Vielinės lėlės spektaklius kuria pačios

Tarptautinis trišalis projektas gyvuoja jau kelerius metus KKKC bendradarbiaujant su Arenshopo "Lukas" menininkų namais (Vokietija) ir partneriais Švedijoje.

Naujojoje parodoje - trijų šiemet išrinktų menininkių darbai, iš kurių G. Radvilavičiūtės sukurtieji, reikia pripažinti, Klaipėdoje susilaukė didžiausio lankytojų susidomėjimo.

Elisif Hals (Norvegija) tapytuose paveiksluose liejasi žaismė bei šviesos ir tamsos slėpiniai. Menininkė paprastai ant kartono raižo raižinius, sukurdama trimatės erdvės efektą, sukeldama netikėčiausių aliuzijų.

Susannos Mohring (Vokietija) darbai keliamomis asociacijomis priartina prie A. Rainerio ir G. Richterio, A. Kamiu kūrybos.

G. Radvilavičiūtės sukurtos lėlės - tarsi ore pakibę kruopštūs piešiniai.

"Aš dabar "einu mažyn". Norisi padaryti ką juvelyriško, kad žmogus įsižiūrėtų iš arti", - apie savo efemeriškas vielines lėles, kurių kontūrus gali pratęsti vaizduotėje, sakė G. Radvilavičiūtė.

Spektaklis dviem

Autorė galvoja apie spektaklį, tinkantį ir vienam žiūrovui ar saujelei, kai, vos papūtus vėjui, lėlės judėtų, tarp jų rastųsi šešėliai ir savitas santykis. Taip gimtų siužetas.

Provokuoju Gintarę: ar ne įdomiau gyvas aktorius, preparuojantis scenoje savo sielą, pasitelkiantis mimiką, kūno kalbą?

"Aš ieškau to, kas man įdomu - formos, kuri atrakintų atrastą medžiagą. Vaikų spektaklyje matau, kaip jie reaguoja į lėlę, ir jie fantazuoja net tada, kai būni sugalvojusi ką nors paprasto. O jeigu aktorius profesionaliai "animuoja" daiktą, tai vaikai jo "nematys": visi susikoncentruoja į daiktą ir mato tik daiktą. Nesvarbu, ar tai lėlės, ar objekto atgimimo stebuklas, svarbu, kiek aktorius pas užsižaidžia", - sakė G. Radvilavičiūtė.

Režisierei įstrigo vaikų reakcija po vieno jos pastatyto spektaklio, kurio personažai - indai. Vieno žiūrovo mama paklausė: "Ar tu čia supratai ką nors?". Tas atsakė: "Mama, juk mes visi esame indai Dievo rankose." Mažoji Gintarės dukterėčia parėjusi namo po spektaklio pradėjo žaisti ir kalbėtis su dantų šepetuku.

"Išlaisvini, atrakini vaikų fantaziją, ir jie laisvai žaidžia su bet kokiu objektu. Nesijaučia vieniši, bendrauja su viskuo, ką mato ar jaučia esant. Ir dar įdomiau, kad mažieji žaidžia su nebaigtu daryti daiktu. Gal jiems taip dar įdomiau", - sakė lėlių teatro režisierė, sukūrusi lėlių spektaklį ir suaugusiems - "Juoba" pagal Alfredo Žari pjesę. Jame taip pat žaidžiama su daiktais, jie juda, keičiasi medžiagos.

Publika labai jį gerai priima, nes paprastu daiktu menininkui paprasta perteikti charakterį, suteikti jam galią išjudinti vaizduotę ir asociacijų srautą.

Šių dienų kalba

Režisierė prisimena, kai mama jai pasiuvo pirmąją skudurinę lėlę, ir ji tapusi didžiausia atrakcija. Mama sakė, kad ta lėlė - tokia negraži, bet maža mergaitė žaisdavo ne su barbėmis, bet su skudurinuke.

"Tikriausiai lėlė - universali. Šį kartą galvojau apie spektaklį suaugusiesiems, bet pirmiau įvyko ši paroda. Mane žavi būtent lėlės atgijimo stebuklas, erdvė - ne taip svarbu. Lėlių teatro unikalumas slypi tame, kad iš bet kokio objekto gali sukurti personažą, ir gali fantazuoti, koks jo siluetas, koks charakteris. Taip ir gimsta teatras", - sakė autorė.

Rezidentūrą Arenshopo "Lukas" menininkų namuose režisierė prisimena kaip laiką, kurį galėjo skirti vien kūrybai, nes buvo atskirta nuo įprastinių dešimties darbų visam mėnesiui. Pažinusi svečios šalies menininkų, buvo pasirengusi naujiems ieškojimams ir atverčiai.

"Šiuolaikinis menas, galbūt ne visada mums priimtinas, vis dėlto yra šių dienų kalba. Kaip nepavirsti profesionaliu amatininku? Turi visą laiką judėti ir ieškoti naujų formų. Kai jautiesi patogiai, turi daryti viską, kad jaustumeisi nepatogiai. Kad pats sau keltum iššūkius, tada atsiranda daugybė klausimų, judesys, spyris, idant imtumei judėti kita trajektorija", - sakė G. Radvilavičiūtė.

Paroda Meno kiemo galerijoje veiks iki rugsėjo 4 d. Kitąmet trijulės darbai lankysis projekto partnerėje Malmėje (Švedija), šiemet pavasarį jie jau buvo pristatyti Arenshope.