Vaikai. Atsakymai be išankstinio žinojimo

Praėjusiais metais Kūčių vakarienė Užupyje pas dukterį užsibaigė labai netikėtai ir neplanuotai: naujausiu Giedrės Beinoriūtės dokumentiniu pilnametražiu filmu „Pokalbiai rimtomis temomis“ Bernardinų bažnyčioje. Dvylika įvairaus amžiaus (8-16 metų) vaikų kalbėjo apie tai, kas jiems labiausiai rūpi gyvenime: šeimą, meilę, draugystę, vienatvę, baimes, nusivylimus, kūrybos paslaptis. Tarsi dvylika mažų apaštalų, skelbiančių amžinąsias tiesas ir vertybes. Mums, suaugėliams.

Šiandien jau kalbinu pačią filmo kūrėją jauną režisierę Giedrę Beinoriūtę („Troleibusų miestas“, „Vulkanovka“, „Balkonas“, kt.).

- Ar tiesa, kad tavo filmą įkvėpė Vandos Juknaitės pokalbių su vaikais knyga „Tariamas iš tamsos“?

- Tiesa. Net buvo kilusi mintis daryti filmą apie Veliučionių socializacijos centrą. Ten viskas įdomu. Bet kėliau sau kiek kitokį tikslą - kad vaikai būtų iš įvairių visuomenės sluoksnių, įvairios patirties, įvairaus amžiaus.

Juknaitės knygą studijavau labai dėmesingai, bet supratau, kad ne viskas man tinka. Rašytoja daro apibendrinimus, įžvalgas, o man, filmo kūrėjai, pačiai to daryti nederėjo.

- Visuomenės pjūvis per vaikus?

- Taip. Bent jau tokią idėją turėjau.

- Įsivaizduoju, kokia atsakinga buvo vaikų atranka. Kokius reikalavimus jiems kėlei?

- Svarbiausia, kad jie patys norėtų stoti prieš kamerą. Kad būtų laisvi. Kad norėtų ir mokėtų bendrauti. Kilo visokių abejonių. Ar 65 minučių filme bus įdomu stebėti 12 kalbančių vaikų? Keliomis kameromis filmuoti? Ar iš to galima sukurti dramaturgiją? O jei galima - tai kaip? Kas bus pasakojimo varomoji jėga?

- Su vaikais dirbantys režisieriai įsitikinę, kad iki tam tikro amžiaus jie elgiasi natūraliai, lyg gyvūnai. Vėliau ima maivytis, pozuoti, eksponuoti save.

- Tokių neėmiau. Išskyrus gal apsigimusį artistą Joną.

- Tą patį, kurio „širdis sudužo iš meilės“?

- Tą patį. Bet jo toks stilius. Jis taip bendrauja - nesvarbu, įjungta kamera ar ne. Ir gyvas lyg gyvsidabris. Jį vienintelį turėjau pasodinti, kad nesiblaškytų po kadrą.

- 12 tiesiai į kamerą kalbančių vaikų. Ar negąsdino „kalbančių galvų“ sindromas?

- Tai buvo iššūkis. Turėjau parodyti, koks įdomus yra vaiko veidas. Koks iškalbingas. Palikau net tylinčio berniuko planą.

- Kuris tylėjo, tylėjo, o galiausiai paklausė: ar daugiau klausimų nebus?

- To paties. Jo veidas nėra tuščias. Jį gali skaityti. O kitas, žiūrėk, kalba, kalba ir atsidūsta. Tame atodūsyje - daugiau, nei pasakyta žodžiais. Klausiu mergaitės, dvejus metus praleidusios globos namuose, ką jai reiškia tas laikas. Ji galvoja, galvoja ir sako: nieko. Ir vėl tyli. Gali pasirodyti, kad neteisingai uždavei klausimą, todėl toks ir atsakymas. Tačiau tame „nieko“ telpa tiek daug! Jai tai nieko nereiškiantis, prarastas laikas.

- Stovėdama už kameros turėjai prisijungti prie vaiko nuotaikos, jausti tą plonytę siejančią giją. Vos juntami postūmiai, lyg ir nereikšmingi žodeliai, raginimas eiti tolyn. Kaip to pasiekei? Žinojai jų istorijas?

- Taip. Susipažinusi buvau su visais, išskyrus tris berniukus iš Veliučionių socializacijos centro. Bet ir su tais prieš filmavimą buvau bent porą kartų susitikusi. O su kitais bendravau žymiai ilgiau. Pasišnekėdavau apie būsimą filmą, užduodavau kokį abstraktų klausimą. Bet nė vieno iš tų, kurie galėtų nuskambėti filme. Kad nebūtų kaip repeticija.

- Kaip radai filmo raktą? Supratai, kad jis gali toks būti ir bus?

- Pirmiausia pasikviečiau draugės dukrelę Saulę ir pafilmavau savo namų balkone. Kaip ji tyli. Galvoja. Siužetas, drama - viskas yra vaiko veide. Kartais taip atsako! Atsiranda netikėtos dvigubos prasmės. Supratau: tas pokalbis bus vienas vienintelis. Intymus. Jo nesurepetuosi. Nepakartosi. Jei neišeis, tai ne...

- Su suaugusiaisiais taip nepavyktų?

- Ko gero. Būtų mažiau spontaniško nuoširdumo.

- Didžiausia Saulės drama - išsiskyrę tėvai. Tas pasikartojantis sapnas, kad tėtis grįžta, kad šeima vėl kartu... „Buvo labai gera, aš taip šypsojausi...“

- Saulė ypatinga tuo, kad ji gali tą temą reflektuoti. Iš esmės su savo problema ji jau susitvarkiusi.

