gražus spektaklis apie gyvenimą, apie tikrąsias žmogiškąsias vertybes. Šio spektaklio vertybė yra aktoriai. Žiūrovai ateis žiūrėti kaip vaidina Reklaitis, Pelakauskas, Braziukas arba Žvinklys.

Iš tiesų, jau viskas yra sukurta ir padaryta, tik mes gyvename tokį trumpą laiką, kad negalime susipažinti su anksčiau buvusiomis kultūros vertybėmis ir tomis, kurio dar bus po mūsų. Nieko naujo neprigalvosi. Meilė tokia pati, kaip ir prieš tūkstančius metų, su savo atradimais, praradimais, neapykanta ir viltimi, gal tik energija skiriasi.

Spektaklio scenovaizdis, nors ir labai minimalistinis, bet atrodo vyriškai. Ant mobilios sienelės pritvirtinta daug techninių detalių, lyg garaže. Ką jos reiškia spektaklyje?

Visa ta didelė scena transformuojasi ir pagrindinis jos akcentas lieka mažas trikampis, tarsi dieviškoji akis, o tos visos detalės tarsi nueina į užmarštį. Taip pat, kaip ir žmogus. Spektaklio finale pamatysime vyrus pensininkus, kuriems nieko kito nelieka, kaip atleisti vienas kitam nuodėmes, padarytas per gyvenimą, ir vėl tapti draugais.

Beje, kai ėmiausi režisuoti šį spektaklį, scenografija buvo jau padaryta pagal kito režisieriaus sumanymą, nes "Viską apie vyrus" režisuoti turėjo kitas žmogus. Teko ją gerokai pakeisti. mano manymu, šiame spektaklyje svarbiausia - aktorius. Todėl su dailininke Asta Šleiniene stengėmės palikti kuo švaresnę scenos erdvę. Padarėme pakylą, ant kurios tarsi ringe vyrai kovos dėl jiems svarbių dalykų.

Ką galite pasakyti apie spektaklyje vaidinančių vyrų ansamblį?

Gražus ansamblis. Labai įdomu, kad viena trijulė - R. Pelakauskas, I. Reklaitis ir K. Žvinklys buvę bendrakursiai. Taigi susikalbėjimas tarp jų tikrai yra. Kitoje spektaklio sudėtyje K. Žvinklį keičia E. Brazys. Jis - jaunesnės kartos aktorius, bet gražiai įsilieja į šį ansamblį.

Tik gražiausius žodžius pasakyti apie šiuos aktorius, nes kai pradedi repetuoti - vienas svarbiausių dalykų - tapti draugais. Kitaip darbas negali vykti.

Vieša paslaptis, jog Klaipėdos dramos teatro aktoriai repetuoja avarinės būklės teatro pastate, paramstytame pastoliais. Ar nesibaiminote grėsmingų darbo sąlygų, kad užgrius lubos ar įlūš grindys?

Mažojoje scenoje, kurioje mes repetavome, tai negrėsė. Čia darbo sąlygos - labai geros, o tai, kas vyksta užkulisiuose - man nelabai svarbu. Krentančios lubos ar lūžtančios grindys, manau, yra likimas. Jeigu jis tau skirtas - nieko nepadarysi.

Pats dirbate daugiausia Kauno teatro scenose. Klaipėdos dramos teatre spektaklį režisuojate po ilgesnės pertraukos. Kokius dar pokyčius pastebite mūsų teatre bei mieste?

Man gaila, kad Klaipėdos teatre vyksta tokie dalykai. Manau, kad mūsų valdžia turėtų labai susirūpinti, nes dabar iš klaipėdiečių atimta viena pagrindinių edukacinių ir dvasinių šventyklų. Rekonstrukcija, mano manymu turi būti daroma kiek įmanoma greičiau, šio proceso negalima vilkinti.

Klaipėdos dramos teatro aktoriai - buvo ir yra pati stipriausia trupė Lietuvoje. Labai svarbu, kad šie žmonės neišsilakstytų, nepavargtų nuo nežinios, kad kurtų, būtų laimingi.

Klaipėdos miestas, man atrodo, labai gražėja. Tai man labai malonu. Man Klaipėda tampa pirmuoju miestu Lietuvoje, turinčiu savo išskirtinę energiją, žmones, architektūrą. Vilnius tampa normaliu Europos miestu, tokiu - kaip kiti. Klaipėdai visada jaučiu nostalgiją, tik čia surandu jūros galybės energiją, tik čia patiriu gilesnes susimąstymo akimirkas, kurios neįmanomos jokiame kitame mieste.

Spektaklio režisierius sakė, jog nematė spektaklio "Viskas apie moteris". O kaip jums, aktoriams, pavyko atsiriboti nuo moteriškojo M. Gavrano dramaturgijos varianto?

Igoris Reklaitis: "Atvirai kalbant, aš į teatro vadovybės sumanymą statyti šį spektaklį žiūriu skeptiškai. Apskritai, aš nemėgstu tęsinių ir kine ar literatūroje, nes paprastai antrasis būna prastesnis.

Spektaklis "Viskas apie vyrus" gimė iš spektaklio "Viskas apie moteris". Pastarasis spektaklis jau daugiau kaip 100 kartų vaidintas, turi estetinius pagrindus, turi savo žiūrovus, savo fanus. Mums teks kažką iš naujo įrodinėti.

Gink, Dieve, nenoriu, kad "Viską apie vyrus" lygintų su "Viskuo apie moteris", tačiau tai - neišvengiama. O šį spektaklį reikia žiūrėti kaip visiškai atskirą. Jeigu jį būtų režisavusi šviesaus atminimo Dalia Tamulevičiūtė, galbūt būtų galima kalbėti apie kokią nors seką. Dabar - spektaklio "Viskas apie vyrus" struktūra - visiškai kitokia.

Aš nemanau, kad M. Gavranas yra labai stiprus dramaturgas, tačiau jo sumanymas, jog tas pats aktorius viename spektaklyje vaidintų keturis skirtingus vaidmenis yra vertingas ir įdomus. tai suteikia galimybę patikrinti savo meistriškumą, profesionalumą.

Kaip pasikeitė buvę kurso draugai?

Rimantas Pelakauskas: "Pirmą kartą po daugelio metų mes visi trys susitikome scenoje.

Šis spektaklis man parodė, kaip toli buvę bendrakursiai, kolegos pažengę į priekį. Štai vienas jau su scenos kryžiumi (I. Reklaitis yra pelnęs Lietuvos teatro apdovanojimą "Auksinį kryžių". - Aut. past.), kitas - daug pagrindinių vaidmenų vaidinęs. Smagu dirbti su rimtais partneriais. Šiame spektaklyje labai svarbu, kad visi aktoriai būtų lygiaverčiai partneriai. Kai šalia stiprus partneris, kuriuo iš tiesų pasitiki ir tiki, tačiau šiame spektaklyje mes vienas kitą pažįstame ir atrandame iš naujo.

Gyvenime vyrai savo jausmų per daug nedemonstruoja. Ar aktoriui vyrui tai taip pat sudėtinga?

Edvardas Brazys: "Ši pjesė man tuo ir įdomi, jog suteikia galimybę pasikapstyti savo jausmuose. Vyrui aktoriui nėra sunku atskleisti jausmus, tačiau sudėtinga juos pateikti taip, kad žiūrovus įtikintų tai, ką darai.

Jurga PETRONYTĖ