Vaikystės įspūdžių mozaikai Klaipėdoje trūksta spalvų

Uostamiestyje veikiančios kultūros įstaigos siūlo įvairius būdus mažųjų ir jų tėvelių bendram laisvalaikiui. Tačiau net patys šios srities atstovai sutaria pasigendantys įstaigų bendradarbiavimo ir vieningos vaikų kultūrinio ugdymo strategijos. O įžvalgūs tėvai - ir įvairovės, iš kurios būtų galima išsirinkti individualų skonį atitinkančius aukštos meninės kokybės renginius.

Skola jauniausiesiems

Tarptautinei vaikų ir jaunimo teatrų asociacijai ASSITEJ priklausantis Klaipėdos dramos teatras spektaklius vaikams jau kelerius metus rodo retai ir nereguliariai. Priežastis - avarinės būklės jo pastatas 2007-aisiais buvo uždarytas, o įstaigą įgijo įnamio statusą ir negali laisvai disponuoti kitų suteiktomis patalpomis.

Anot Klaipėdos dramos teatro vadovo Gedimino Pranckūno, teatralai jaučiasi skolingi jauniesiems uostamiesčio žiūrovams. "Be to, turiu asmeninę skolą anūkui, - atsiduso pokalbininkas. - Vaikui - aštuoneri ir jis iki šiol pasiteirauja, kada vėl galės pamatyti "Katės namus", kuriuos pirmąsyk žiūrėjo būdamas trejų."

Šis Broniaus Gražio režisuotas vaikams skirtas spektaklis buvo spėjęs tapti vietos klasika, kaip ir "Batuotas katinas" bei "Eglė žalčių karalienė".

Skolą mažiesiems teatras ketina pradėti grąžinti šį rudenį - "Katės namus" iš naujo statys Darius Rabašauskas. Planuojama sukurti mobilią scenografiją, kad dažnai gastroliuojantys klaipėdiečiai galėtų spektaklį atlikti ir kituose miestuose. Taip pat ketinama atnaujinti "Tris paršiukus" - spektaklį kurs 1995-aisiais jį pirmąkart Klaipėdos žiūrovams pristatęs režisierius Vitalijus Mazūras.

Tačiau visavertę pasiūlą jauniausiajai publikai teatras galės pasiūlyti tik sulaukęs pastato rekonstrukcijos pabaigos.

Stabdo finansai

Tokios spragos ateityje gali atsiliepti pačių teatrų veiklai. "Viena vertus, privalu auginti naująją žiūrovų kartą, nes kitaip paprasčiausiai jos neturėsime; antra vertus, turiningas vaikų laisvalaikis ir apskritai laiminga vaikystė priklauso nuo suaugusiųjų pastangų", - mano Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vadovas Ramūnas Kaubrys.

Muzikinio teatro žiūrovų mėgstamos operos vaikams - Vladimiro Konstantinovo "Ką senelis pasakys, viskas bus gerai" ir Auksiniu scenos kryžiumi įvertinta Antano Kučinsko "Bulvinė pasaka". Apie penkiolika metų teatro repertuare gyvuoja Antonio Spadavecchia "Pelenė"; scenoje atgyja Bogdano Pavlovskio "Snieguolės ir septynių nykštukų" istorija.

Spektakliai vaikams rodomi kiekvieną sekmadienį, antradieniais į teatrą atvyksta organizuotos grupės iš mokyklų. Tiesa, savaitgaliais, anot vadovo, salė užpildyta apie 50-60 proc. Ieškant būdų pagerinti šį rodiklį ketinama atlikti auditorijos poreikio tyrimą.

Balandį vadinamojoje Kolonų salėje - teatro antrojo aukšto fojė - laukiama "Drambliuko Babaro istorijos", kurią parašė prancūzų kompozitorius Francis Poulenc, premjeros. Per artimiausius dvejus metus teatre ketinama išplėtoti edukacinę programą "Uvertiūra", kurios metu tiek mažieji, tiek suaugusieji žiūrovai galės su teatru susipažinti iš vidaus - nuo grimo kambarių iki dirbtuvių.

