Vėlinių tradicijos Latvijoje: pirtis, vėlių kvietimas ir išvarymas
Lapkričio pirmoji - Visų šventųjų diena Latvijoje yra eilinė darbo diena, o kapų lankymui ir mirusiųjų pagerbimui čia skiriamas kur kas ilgesnis laikotarpis.
Latvijos universiteto filosofijos ir sociologijos instituto vyresnioji tyrinėtoja Aida Rancanė teigia, jog tradicinėje latvių kultūroje protėvių paminėjimui ir pagerbimui skiriamos maždaug keturios savaitės.
"Daugelyje Latvijos regionų jis yra skirtingas, bet vidutiniškai jis prasideda po rudens lygiadienio rugsėjo 29 dieną (Mikeli šventės) ir tęsiasi keturias savaites iki Šv. Martyno dienos arba iki pat Šv. Kalėdų. Pavyzdžiui, Lubanos regione ši diena sutampa su diena, kai senovėje būdavo pradedamas vilkų gaudymas", - Eltai pasakojo A. Rancanė.
Kapų lankymo laikas pabaigiamas šeimos vakariene. Jai gaminami specialūs patiekalai, kuriais, tikima, vaišinasi ir protėvių vėlės. Populiariausias patiekalas yra Vėlinių košė, paprastai gaminama iš miežių grūdų, tačiau tinka viskas, kas tais metais užaugo. Tai gali būti mėsos patiekalai, pyragas, vaisiai, medus, alus, pienas, sūris, žirniai ar pupos.
Pasak mokslininkės, latviai tiki, jog vėlėms skirto maisto negalima pjaustyti peiliu ir barstyti druska. Vėlės vaišinamos viename iš kambarių, pirtyje, klėtyje, jaujoje arba lauke, už akmenų arba medžių. Vėlėms numatyto maisto negalima dėti į burną arba ragauti.
Senesnė ir rečiau sutinkama tradicija - vėlėms kūrenti pirtį, palikti rankšluosčius ir švarius rūbus joms apsivilkti.
Aplankius protėvių kapus, vėlės vardais kviečiamos į namus. Patalpose atveriami langai ir durys, kad jos galėtų patekti į vidų. Kambaryje paliekama šviesa ar uždegama žvakelė. Seniau tikėta, jog jeigu maistas buvo paliestas, tai kiti metai bus sėkmingi.
Vakaro metu latviai dainuoja dainas, žaidžia žaidimus, dalijasi mintimis ir idėjomis, kurias paliko jau mirę žmonės. Tradiciškai prašoma sveikatos ir sėkmės ateinantiems metams.
Kitą rytą, kai Vėlinių vakaras pasibaigia, latviai tiki, jog vėles būtina išvaryti: reikia triukšmauti, ištrankyti visus kampus, įkirsti į sieną kirvį, iškvėpinti namus kadagiais.
A. Rancenė teigia, jog skirtumai tarp įvairių Latvijos regionų egzistuoja, tačiau daugiausiai jie susiję su laiku, kai Vėlinių vakaras yra minimas, bei maistu, kuris yra patiekiamas.
"Prasmė visur yra vienoda - mirusieji tokiu būdu toliau būna šeimų nariai, o kontaktai su jais užtikrina vaisingumą, derlingumą ir neša laimę", - pasakoja A. Rancenė.
Tyrinėtoja nemano, jog Helovinas ir kitos šiuolaikinės vakarietiškos tradicijos ženkliai daro įtaką Vėlinėms Latvijoje.
"Tie, kas mini Vėlių vakarą, jo nesieja su lapkričio pirmąja. Persirengimas Latvijoje dažniausiai prasideda vėliau - per Šv. Martyno dieną (lapkričio 11 d. - ELTA). Žinoma, miestuose jaunimui patinka išbandyti įvairias naujoves, prie to prisideda ir kavinių, parduotuvių noras komerciškai užsidirbti", - teigia A. Rancenė.
Anot mokslininkės, kapų kultūra Latvijoje yra aukšto lygio. Nors paprastai giminaičiai tvarko tik savo šeimos kapus, tačiau mirusiųjų paminėjimo laikotarpiu yra organizuojamos talkos ir žmonės tvarko visus kapus. Ypatingas dėmesys skiriamas kareivių kapams.
A. Rancenė teigia, jog latviai archetipiškai priėmę suvokimą, jog mirtis nėra tik staigi pabaiga, mirę žmonės, pasak jos, palaipsniui pereina į kitą realybę. Tikima, jog mirusieji domisi, kaip sekasi čia likusiems, ir šiuo metu jie žmones aplanko.
Rašyti komentarą