V. Masalskis: "Klaipėdoje trūksta estetinės erdvės"

Sakykite tikrąją priežastį, dėl ko sostinę išmainėte į Klaipėdą?

Turbūt dėl to, kad reikia atgaivinti miestus, kurie yra Lietuvos pakraščiuose ir kurie turi savo potencialą, savo žiūrovą, kuriam reikia kažką duoti ir jį pakelti.

Tai jūs čia esate iš altruizmo?

Ne, todėl, kad kasmet išleidžiama po 30-40 aktorinio meistriškumo studentų - tai kur jiems dingti? Likti Vilniuje visiems? Niekas jais nesirūpina, jie paleidžiami į gatvę, geriausiu atveju tampa magistrantais, ir viskas tuo pasibaigia. Mane akademijoje mokė sukurti vaidmenį, o kai atėjau į teatrą, Zelčius, Juronytė, Karka pradėjo mokyti kurti teatrą. Aš savo studentus irgi nuo I kurso akinau sukurti teatrą, o ne vaidmenį, kiekvienoje vietoje - ar tai būtų turgus, ar gatvė, ar auditorija. Teatras yra pasidalijimas, viešas pasirodymas, svarbiausia, kad jie kartu ko nors išmoktų.

MISIJA. "Bet kokia veikla užsiimantys žmonės turi savo misiją, kiekvienas individualiai ir kartu. Vien mūsų atvažiavimas į Klaipėdą ir bandymas čia įsikurti - yra tam tikra misija", - įsitikinę Jaunimo teatro kūrėjai.

Vieni režisieriai sako, kad unifikuotoje erdvėje gali vaidinti spektaklį, kiti - kad sienos daug ką reiškia teatrui. Kur bus Jaunimo teatro štabas?

Mes kol kas apie "štabą" negalvojam, nes dar neužsidirbom pinigų algoms, dar reikia galvoti, kaip išmaitinti šiuos aktorius, o apie patalpas neturim teisės net galvot. Šiais laikais nėra tokio daikto kaip benamiai, straipsnį juk nebūtina rašyti redakcijoje, bet man Klaipėdoje trūksta estetinės erdvės, kuri būtų paruošta priimti žiūrovą, kuri galėtų aptarnauti ir pateikti kokybišką produkciją, kur būtų geros šviesos ir aparatūra. Mieste visur yra dulkės, pelėsiai, voratinkliai, o XXI amžiaus žiūrovas nori patekti į jautrią erdvę, kuri jam kažką pasakytų, nori minimalių patogumų. Daug tikimės iš būsimo Kultūros fabriko, kur mes galėtume vaidinti. Repeticijoms gali išsinuomoti salę, administruoti taip pat galima iš namų; daugelį dalykų šiandien galima padaryti kitaip, teatras gali kisti. Bet aš mokinau juos ne patalpas kurti.

Teatras - tai kolektyvinė priklausomybė ir asmeninė atsakomybė. Bet tik kai žmonės pradeda jausti kolektyvinę atsakomybę, kaip orkestras, kvintetas, oktetas, tada atsiranda ta terpė - tarnavimui idėjai. Tada kažkas ir įvyksta, kai pradedama tarnauti ne Masalskiui, ne pinigams.

Kas iš jų bus? Kokia esate alternatyva kitiems teatrams?

Tai jau jie YRA, muzikuoja jums, publikai. O gal jie taps kažkuo kitu, negu dabar yra.

Kiekvienas teatras yra alternatyva, kovoja už savo "brendą", kad jį išgirstų. Mūsų teatras eis dviem srovėm: muzikavimu, dainavimu, judesiu, ritmu, spektakliais be teksto. Ir kita pusė - šiuolaikinė lietuviška dramaturgija, kad pritrauktume jauną žmogų. Man atrodo, kad nėra blogai interpretuoti čechovus, šekspyrus, bet tada lyg pateikiame savo supratimą apie Šekspyrą, ir prarandame savo žiūrovą. Svarbu, kokias problemas mes išnešame - džiaugsmus ar liūdesius, ir jeigu jų neturime, ir tik kalbame buvusiu laiku, arba jį perkeliam į šitą, tuomet nėra ryšio tarp žiūrovo ir aktoriaus, dramaturgo.

