2007 m. kovo 11 d. per gaisrą daugiabutyje žuvęs 31-erių metų jaunuolis jau buvo spėjęs ryškiai sužibėti įvairiose meno srityse – literatūroje, kine, dailėje, scenos menuose.
Labai anksti pastebėtas ir imtas globoti šiuolaikinės lietuvių poezijos metro Valdemaro Kukulo, Mantas nuėjo neilgą, bet itin vingiuotą kūrybinės evoliucijos kelią nuo klasikinės eilėdaros iki psichodelikos, absurdo poetikos bei politinių manifestų. 1998 m. jis atmetė visus metro patarimus ir išleido pirmąją knygą, kuri buvo sudaryta vien iš tuščių popieriaus lapų su prisegtu pieštuku. Poetinius Manto ieškojimus vainikavo 2007 m. išleista pomirtinė poezijos rinktinė „Šamanas™“, dažną skaitytoją pribloškianti neįprastu stiliumi, eklektiška forma ir avangardiniu turiniu.
Šiek tiek ramiau ir produktyviai klostėsi jo gyvenimas kino pasaulyje. Besimokydamas Lietuvos muzikos akademijoje M. Gimžauskas pagarsėjo kaip nepakeičiamas idėjų bei kūrybinių sumanymų generatorius. Nepaliaujamai rašė scenarijus kino filmams, pats režisavo ir vaidino. Jo filmai „Būti pasaulio čempionu“ (1999), „Aukso puodas“ (2002) bei scenarijai I. Miškinio ir K. Gudavičiaus filmams „Lengvai ir saldžiai“ (2003), „Diringas“ (2004), „Artimos šviesos“ (2005) „Perspektyvi pora“ (2005), „Keturios susikertančios tiesės“ (2006) neabejotinai pateks į atsikuriančio lietuviškojo kino istoriją.
Audringas Manto gyvenimas išsiplėtė toli už poezijos ir kino ribų. Jis intensyviai rašė publicistinius straipsnius kultūros leidiniams ir avangardiniam žurnalui „Atolas“, skleidė naujas idėjas kūrybiniame „Įžangos“ sąjūdyje, aktyviai dalyvavo politinėse protesto akcijose, o laisvu metu nuolat piešė piešinukus, kuriuos būtų galima įvardyti pchichodeline primityvistika. Visos šios veiklos rado tinkamą vietą virtualaus Manto Gimžausko muziejaus fonduose.
Dėl polinkio į psichodeliką bei Amerikos indėnų šamanizmą bičiulių pramintas Šamanu, Mantas susilaukė savotiškos savo dievų malonės. Per gyvybę nusinešusį nelemtą gaisrą nesudegė nė vienas jo kruopščiai saugotas rankraštis. Nors kompiuteris ir sudegė, tačiau po pelenų sluoksniu ir sudegusių daiktų nuolaužomis buvo aptikti visi Šamano rankraščiai, fotografijos, laiškai ir sąsiuviniai su ankstyvąja 1991–1995 m. kūryba. Virtualiame muziejuje dabar galima pamatyti apsvilusius, tačiau nesudegusius Manto kūrinius.
„Sena ir banali tiesa, kad rankraščiai nedega, – pasitvirtino. Ištikimų Šamano bičiulių dėka virtualiame Manto Gimžausko muziejuje apsigyveno tai, kas išliko. Pamaniau, kad ir kokia nepilna būtų ši vitališko gyvenimo skeveldrų kolekcija, tai geriausia galimybė susipažinti su Šamanu iš arčiau", – sako šio muziejaus įkūrėjas ir „Vario burnų“ idėjų dirbtuvės iniciatorius Tomas S. Butkus.
Rašyti komentarą