Idėjų ir siūlymų - dar daugiau: nuo naujausių lietuvių autorių kūrinių pastatymų iki "Bulvinės pasakos-2", kurioje pelės puls jau nebe bulvių, o makaronų karalystę. Tačiau tikslinti, kada visa tai virs spalvingais ir jaunąją auditoriją intriguojančiais sceniniais pastatymais, R. Kaubrys nedrįsta. "Problema ta, kad meno žmonės turi ištiesę rankelę prašyti pinigėlių iš steigėjų ir verslininkų, įtikinėti savo veiklos būtinumu", - neslėpė menininkas.

Trūksta specialistų

Jam antrino ir Klaipėdos lėlių teatro direktorė Aušra Daukantaitė. "Tenka atsisakyti daug gražių minčių ir idėjų vien dėl finansavimo stokos", - apmaudo neslėpė ji.

Puikių vertinimų tiek iš kolegų, tiek iš publikos sulaukiantis teatras aktyvią veiklą plėtoja jau septintus metus, kviečia jau į 11 pavadinimų lėlių vaidinimus, skirtus mažiesiems ir vyresniems žiūrovams. Kasmet čia pastatomi 1-3 nauji spektakliai, parodoma virš 100 spektaklių, kuriuos aplanko apie 6000 žiūrovų.

Šiemet teatre kuriamas spektaklis kūdikiams, kuris bus pristatytas balandį, gegužę su visu karavanu atvyksta VI tarptautinis lėlių teatrų festivalis "Karakumų asilėlis", rugsėjį planuojamas spektaklis visai šeimai "Masanendeba" pagal afrikiečių pasakas, spalį - premjera jaunimui ir suaugusiesiems.

Mažame namelyje senamiesčio Vežėjų gatvėje įsikūręs teatras gali pasigirti unikalia aura, tačiau salytėje telpa tik 60 žiūrovų. "Kol kas gyvename šiame namelyje ir džiaugiamės, tačiau sakytume netiesą, jei teigtume, kad nesvajojame apie didesnę salę", - sakė A. Daukantaitė.

Privatiems investuotojams lėlių teatro idėja atrodo nepatraukli ir nepelninga. Teatrui, įsteigtam kelių bendraminčių, padeda miesto valdžia - ji panaudos pagrindais skyrė patalpas senamiestyje, remia projektus, nuolat bendrauja dėl mieste vykstančių renginių. Tačiau modernus Klaipėdos lėlių teatro pastatas tebelieka ateities vizija.

Anot A. Daukantaitės, šiuo metu įstaigai vienos iš aktualiausių yra finansavimo ir tarnybinių patalpų (dekoracinė, dirbtuvės, grimerinės) problemos. Teatras nėra pajėgus išlaikyti ir techninio personalo.

Kelerius pastaruosius metus juntamas ir lėlių teatro specialybės menininkų stygius, nekalbant jau apie lėlių gamybos ir scenografijos specialistus - kadangi šie Lietuvoje išvis neruošiami, visa kūrybinė našta dažniausiai krenta ant meno vadovės G. Radvilavičiūtės pečių.

"Kurdami naujus projektus žvalgomės į užsienio šalių menininkus. Tačiau jų honorarai dažniausiai mums pasirodo neįkandami. Finalas - atsisakius projekto idėjos viskas daroma sujungus visas savo žmonių pajėgas", - pasakojo A. Daukantaitė.

Dešimtmečio žodis - "edukacija"

Edukacinė veikla - viena populiariausių pastarojo dešimtmečio kultūros srities sąvokų. Tačiau Lietuvos dailės muziejaus Prano Domšaičio galerijoje ji vykdoma jau beveik 20 metų: nuo 1989-ųjų.

Galerijos Meno pažinimo centras, kuriame yra meno dirbtuvės ir nedidelė salė ekspozicijoms, rengia šviečiamąsias jaunųjų kūrėjų parodas, vykdo meninius kūrybinius projektus su ugdymo įstaigomis, bet kaip produktyviausią veiklos sritį muziejininkė Aurelija Malinauskaitė įvardija edukacines programas įvairiausiomis temomis.

Ne tik sudominti pyplius dailės kūrinių ekspozicijomis, bet ir paversti interesą kūrybine veikla čia nėra sudėtinga. Koliažai, tapyba, lipdymas, suvenyrų kūrimas įvairių švenčių proga, P. Domšaičio meninio pasaulio pažinimas su "gidu" asiliuku iš dailininko paveikslo ir net kryžiažodžių sprendimas - regis, anksti pradėjus pažintį su menu žaidimo forma, ne vienam jis turėtų būti artimas ir ateityje.

