- Ką gali pasakyti apie savo gyvenimo jubiliejus. Ar atsimeni, kaip šventei, tarkim, 25-metį?
- Kol studijavom, visus ketverius metus po egzaminų mano gimtadienį švęsdavom Mamos namuose. Tad ir po paskutinio kurso mano 25-metį šventėm Kaune. Puikus buvo balius - voveraitės, bulvės su spirgučiais, kefyras ir daug braškių... (Juokiasi.) Gitaros muzika, dainos, kalbos apie gyvenimą, teatrą, svajones, juokas iki ryto... Ir kaip nedainuosi? Be dainų, muzikos mūsų kursas savo naktinėjimų ir neįsivaizdavo... Juk studijavau kartu su Olegu Ditkovskiu, Sauliumi Bareikiu ir kt. Dainingi buvom ir likom... O dabar švenčiau pajūrio kampelyje Melnragėje. Kaip visada dalyvavo artimieji ir geriausi draugai... Ėjom maudytis į jūrą, saulei tekant...
- Bet grįžkime į Kauną, kuriame prasidėjo tavo artistinė karjera. Juk pirmiausiai buvai Modrio Tenisono įkurtos pantomimos trupės aktorė, o su pantomima, galima sakyti, Kaune gimė jaunimo sąjūdis, nebylia kalba buvo išsakomi labai svarbūs dalykai. Ar ne tiesa?
- Buvau Literatūrinio teatro, kuriam vadovavo Kauno pantomimos teatro mimas Giedrius Mackevičius, aktorė. Į Modrio Tenisono trupę įsitraukiau jau Maskvoje, kur po Romo Kalantos susideginimo keletas trupės aktorių ir pats Modris buvo priversti išvažiuoti iš Lietuvos... Pantomimos trupė tądien turėjo spektaklį Muzikiniame teatre ir tapo šio jauno žmogaus laisvės žygdarbio liudininkais. Ir buvo apkaltinti, kad jų modernus menas, daręs įtaką visam Tarybų Sąjungos intelektualiam jaunimui, daro žalą Lietuvai ir jos žmonėms... Menas ženklų, metaforų kalba galėjo išsakyti tai, apie ką žmonės galvojo, ko ilgėjosi. Ir tai juos vienijo, kėlė jų dvasią, neleido rezignuoti.
- Kokie prisiminimai apie 1972-ųjų Kauną, kai tau tuomet tebuvo 20 metų, labiausiai įstrigę atmintyje?
- Fantastiškas buvo laikas... Naujo spektaklio repeticijos Literatūriniame teatre, įspūdingi, fantaziją žadinantys, kvapą gniaužiantys Kauno pantomimos teatro spektakliai, bičiulystė su mimais, kurie mus, jaunesnius, mylėjo kaip savo mokinius... Jie sau ir mums vėrė modernaus meno pasaulį - Gabrielis Garsija Markesas, Salvadoras Dali, Boschas, Kšyštofas Pendereckis ir, žinoma, mūsų Mikalojus Konstantinas Čiurlionis... Visa naujausia verstinė (lietuvių ir rusų kalbomis) užsienio literatūra... Nežinau, kaip ir iš kur jie gaudavo tas tuometinės valdžios netoleruojamas knygas, plokšteles... Iš jų gavau pagrindines griežtos saviugdos pamokas. Jie man davė postūmį į profesionalaus meno pasaulį. 1973 m. pavasarį grįžau iš Maskvos ir įstojau į Lietuvos konservatoriją (dabar - Lietuvos teatro ir muzikos akademija) studijuoti aktorinio meistriškumo. Kai profesorė Irena Vaišytė per stojamuosius manęs paklausė, kas man yra teatras. Atsakiau, kad man teatras yra kaip bažnyčia... Esu dėkinga likimui - jis man dovanojo puikius Mokytojus.
- Ar tavo maištinga siela ir dabar?
- Aistringa... (Juokiasi.) Gyvenimas nuostabus. Neįmanoma jo nemylėti. Likimas man buvo maloningas kūrybiniais įvykiais, susitikimais su rimtais režisieriais, įdomiais vaidmenimis, gera dramaturgija, puikiais scenos partneriais. Kelionėmis. O svarbiausia - nuostabiais žmonėmis. Gerasis angelas - mano Mama. Mylintis vyras. Mane palaikanti šeima. Kūrybingi kolegos. Puikūs draugai. Nuostabios bičiulės. Ir daugybė manęs laukiančių Lietuvoje žmonių, iš kurių dar vis sulaukiu skambučių su prašymu: aktore, norėtume ko nors gražaus... Tai įkvepia. Tai ar nelėksi kaip ant sparnų?
- Literatūros kūrinių skaitymas, vakarų vedimas dabar tapo tavo gyvenimo duona. Pernai tapai Ievos Simonaitytės literatūrinės premijos laureate, o šiemet parengei aktualių literatūrinių muzikinių kompozicijų apie M.K.Čiurlionį, Maironį... Tau svarbi mūsų klasika, o nūdienos poeziją skaitai?
- Žinoma, skaitau. Nepastebėti jos neleidžia Klaipėdos universiteto jaunimas, kuriam dėstau scenos kalbą... Yra visko. Visais laikais buvo ir bus geros literatūros, ypatingų asmenybių...