- Vaikams skyrybos dažnai didesnė trauma nei suaugusiesiems.

- Tačiau daug kam tai - atradimas. Nustebino studentų auditorijos reakcija Helsinkyje. Oho! Atrodo, skyrybos - tokia smulkmena, o kaip išgyvena vaikai! Netgi klausė, ar ir kiti taip galvoja. Naujiena, mat, kad vaikai apskritai galvoja!

- Tačiau jų egzistencinės įžvalgos išties stulbina. Kaip jie kalba apie vienatvę, draugystę. Norėčiau pacituoti tavo dialogą su vienuolikmečiu Emiliu apie meilę.

- Myliu mamą... tėtį... brolį.

- O Laurą, klasiokę?

- Na, čia labai įdomus klausimas.

- Ar nieko tokio, kad uždaviau?

- Nieko čia tokio.

- Ar gali papasakoti apie tą Laurą?

- Visur kartu vaikštom, nes mums nuobodu vaikščioti po vieną. Mane užknisa, kai jos nėra mokykloje. Ir aš turiu vaikščioti vienas. Kai jos nėra, nežinau, ką man daryti.

- Ar ji toks svarbus žmogus tau?

- Jo, mokykloj man nėr ką veikti, kai jos nėra. Ji irgi taip sako: kai tavęs nėra, mokykloje man nėra ką veikti.

- Ar čia ir yra meilė?

- Čia yra tokia artima draugystė (atsidusęs). Galima sakyti, meilė. Kai viens be kito negali gyventi. (Po pauzės.) Aš taip manau.

- Nepaisant didelės atrankos, vis tiek negali nepastebėti tam tikro dėsningumo: kokią nors negalią turintys vaikai panyra į kūrybą. Tarsi veiktų kažkoks kompensacijos mechanizmas. Emilis dainuoja lyg Robertinas Loretis. Neprigirdinti Rūta kuria pasakas. Neregė Silvija - eilėraščius ir muziką...

- O kaip jie kalba apie kūrybą! „Kai rašai tekstą, pakasi jo mintį giliai, kad niekas nesuprastų, pagal kokį čia išgyvenimą visa kalba eina“. Nors nežino, kodėl reikia „pakasti“. „Kai atėjo tas kūrybos noras, taip ir supratau: taip turi būti“.

- Nuo dvasinių traumų neapsaugoti net mylimi, šeimose augantys vaikai. O tie niekada nemylėti, nepriglausti, švelnesnio žodžio negirdėję... Ypač sunku klausytis šešiolikmečio Boriso, augusio vaikų namuose nuo dvejų metų, kurį lig tol tėvai „su malka daužė“. Nepamirštamos to berniuko akys. Jose - tarsi viso pasaulio sielvartas. Ir vienatvė.

- Tavo artimiausias žmogus?

- Pats. Nepasitikiu daugiau niekuo.

- Ką nors myli?

- O ką mylėti galima?

- Artimą žmogų.

- Tai ir sakau, kad nėr pas mane... (Po pauzės.) Čia dar ilgai?

- Kas vaikui svarbiausia?

- Dar į tai nesigilinau.

- Bet pats buvai vaikas.

- Man, pavyzdžiui, tėvai, žaislai ir minkšta lova.

- Ką turėjai?

- Nieko.

- Ieškodama vaikų savo filmui patyriau, kad jie turi tokią patirtį! Būdavo nepakeliama klausytis. Supratau, kad nebūčiau galėjusi filme kalbinti. Tiesiog, kai girdi kai kuriuos dalykus, tau išmuša saugiklius. Net nebesuvoki, kaip su tokia patirtimi dar galima gyventi.

- Kaip filmą priėmė Vanda Juknaitė?

- Kaip savo knygos tęsinį. Taip ir pasakė: nepyk, Giedre, bet aš negaliu į tai žiūrėti kaip į tavo filmą. Man tai buvo didelis komplimentas. Beveik su pavydu sakė: štai ką gali kinas! Įsižiūrėti į veidus. Kokie jie įdomūs. Kiek juose jausmo. Ir dar tos iškalbingos pauzės. Literatūroje tokių negali būti.

- O vaikų tėvai?

- Jiems nebuvo lengva žiūrėti, klausytis, kaip jų vaikai kalba apie skyrybas. Tačiau suprato, kaip kartais svarbu vaikus išklausyti...

- Kiti žiūrovai?

- Vienas manęs paklausė: ar pati atsakytumėte į klausimus, kuriuos uždavėt vaikams? Nebūtų lengva! Todėl, sakau, ir klausiu, kad vienareikšmių atsakymų, kaip matematikoje, čia negali būti. Čia ne egzaminas. Ir ne pramoga žiūrovams. O Kaune viena mergaitė priėjusi pareiškė, jei dar ką nors panašaus daryčiau, norėtų dalyvauti...

- Profesionalų atsiliepimus jau girdėjai?

- Šį tą skaičiau. Buvau sugluminta, kad kai kurie išgirdo tik žodinę informaciją. Nesugebėjo perskaityti vaizdo. Lyg ir nepamatė paties filmo.

- Kas tau pačiai yra laikas, praleistas kuriant tą filmą?

- Vieni laimingiausių metų mano gyvenime. Susitikimai ne tik su tais, kurie pateko į filmą. Ypatinga, nepamirštama patirtis.