Meno pažinimo centras sulaukia svečių iš visos Klaipėdos apskrities. Be to, konkuruoja ir su prekybos centrų vaikų kambariais - centre taip pat galima atšvęsti gimtadienį. Čia mažieji svečiai kviečiami kurti sukaktuvininko portretą arba jam skirtas dovanas, vaidina ir linksminasi bei susipažįsta su galerijos ekspozicijomis.

Kiekvieno mėnesio pirmąjį sekmadienį vyksta popietės šeimoms. Pavyzdžiui, šį savaitgalį čia bus prisiminta artėjanti aktualija: šv. Valentino dienos, o drauge - ir dailininko P. Domšaičio ir jo žmonos meilės istorija, bus kuriami atvirukai. Kainos - simbolinės: nuo 1 lito vaikui iki 6 - šeimai, tačiau priemones reikia atsinešti patiems.

Anot A. Malinauskaitės, ilgainiui susiformuoja sava bendruomenė, užsiėmimuose netrūksta nuolatinių lankytojų. Pernai Meno pažinimo centre buvo surengti 302 edukaciniai užsiėmimai, sulaukta iš viso 4 058 lankytojų. "Dabar galerijoje vyksta renovacija, todėl mažiau parodų, tačiau po atsinaujinimo tikimės dar didesnio susidomėjimo", - vylėsi pokalbininkė.

Įvairaus pobūdžio užsiėmimus mieste rengia ir Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras, Mažosios Lietuvos istorijos bei Laikrodžių muziejai. "Žmonėms tai - galimybė atrasti meno, istorijos pasaulį, išmėginti savo kūrybiškumą", - mano muziejininkė.

Nesirenka "popso"

Laikui bėgant menininkų ir publikos dėmesio centre atsiduria nauji žanrai. Pavyzdžiui, modernusis šokis. Jo populiarumas Lietuvoje dar nėra pasiekęs zenito, tad uostamiesčio šiuolaikinio šokio studijos "Žuvies akies" vadovė Agnija Šeiko pripažįsta, jog apie šio žanro festivalius vaikams ir sistemingus edukacinius projektus, kuriais garsėja Švedija ir Olandija, Klaipėdos menininkams kol kas tenka tik fantazuoti.

Lietuvoje, jos teigimu, yra du šiuolaikinio šokio kolektyvai, statantys spektaklius vaikams - Vilniaus šokio teatras "Dansema", rengiantis ir tokio pavadinimo festivalį, ir pati "Žuvies akis", pernai pristačiusi choreografės Dovilės Binkauskaitės spektaklį vaikams "Apkabinsiu tave", kurį, beje, ką tik atliko Vilniuje. "Jį kūrėme tiesiog įkvėpti idėjos, norėdami užpildyti spragą - suteikti galimybę prisiliesti prie vadinamojo rimtojo meno, kurio patrauklumą užgožia popstiliaus projektai", - sakė A. Šeiko.

Būdama mama, A. Šeiko neabejinga jauniausiems uostamiesčio gyventojams skirtos kultūros produkcijos sklaidai. "Svarstydama, kur nusivesti vaiką, atsižvelgiu į savo skonį ir atsirenku tai, kas, mano nuomone, yra toli nuo "popso". Vietų, kur siekiama aukšto meninio lygio, turime - tai, pavyzdžiui, Klaipėdos lėlių teatras, šiuo metu vykstantis festivalis "Ledinė zylutė". Vaikams skirtame Muzikinio teatro repertuare, mano manymu, yra spektaklių, kurių būtų laikas atsisakyti", - kalbėjo choreografė.

"Tarp švietimo ir kultūros"

Goda GIEDRAITYTĖ, menotyrininkė
Klaipėdoje vaikų kultūros situacija nėra labai prasta - kultūros įstaigos šios srities neapleidžia, nesiskundžia lankomumu, o štai stiprinti jų bendradarbiavimą - išties aktualus siekis. Vaikai tradiciškai labiau siejami su švietimo sritimi, tad kompromisas būtų plėtoti jungtines kultūros ir švietimo sektorių programas. Vieningos vaikų ugdymo strategijos mieste kol kas nėra sukurta, bet manau, kad ateityje ji bus.