"TURGAUS NAKTIS". Režisieriaus Valentino Masalskio organizuotoje "Turgaus naktyje" Jaunimo teatras nebuvo vienintelis pasirodymų dalyvis - renginys suvienijo įvairiausių sričių menininkus.

Girdėjau atsiliepimų: kai aktorius pradeda režisuoti, visi velniai juokiasi. Ar nėra didesnis "kaifas" pabūti imperatoriumi, karvedžiu, šventuoju? Kas vyksta, kad aktorius nori režisuoti?

Vyksta nesusikalbėjimas, vidinis konfliktas tarp režisieriaus ir aktoriaus, kurį mes galbūt nuslepiame: narcisizmas ir nesirūpinimas galutiniu teatro produktu. Dažnai matau režisierių, kuris administruoja, nurodinėja, neveda paskui save, pats netarnauja idėjai. Iš principo labai gražiai yra pasakęs Konfucijus: "Mokytojau, neversk manęs tikėti, kuo pats netiki", tai jeigu daromas projektas, sumetamas greitas maistas, per trumpą laiką padaromas spektaklis, netgi nelieka atsakomybės už rezultatą.

Turi vesti paskui save, turėt ką jiems pasakyti, o ne taip protingai, konceptualiai išdėstyti idėją, kurią reikia įgyvendinti. Dar vienas dalykas: nebuvo nė vieno režisieriaus, kuris nebūtų aktorius - tas pats Stanislavskis, Brukas, Grotovskis, Strasbergas, Vachtangovas - visi buvo aktoriai.

Kaip nesielgti pasimokėte iš kitų režisierių?

Tai atskira tema. Tai netgi analizė, darbas su pačia medžiaga, aktorių uždegimas, atsivėrimas jiems, netgi technologijos, kaip prieini prie jų ir iškrapštai veiksmą. Stanislavskio sistema buvo kurta prieš 120 metų, mes kalbame apie ją, kai pasaulio nueita žymiai toliau. Psichologija nužengė toliau, nei aktorinis Stanislavskio mokslas. Reikia suprasti, kad viskas kito, tik mes ne. Mūsų mokytojams lengva buvo dėstyti pagal šablonus.

Kokia Klaipėdos publika, ar ji pajuto jūsų pulsą, jūs - jos reakciją?

Ją, kaip ir visur, reikia užvesti. Suprantate, kai atvažiuoji į miestą vaidinti, ir sakai: "Mūsų publika labai gera, maloniai klauso", tuomet buvo blogas spektaklis. Visada turi būti publikos pasipriešinimas, aktorius visada turi kovoti su ja, iškratyti jus iš to nuobodulio, kuriame gyvenate, iš kiauto, buitinių problemų. Turi jus atvesti į džiaugsmą, pyktį arba nusivylimą, netgi - į panieką. Juk mokate pinigus už tai, kad teatras sujaudintų, o ne už tai, kad matytumėte, kaip Masalskis ant scenos verkia. Jūs norit patys pravirkt, juoktis, pykti arba užsigauti, niekinti arba nustebti. Yra visokių būdų paveikti žiūrovus, blogiausia, kai pradedame jį šokiruoti.

"Užtenka kėdės - mes aplink ją sukursime teatrą"

22 Jaunimo teatro aktoriai vos sutilpo nedidukėje Menų fakulteto auditorijoje. Kol gėrė kavą, nesijautė įtampos, nerimasties; pamaniau, jog tas ryto pokalbis su režisieriumi yra neįkainojamas ir neatšaukiamas ritualas. Pagal savus nuotaikos ritmus, pajautas ir nusiteikimą čia ir dabar kurti savą energijos lauką. Jų pavardes labai tikiuosi dar įsiminti, tad leidau kalbėti jiems vienas per kitą, šiuosyk buvo svarbi ta bendrumo dvasia.