- Ar sunki šiandien vyresnės kartos (gaila tave taip vadinti, nes esi jaunatviška ir energinga) aktorės duona?
- Man visada buvo lengva daryti tai, ką aš darau. Net nejauku būdavo, kai kas manęs paklausdavo, ar jums sunku dirbti... Ir koks čia darbas, jei jis tau teikia malonumą? (Šypsosi.) Taip, energijos išeikvoti reikia daug... Ir vaidinant, ir ruošiantis renginiui. Scena reikalauja maksimumo. Bet gerai išsimiegu ir susigrąžinu jėgas... Idėjų nestokoju, svajonių turiu, pasiūlymų bendradarbiauti vis dar sulaukiu. Labai džiaugiuosi, kad kažkada mane „atrado“ bibliotekos, muziejai, kultūros centrai - daugybę kūrybinio džiaugsmo jų dėka patyriau. Reikia pripažinti, kad pasaulio dramaturgai nėra dosnūs dėmesio vyresnėms aktorėms. Gaila, nes jos tiek daug savąja patirtimi (tiek žmogiškąja, tiek kūrybine) ir paliudyti, ir pasakyti žiūrovams galėtų.
- Ką šneka, kai būnate kartu, apie tavo „blaškymąsi“ po Lietuvos miestus ir miestelius su literatūros skaitymais, nesibaigiančius filmavimus serialuose tavo vyras, žinomas skulptorius Arūnas Sakalauskas, taip pat neseniai šventęs 60-metį?
- Jau nebešneka... (Juokiasi.) Kaip ir aš nebešneku apie jo įsikalinimą dirbtuvėje jau trečią dešimtmetį. Ačiū Dievui, tarpusavio supratimo nestokojame...
- Kadangi esi gera literatūros žinovė, o greta taip pat lakios fantazijos ir nepaprasto darbštumo žmogus, kokią sentenciją - kredo esi pasirinkusi gyvenimui čia ir dabar?
- Man labai patinka poeto Česlovo Milošo kūryba ir jo laikysena... Gan dažnai džiugiai cituoju iš jo knygos „Tai“: „Dainuot ir šokt akivaizdoj Aukščiausiojo, nes iš dejonių nebus jokios naudos“ ir „Išgelbėtas, nes amžinai įkvėptas ir dieviškai nustebęs“.
- Esi UNICEF organizacijos geros valios ambasadorė, pernai lankei Kambodžos vaikus, o ką gali ši organizacija nuveikti likimo nuskriaustų Lietuvos vaikų labui? O pati gal rengi kokius labdaringus literatūros skaitymus vaikams?
- Labdaringus skaitymus rengiu nuo senų laikų... Žinoma, ir vaikams... Arūnas man sako: „Tau gali paskambinti vidury nakties ir lėksi galvotrūkčiais į kitą Lietuvos kraštą...“ Esu keletą programų parengusi specialiai mokiniams. Kai sulaukiu kvietimo iš mokyklos, su entuziazmu važiuoju... Susitikimas su jaunais žmonėmis įkvepia, pripildo kūrybingos energijos, veržlumo... Sakyčiau, kad į beveik visus Lietuvos UNICEF renginius įtraukiami ir vaikai. Juk geranoriškumą, atjautą silpnesniam, nuskriaustam reikia skiepyti nuo mažumės. Ką užsiauginsim, tą ir turėsim.
- Artimiausi planai?
- Atostogos... (Juokiasi.) Pajūryje su knyga gulinėti, maudytis... Su draugais iki išnaktų kalbėti, po žvaigždėtu dangum iki paryčių klajoti, ilgėtis, svajoti... Bet vasara netruks prabėgti. Ateinantį sezoną esu pakviesta vaidinti Klaipėdos dramos teatro naujame pastatyme - Pero Olovo Enkvisto „Lūšies valandoje“, kurią režisuos Mara Kimelė (Latvija). Labai džiaugiuosi, kad su kolegomis jau sulaukėme daugybės kvietimų iš įvairių Lietuvos miestų atvažiuoti su teatriniu muzikiniu projektu „Maironis. Ant aukuro širdį nešiau“. Projektas atliepia XX a. pradžioje madingo Maironio meno salono dvasią, puikiai įkūnija poeto asmenybės patrauklumą. Rudenį norėčiau paminėti savo kūrybos 35-metį, keliaudama per Lietuvą su monoprograma „Gyvenimas kaip graži kelionė“. Ir dar labai norėčiau, kad būtų išleistos dviejų kamerinių programų - „Česlovas Milošas. Neaprėpiama žemė“ ir „Lėk, sakale!“ - kompaktinės plokštelės. Juolab kad tai bus nekomercinis projektas - kompaktinės plokštelės bus paskleistos po Lietuvos bibliotekas - viešąsias, mokyklų. Turiu tesėti pažadą poetui Sigitui Gedai - juk drauge aptarinėjome kompaktinės plokštelės pagal jo poeziją išleidimą... Ateinantį vasarį minėsime jo 70-metį. O kompozitorius Bronius Kutavičius pažadėjo parašyti muziką...
Parengta pagal "Respublikos" priedą "Julius/Brigita"
Rašyti komentarą