Savivaldybės administracija daugiausia šioje srityje dalyvauja atskirais projektais, pavyzdžiui, prieš keletą metų inicijuotos ir ne vienąkart vykusios Vaikų kultūros dienos, Muziejų naktis, edukaciniai renginiai per Jūros šventę. Palaikome ir mūsų žinioje esančias įstaigas - jaunimo teatrą "Be durų", Jaunimo centro teatro studiją "Aušra", Alvydo Vizgirdos vadovaujamą Pilies teatrą, kiek įmanoma, padedama ir Klaipėdos lėlių teatrui. Mieste nemaža ir privačių šios srities iniciatyvų. Tačiau, žinoma, vaikams visko galėtų būti daugiau.

Ar Klaipėda myli vaikus?

Gitana GUGEVIČIŪTĖ, teatrologė
Kultūra Klaipėdos vaikams... Be abejo, tokia egzistuoja. Pakanka užmesti akį į dienraščių puslapius ar tinklalapių rubrikas, viešinančias kultūros renginius. Kitas klausimas - kokia ta pasiūla? Ar tenkina įvairių skonių poreikius?

Tiesą sakant, įdėmiau tyrinėti repertuarą vaikams pradėjau prieš keletą metų - kai asmeniškai tapo aktualu. Pirmiausia teko patirti, jog visuomenei vaikas pradeda egzistuoti kažkur maždaug nuo trejų metų. O iki šis amžius sueina vaikas laukiamas tik mokyklėlėse ir panašiose lavinimo įstaigose. Kažkodėl niekam į galvą nešauna organizuoti koncertus, kurti spektaklius jaunesniems nei vienerių metų vaikams (kalbu ne apie iniciatyvas, vykstančias miesto švenčių metu, o apie sistemingą kultūrinę veiklą). Tiesa, šioje vietoje privalau paminėti "pionierių" - Klaipėdos lėlių teatrą, praėjusiais metais pastačiusį pirmąjį spektakliuką kūdikiams.

Apskritai Klaipėdos lėlių teatras ugdydamas jaunąją auditoriją dirba nuosekliai ir tikslingai, sykiu rūpinasi ir tęstinumu: ūgtelėję kūdikiai pradeda žiūrėti spektaklius vaikams, šių repertuarą keičia spektakliai jaunimui, o vėliau - suaugusiems. Šio teatro meninė produkcija dažniausiai pažymėta kokybės ženklu ir parduodama su ypatinga meile.

Savotišku kultūros vaikams gyvybės palaikymo aparatu būtų galima laikyti ir Klaipėdos muzikinį teatrą, kurio repertuare - ir nacionalinė dramaturgija, ir pasakų klasika.

Apmaudu, kad Klaipėdos dramos teatras, gyvenantis sudėtingais benamystės laikais, vis dėlto atsisakė ne ko kito, o spektaklių vaikams. Tai ir ryšio su jaunąja karta praradimas, ir netektis miestui, kuriame pastaraisiais metais - skelbdami kilnias idėjas - it grybai po lietaus pradėjo steigtis teatriniai kolektyvai. Kai kurių jų vien pavadinimus išgirdus reikėtų jei ne bėgti į kitą gatvės pusę, tai bent jau užkimšti ausis ir užmerkti akis vaikams, nes tų kolektyvų spektakliai yra daugiau nei apgailėtini. Ačiū Dievui, kad kai kuriuos "darinius" rinka natūraliai išmontuoja, bet nemažai ir tokių, kurie gyvuoja ir jaunoms sieloms kenkia dešimtmečius - per darželius, mokyklas; organizuojamais festivaliais.

Mažokai žinau apie muzikinę kultūrą vaikams, bet labai noriu pasidžiaugti Klaipėdos koncertų salės iniciatyvomis: koncertų ciklu "Žaismingos muzikos orkestras" ar prieš Naujuosius metus rodomu muzikiniu spektakliu "Žvėrių karnavalas" (pagal Camille Saint-Sa?ns muziką) - Klaipėdos kamerinio orkestro ir Klaipėdos lėlių teatro bendru projektu. Šie projektai ryškiai išsiskiria iš prastomis fonogramomis ginkluotų spektaklių bei renginių.

Ar Klaipėda myli vaikus? Manau, kad jiems abejinga (kaip ir visa Lietuva). Atrodo, kad pusė veiklų vyksta tik todėl, kad laimimi projektai.