Paklausiau, kodėl jie yra čia - ne Londone, ne Dubline, ne teisės ar verslo vadybos fakultete? Regis, jie neteko amo, nes teatras, kaip sakė vienas laisvūnas aktorius - savaiminė liepsna.

"Kiekvienam savo. Artimiems žmonėms, kurie irgi yra aktoriai, dievagojausi, kad niekada nelipsiu ant scenos ir nesimaivysiu, ten negyvensiu. Bet atsitiko taip, kad atėjau iki scenos, kai net nežinojau, kad Masalskis renka kursą. Turbūt instinktas atvedė", - juokėsi mergina.

O režisierius pasirodė esąs, kaip sakė jaunieji, viskas viename - auka ir budelis, tėvas ir tironas.

"Kai Masalskis atėjo į vieną repeticiją ir nei iš šio, nei iš to paklausė, kas važiuos į Klaipėdą, per tris sekundes pakėlėme rankas. Jam pačiam tai buvo šokas. Spontaniškai pakėlėme, bet labai pasitikėjome vieni kitais", - sakė jie.

"Iš mūsų jis visų pirma nori darbo, tikėjimo, atsidavimo, šeimos. Savo tikslų atsisakymo dėl bendros idėjos", - sakė merginos. Jos pastebėjo, kad kultūra telkiasi senamiestyje, kur yra mažai žmonių, o miegamuosiuose kvartaluose toliau "akropolių" nenueinama. Todėl aktoriai išėjo į gatves su šiuolaikinio šokio atlikėja Lora Juodkaite, atkreipdami į save dėmesį klijavo afišas, parodydami, kad galima jų ateiti pažiūrėti ir salėje.

Vaikščiodamas po Gariūnus pastebėjo režisierius Eimantas Nekrošius pastebėjo, kad mes antropologiškai keičiamės, siaurėja kaktos. Koks aktoriaus vaidmuo šiame pasaulyje? Kaip yra su persikūnijimu?

"Aktorius turbūt skirtas tam, kad užduotų klausimus. Kaip mums dėstytojas sakė - kad praneštų žmonėms kažkokią žinią. Tai ir stengiamės eit šiuo keliu. Man patiko Masalskio mintis, jog mes gyvename scenoje, tad aktorius yra melagis su sąžine, o persikūniji tiek, kiek tu pats tiki. Kartais esi kaip priemonė kažką įvertinti ir perteikti, tai - tavo požiūris, suvokimas apie tam tikrą temą, tavo erudicija. Pats save pamiršti, lieka tik tas personažas", - jauni žmonės sakė jau pajutę, kaip kuriant vaidmenį prilimpa astralai, kai netikėtai prabyla personažo frazėmis, daro jo grimasas. Sako ypač tai pajutę spektaklyje vaikams "Grybų karas" - ir parduotuvėje nejučia pradėdavo kalbėti cypiančiais, juokingai iškraipytais balsais. Ir - vaidindami Mindaugo Nastaravičiaus pjesėje "Paukštyno bendrabutis". Vienoje pamėgto autoriaus Mindaugo Nastaravičiaus pjesių yra personažas, kuris ant visų rėkia, žemina, puola kaip karikatūriškas Kaligula, ir gali įsivaidinti taip, jog grįždamas namo tramdai save: tik nerėk, neparnešk blogųjų savybių.

Kai šiuo metu klonuojami žmonės, galima kardinaliai pakeisti jų išvaizdą, tuoj galėsime vaikštinėti Mėnulyje, ar bebus reikalingas teatras?

"Žmogui visada reikės išgyvenimo, kažką patirti, kad jaustųsi gyvu. Viskam turi būti atsvara, technologijoms - irgi. Menas egzistavo visais laikais, ir jeigu jo reikėtų atsisakyti, mums tai būtų baisi tragedija, virstume zombiais", - sakė jaunieji aktoriai, kurie šiame mieste dar tik nuomojasi butus. Tačiau jie jau turi tą neapčiuopiamą buveinę savo bendraamžių žiūrovų širdyse.